Mintautė puikiai pamena dieną, kai su savo drauge pasidalijo idėja – autostopu aplankyti Pietų Ameriką. Ši ne tik pritarė sumanymui, bet ir su didžiuliu užsidegimu ėmėsi planavimo darbų.
„Studijuodama Kaune, vasaros praktiką atlikau pagal „Erasmus“ programą ir išvažiavau į Graikiją, kur savanoriavau „Special Olympics“ žaidynėse, skirtose žmonėms su protine negalia. Dirbau organizacijoje, kuri koordinavo savanorius, atvykusius iš visos Europos. Tuomet ir susipažinau su būsima savo bendrakeleive“.
Ruošdamosi kelionei merginos išsiaiškino, kad šalys Pietų Amerikoje skirstomos į saugias ir nesaugias, kuriose važiavimas pakeleivingais automobiliais – itin pavojingas. Tarp tokių šalių – indėniškomis vadinamos Ekvadoras, Peru ir Bolivija.
„Urugvajuje į važiuojančius autostopu gyventojai itin palankiai žiūri, todėl po šią šalį keliaudavome tik autostopu, tačiau kirtus sieną ir nuvykus į Argentiną atsidūrėme visai kitoje situacijoje. Toje šalyje apskritai keliaujančių pakeleivingais automobiliais niekas nepastebi“, – pasakojo Mintautė.
Kelionė autostopu Urugvajuje išsiskyrė ir Europoje visai neregėtais papročiais. Tik dalį kelio pavėžėję keliautojus, urugvajiečiai pasiima jų kontaktus ir vėliau paskambina teiraudamiesi, ar šie sėkmingai nuvyko iki reikiamos vietos. Neretai urugvajiečiai keliautojus nusiveža papietauti ar pavakarieniauti. Toks svetingosios šalies gyventojų rūpestis ne kartą stebino merginas, o su tokiu dėmesiu šioms jokioje kitoje pasaulio šalyje neteko susidurti.
Gamtiniai reikalai – būriais prie autobuso
Mintautė įsitikino, kad Ekvadore, Peru ir Bolivijoje nejauku bei nesaugu važiuoti net vietos transportu. „Kartą Bolivijoje naktį važiavome autobusu, jis apie antrą nakties sustojo, o vairuotojas išrėžė, kad kelyje streikas, kad kai kurie autobusai jau trečia para stovi ir nepajuda nė iš vietos, susirinko daiktus ir nuėjo miegoti“, – prisiminė mergina.
Keliautojas nuo ilgos ir beprasmės nakvynės autobuse išgelbėjo subruzdę tenykščiai, kurie per vargus pažadino vairuotoją ir prikalbino jį vežti keleivius atgal. Taip merginos, nors ir nepasiekė savo tikslo, neįstrigo kelyje.
Nepraradusios ūpo jos įlipo į kitą autobusą, kuris klaidžiojo po Bolivijos kaimus ir vienkiemius. Mat, siekdamas išvengti viešojo transporto darbuotojų streiko greitkeliuose, vairuotojas pasuko šunkeliais.
„Važiavome vieškelių vieškeliais. Autobusai dviaukščiai – dulkių gausa, o visi gamtiniai reikalai buvo atliekami tiesiog čia pat – prie autobuso. Išlipę vyrai ir moterys išsirikiavo vienas šalia kito – kas tūpė, kas stovomis reikalus atlikinėjo“, – įspūdžiais dalijosi mergina.
Nenustebkite, jei Ekvadore važiuojančiųjų autostopu paprašys susimokėti, o automobiliai tokie seni, kad net tenka pačiam laikyti duris. „Vieną kartą mus sustojo pavėžėti ekvadorietis. Matėme, kad automobilis – senutėlis, bet, kad visą kelionę teks rankomis laikyti duris, kad šios neatsidarytų – nesitikėjau“, – prisimena Mintautė.
Ne tik keliavo, bet ir savanoriavo
Nusprendusios po Pietų Ameriką keliauti autostopu, merginos tuo pačiu savanoriavo įvairiose šios šalies organizacijose. Negavusios socialinių projektų Brazilijoje, merginos nusprendė jėgas išmėginti kavos plantacijoje.
„Šiame ūkyje turėjome atskirą namuką, valgydavome su ponais, tačiau visus įmanomus fizinius darbus atlikome su darbininkais. Rinkome mangus, spaudėme sultis, pikavome kavos sodinukus, sodinome žemės riešutus, kirtome bananus“, – pasakojo ji.
Merginos apsistojo šalia ūkio darbininkams skirtoje troboje, beveik laukinėmis sąlygomis. Kartu su jomis gyveno šikšnosparniai, vabalai ir uodai. Miestiečių tokios gyvenimo sąlygos netenkino, be to, Mintautės bendrakeleivei nuo uodų ir kitų gyvių prasidėjo alergija, tad jos iš Brazilijos patraukė Urugvajaus – vietos Šveicarijos – link.
Pakeliavusios po Urugvajų, socialinės veiklos merginos susirado Argentinoje. Buenos Airėse jos savanoriavo maisto banke, vaikų namuose ir lūšnynuose. Argentinoje lūšnynai suskirstyti kategorijomis, skurdžiausi – kur nėra vandens.
„Savanoriavome lūšnyne, kuriame viena turtingesnių lūšnyno šeimų buvo įkūrusi dienos centrą vaikams iš aplinkinių trobesių. Mes su vaikais žaisdavome, juos užimdavome“, – pasakojo Mintautė.
Didžiausią įspūdi lūšnynuose merginoms paliko dvokas ir kanalizacijos telkiniai. Atviros kanalizacijos tranšėjos išvedžiotos tiesiog šalia gyvenamųjų namų – kur žaidžia vaikai, laksto naminiai gyvūnai.
Nori keliauti – vykis autobusą
Mintautės įsitikinimu, kelionės autostopu ypatumai Europoje ir Pietų Amerikoje mažai skiriasi, tačiau prisimena, kad keliaujant per dykumą į Boliviją automobiliai sustojo vos pakėlus ranką: „Nesvarbu, kiek apkrautas automobilis, vairuotojai visuomet paimdavo pakeleivius“.
Dykumų ruože – Čilėje ar Bolivijoje – stotelių nėra, tad autobusai sustoja pagal reikalavimą. Ekvadore autobusai tik pristabdo, tad norėdami įlipti į autobusą žmonės įšoka į jį, o iš važiuojančių iššokę dar pabėgėja, kad nepargriūtų.
Esi gringo – tave ignoruos
Nuvykusios į neapsakyto grožio Boliviją, kur per 60 proc. populiacijos sudaro indėnai, merginos pajuto tenykščių atšiaurumą svetimšaliams, ypač vadinamiems gringo – baltaodžiams, siejamiems su Šiaurės Amerikos gyventojais.
„Keliaudamos po Pietų Ameriką turėjome įprotį valgyti tik vietinėse užeigose, kur pietauja ar vakarieniauja vietiniai žmonės. Bolivijoje tokiose užeigose manęs tiesiog neaptarnaudavo. Pamenu, pirmą vakarą Bolivijoje užsukome į vietos užeigą, ten dirbanti mergaitė aptarnavo visus, išskyrus mane“, – prisiminė ji.
Svetimšalių nepripažįstančioje ir skurdžioje šalyje merginos įsiklausė į argentiniečių patarimus ir pradėjo uždarbiauti žongliruodamos prie sankryžų, mat tai bene vienintelis būdas keliautojams prasimatyti papildomų pinigų, taip merginos uždirbdavo apie 60 litų per dieną.
Ištrūko iš sukčių pinklių
Keliaudamos į Peru merginos apsinuodijo: vėmė, viduriavo, krėtė šaltis. Po keleto dienų Mintautė pasveiko, o jos draugei Lajai teko grįžti į Ispaniją. Likusi viena, mergina nusprendė skirti laiko sau ir apžiūrėti likusią Pietų Amerikos dalį.
Žinodama, kada bus skrydis lėktuvu į Lietuvą iš Ekvadoro, Mintautė kelionę susiplanavo taip, kad pamatytų likusias šalis. Viena paklaidžiojusi po Pietų Ameriką, mergina nuvyko prie Peru ir Ekvadoro sienos, kur norėjo įlipti į autobusą, tačiau jos ramybę sudrumstė prekeiviai žmonėmis.
„Pradėjau dairytis, kokiu autobusu vykti į Ekvadorą, tačiau prie manęs priėjo ganėtinai solidus ir išvaizdus vyriškis, prisistatęs autobusų tarp Ekvadoro ir Peru tinklo vadybininku ir pasiūlęs važiuoti jo automobiliu. Iš pradžių pasimečiau. Vis dėlto, kai jis atidarė automobilio bagažinę ir primygtinai siūlė kuo skubiau dėti savo daiktus ir lipti į automobilį, susivokiau“, – nemalonų nuotykį prisiminė mergina.
Vėliau merginai vietos gyventojai papasakojo, kad tokiu būdu nusikaltėliai uždarbiauja – grobia svetimšalius, o vėliau prašo išpirkos. Mintautė beveik aštuonis mėnesius trukusią kelionę autostopu po Pietų Amerika prisimena labai gerai, ir norintiems keliauti pataria: „Reikėtų geriau susiplanuoti keliones. Mes pritrūkome pinigų, nedaug žinojome apie šalis“.