Aivaras Grušas, barzdaskučių salono „Saint Barber“ įkūrėjas, atsiųstame pranešime žiniasklaidai dalijasi mažiau girdėtais faktais apie barzdas ir jas prižiūrinčius barzdaskučius.
1. Pradžia: nuo austrių kriauklių iki meno
Barzdaskučių amatas egzistuoja jau 6 tūkst. metų ir siekia net senovės Egipto laikus. Istoriniai šaltiniai rodo, kad egiptiečiai skutosi barzdas bei galvas, o jų šventikai – ir viso kūno plaukus. Archeologų radiniai sufleruoja, kad tam naudojami instrumentai paprastai buvo gaminami iš aštrių akmenų arba austrių kriauklių.
Senovės Graikijoje barzdaskučiai išpopuliarėjo maždaug V amžiuje prieš mūsų erą. Tuo metu barzdų kirpimas tapo menu, o barberiai – svarbiais piliečiais. Valstybės tarnautojai, poetai ir filosofai pas juos ateidavo ne tik kirptis, bet ir garbanoti ar kvepinti savo barzdų. Be to, tokios kirpyklos buvo ir socialinių, politinių bei sporto naujienų aptarimo vietos.
2. Barzdaskučio lazda ir chirurgija
Barzdaskučių salonus neretai galima atpažinti iš jų simboliu tapusių mėlynai-baltai-raudonai margų stulpų. Egzistuoja ne viena šio simbolio aiškinimo versijų, tačiau daugelis jų yra susijusios su chirurgija. Taip yra ne veltui – viduramžiais barzdaskučiai teikdavo ir įvairias medicinines paslaugas.
Vieni istorikai aiškina, kad raudona stulpo spalva reiškė arterinį kraują, mėlyna – veninį, o balta – tvarsčius. Kiti mano, jog skirtingos spalvos sufleruodavo paslaugų paketą, kurį barzdaskučiai-chirurgai galėdavo atlikti. Trys spalvos simbolizuodavo, kad salone teikiamos visos, taip pat ir kraujo nuleidimo, paslaugos. Tuo tarpu balta ir mėlyna reikšdavo kirpimo, skutimo ir dantų rovimo procedūras, o vien mėlyna – tik grožio.
3. Pomada kvepėjo ne visada
Minėti barzdaskučiai, atlikinėję ir chirurgines procedūras, kurį laiką atvirų žaizdų gydymui naudojo kiaulių taukus. Tačiau netrukus tapo aišku, kad tokia praktika yra neveiksminga ir tik sukelia infekcijas. Taigi buvo nuspręsta taukus panaudoti tvarkant džentelmenų šukuosenas (beje, būtent todėl paršelį savo logotipe vaizduoja ir vienas populiarus šiuolaikinis vyrų plaukų priežiūros gamintojas „Reuzel“). Ši priemonė ypač tiko glotniai sušukuoti plaukus atgal – XVIII amžiaus pabaigoje tokia šukuosena žaibiškai išpopuliarėjo.
Tačiau madingosios šukuosenos savininkai džentelmeniškai tikrai nekvepėjo. Šią bėdą išsprendė prancūzai – tam, kad priemonės kvapas būtų patrauklesnis, taukų mišinį jie papildydavo trintais obuoliais. Šis vaisius prancūziškai vadinamas „pomme“ – iš čia galiausiai ir kilo pomados pavadinimas.
4. Madinga ar jau nebe?
Barzdų mada istoriškai patyrė ne vieną piką ir atoslūgį. Jos buvo išnykusios didžiąją XVIII amžiaus dalį, labai populiarios antroje XIX amžiaus pusėje, o XX-ojo pradžioje – vėl dingo nuo vyrų veidų. Jos sugrįžo septintajame dešimtmetyje, tačiau trumpam. Dabartiniame amžiuje barzdų nešiojimo mada prasidėjo maždaug 2008 metais, tiesa, iš pradžių jos buvo laikytos tik hipsterių atributu. Nuo tada artėjanti šios mados mirtis buvo skelbiama ne kartą, pavyzdžiui, „The Guardian“ ją pranašavo 2013-aisiais.
„Tačiau barzdų mada neišnyko, galbūt buvo šiek tiek apsilpusi, bet tik iki pandemijos. Dėl karantinų vyrai negalėjo lankytis kirpyklose, todėl pradėjo augintis ne tik galvos, bet ir veido plaukus. Daugeliui šie eksperimentai patiko – dabar skaičiuojame ne vieną naują klientą, kurie barzdočiais tapo būtent per pandemiją“, – sakė A. Grušas.
5. Barzdos baimė
Nepaisant po pandemijos ir vėl išaugusio barzdų populiarumo, dalis žmonių šios mados tendencijos palankiai vertinti negali, nes... barzdos (arba ūsų) bijo.
Toks sutrikimas yra oficialus ir turi medicininį terminą – pogonofobija (gr. „pogonos“ – barzda, „phobia“ – baimė). Šios fobijos simptomai gali būti įvairūs, nuo dėl baimės pakitusio elgesio iki sutrikusios širdies veiklos, prakaitavimo, drebulio ar net pykinimo.
6. Natūralus oro filtras
Nors dažnai vyrai pasirenka augintis barzdą ir ūsus dėl estetinių sumetimų, juos turėti gali būti naudinga ir sveikatai. Ypač, jei kamuoja alergija dulkėms ar žiedadulkėms – veido plaukai gali „sugauti“ įvairius teršalus bei bakterijas. Tačiau, pasak A. Grušo, galimas ir priešingas variantas.
„Iš savo klientų esu girdėjęs, kad užsiauginus barzdą, jiems palengvėjo astmos simptomai – juk iš tiesų barzda ir ūsai yra kaip natūralus oro filtras. Tačiau svarbu žinoti, kad, jei jie nebus reguliariai plaunami, galiausiai viskas, kas prilips prie plaukų, pateks ir į kvėpavimo takus“, – teigė A. Grušas.
Parengta pagal theguardian.com informaciją