Basos kojos gali simbolizuoti nekaltumą, vaikystę, kuklumą ar nekontroliuojamą laisvę nuo realaus gyvenimo suvaržymų. V. Aušra atsiųstame pranešime spaudai pasakoja savąją versiją, kodėl pasirinko tokį kol kas gana neįprastą gyvenimo būdą.
– Pardavęs verslą, užsiėmėte sportiniais rūbais ir avalyne. Kaip sugalvojote tuo domėtis?
– Prasidėjus 2008–2009 m. ekonominei krizei, teko parduoti verslą bei skubiai galvoti, ką toliau veikti, kad su šeima galėtumėme pragyventi. Kadangi prie širdies visada buvo sportas, pinigus investavau į sportinius drabužius. Į Lietuvą esu oficialiai atvežęs vieną žinomiausių sportinės aprangos prekės ženklų. Tuomet dažnai keliaudavau į Italiją, rinkdavausi ten sportinę aprangą ir avalynę.
Ilgainiui kilo klausimas, kaip reikia rinktis sportinius batus. Tiekėjai tvirtino, kad pagal tai, kaip žmogus stato pėdą, pagal pronaciją, supinaciją. Kadangi terminai buvo nežinomi, ėmiau į tai gilintis.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje niekas netiria, pagal ką žmonėms reikėtų pasirinkti sportinius batus. Na, ir tuomet patraukiau mokytis, studijavau Vokietijoje judesio analizę, susiradau specialią įrangą, kuri atlieka judesio analizę. Ir taip pamažu įsisukau į naują veiklą: bėgikams, krepšininkams, futbolininkams ir kitiems sportininkams parinkinėjau avalynę pagal individualius jų duomenis. 2015 metais tai buvo pirmoji judesio analizės laboratorija Lietuvoje.
Galiausiai vieną dieną atėjo suvokimas, kad sportuojant batų iš principo visai nereikia.
– Kada ir dėl ko pats nusiavėte batus?
– Natūralu, kad pats tapau savo laboratorijos pirmuoju ir dažniausiu klientu. Pėda jau kurį laiką linko į vidinę pusę, buvo diagnozuota pronacija, kenčiau skausmus. Parduodamas tinkamus sportinius batus, pradėjau patarti klientams, kokie pratimai sustiprintų raumenis. Vis didesniam skaičiui žmonių ne avalynė padėjo išspręsti problemas, o raumenų ir sausgyslių stiprinimas.
Kadangi esu „krapštukas“, vėl ėmiau gilintis. Mokslinių tyrimų studijavimas padėjo suprasti, kad avalynė nesprendžia problemų ir yra tik papildoma „gipso“ priemonė. Naudojama dėl komforto, o ne vardan sveikatos. Tai yra, batai apriboja judesį.
Ypatingai šios žinios pasitvirtino praktikoje, kai pasukau link sportininkų fizinio parengimo ir bėgimo technikos treniruočių. Tuomet tapo aišku: kad ir kokią avalynę pirktum, nieko nepasieksi, jei neparengti raumenys. Jie – judėjimo pagrindas. Tada pirmą kartą savęs ir paklausiau: o tai kam man ta avalynė?
– Kiek laiko esate basas?
– Prieš ketverius metus nusprendžiau pagyventi visai basas. Jei pirmais metais batus po basakojės vasaros apsiaviau spalį ar lapkritį, tai kitais metais basas vaikščiojau jau iki sausio. Pripratau ir jau dvejus metus ir žiemą, ir vasarą vaikštau tik basomis.
Dabar išvis lengva būti basam, nes gyvenu už Vilniaus (Motiejiškių km.), ten vadovauju savo sporto ir sveikatingumo kompleksui, esu pats sau direktorius.
– O kaip su sportine avalyne, jos individualiu parinkimu?
– Savo kailiu įsitikinau, kad daugelio avalynės gamintojų platinamos „marketinginės“ žinutės, esą su tinkama avalyne greičiau nubėgsi, neveikia. Per 50 metų intensyvaus sportinės avalynės kūrimo žmonija nesumažino bėgikų traumų. O avalynė juk turėtų padėti mažinti traumų skaičių. Tačiau to nedaro.
Mano požiūriu, bėgimas yra sveikatinimas, jis turi mažinti traumas, o ne didinti. Tuo metu netinkamai parinkta avalynė traumų tikimybę didina. Netinkami sportiniai batai gali bloginti vadinamąjį natūralų raumenų judesį. O tinkami gali pagerinti.
Tačiau neatsikratau paradokso: parduotuvėse perkame avalynę, kuri gaminama taikant ją kažkokiam konkrečiam asmeniui, kitam atletui, kuris gyvena kitame pasaulio krašte. Juk pėda yra tiek unikali, kad negalima per minutę rasti jai tinkančių masinės gamybos batų.
Mokslininkai ne vienerius metus bando sukurti kuo tikslesnius batus, kurie atitiktų žmogaus raumenis, naudoja įvairius metodus, pvz., žmogaus pėdos smūgio į žemę pritaikymas avalynei. Tai ateities klausimas, pirmieji tokie batai jau bandomi, tyrimuose dalyvauja bėgikai iš viso pasaulio.
Kaip aš sakau, po kažkiek metų mūsų vaikai juoksis, kad mes, dinozaurai, pirkdavome abiem kojoms vienodus batus parduotuvėse nuo lentynos.
– Ar nešalta žiemą vaikščioti basam?
– 30 laipsnių šalčio – ne problema. Tokiame šaltyje galiu vaikščioti apie pusantros valandos.
– O teatras, koncertas, vaikų mokykla ir pan.?
– Ten batus apsiaučiau grynai dėl socialinių normų... Kai einu pas vaikų mokytojus ar direktorius – apsiaunu, tačiau per pirmą susitikimą įspėju, kad kitą kartą būsiu basas. Tuo pačiu ir švietimu užsiimu. Tiesa, mane ne kartą išprašė iš parduotuvės, pareiškę, kad elgiuosi nehigieniškai, taip pat vaikų mokykla pranešė apie mane vaikų teisių tarnyboms, pavadino asocialiu.
Tačiau būtent vaikai natūraliai susidomi basomis kojomis ir nelaiko manęs nenormaliu. Vasaromis iš mano stovyklų vaikai iškeliauja basomis, nes pajunta ne tik išlaisvintų kojų naudą, bet ir malonumą. Suaugusiems gal sudėtingiau dėl priimtų normų, tradicijos, nenoro išsiskirti ar šokiruoti.
– Kuo naudingas gyvenimas basomis?
– Eidamas basas žmogus užsiima akupresūra. Be to, taip stiprina raumenis, nes yra priverstas kiekvieną akimirką laikyti pusiausvyrą. Po ketverių metų basomis dubenyje ir kojos kelyje jausti skausmai yra išnykę, pėdos – vertikalios ir subalansuotos.
Labiausiai basomis patarčiau vaikščioti dirbantiems sėdimą darbą, nes tokie žmonės turi prastesnę kraujotaką ir silpnesnius raumenis. Patarčiau jiems kuo daugiau vaikščioti, tegul ir ne basomis, o taip pat bent dalį dienos dirbti stovint. Vienoje įmonėje vedžiau mokymus, patariau įsigyti paaukštintus stalus ir prie jų stovėti be batų. Kitą dieną dalis moterų į darbą atėjo su „balerinomis“ ir netrukus pasigyrė, kad geriau jaučiasi.
– O jūs toks vienintelis Lietuvoje?
– Yra pasekėjų, tačiau kol kas nedaug. Gal aš ir blogas verslininkas, tačiau besimokantiems sveiko bėgimo technikos sakau: jei bėgiotumėte basi, nereikėtų mokėti pinigų už sveiko bėgimo mokymus. Dabar gi moka dvigubai: už avalynę ir treniravimą. Dalis žmonių tai išgirsta ir mažiau naudoja sportinius batus.