– Kodėl dar mokykloje savo ateitį nusprendei sieti su Tolimaisiais Rytais, kuo jie tave patraukė?
– Iš tiesų tai buvo kaip ir atsitiktinumas. Baigusi studijas norėjau mokytis kalbų ir atrodė, kad jei jau verta rinktis kokią kalbą kaip specialybę, tai būtent kinų. Tuo metu į sinologijos studijas buvo itin sudėtinga patekti, nes priimdavo tik 10 žmonių kas dvejus metus, tad net nebuvau tikra, kad įstosiu. Tačiau įstojau, o paskutiniuose kursuose išvykau į Kiniją. Gal ir gerai, kad neturėjau kažkokių iliuzijų, nesitikėjau ten rasti tam tikrą Rytų kultūrą, nes būčiau nusivylusi. Kinija – ne tokia, kaip daugelis įsivaizduoja iš knygų, filmų. Tačiau ten – mano namai, vis dar pasiilgstu Šanchajaus, net ir būdama čia.
– Būtent keliaujant Kinijoje netikėtai į tavo rankas papuolė kietieji šampūnai – anksčiau nebuvai apie juos girdėjusi. Kuo jie tau pasirodė pranašesni už įprastą skystąjį šampūną, randamą kone kiekvienuose namuose?
– Po šešerių gyvenimo Kinijoje metų su draugu nutarėme išsikraustyti. Išpardavėme, atidavėme ar paaukojome daiktus, likome tik su dviem kuprinėmis. Išvažiavome pakeliauti po Kiniją ir Pietryčių Aziją. Būtent tada ėmiau domėtis, kaip gyventi su kuo mažiau daiktų ir vienas iš dalykų, kurį atradau, buvo kietieji šampūnai. Likau nustebusi, jog egzistuoja toks patogus sprendimas, tačiau aš pati ar mano draugų ratas niekada tokio dalyko iki tol nebuvome girdėję. Man tai buvo nepamainomas kelionės palydovas, kai tekdavo galvą plauti ežere ar upelyje, skraidyti be bagažo ir gyventi įvairaus lygio viešbučiuose. Plaukų priežiūra man labai svarbi, nes plaukai riebūs, juos plauti tenka kasdien, tad kietasis šampūnas tapo tikru išsigelbėjimu.
Net ir grįžusi po kelionių neatsisakiau kietųjų šampūnų, nes man tai pasirodė tiesiog labai patogus sprendimas.
– Ar prieš pradėdama šį verslą domėjaisi ekologija, tvariu vartojimu? Kaip tave pasiekė šios filosofijos idėjos?
– Ne, ypatingai tuo nesidomėjau. Ir pati nebuvau labai atsakinga vartotoja. Tačiau gyvenimas Kinijoje dažnai stato į akistatą su žmonijos kuriama tarša. Ten gyventojų daug, ne taip, kaip Lietuvoje, todėl kasdien užuodi šiukšles, matai jų kalnus. Matai, kiek visokių prekių perkama, išmetama, perkamos naujos, kaip greitai vartojama ir atsikratoma daiktais. Dažnai nesusimąstome, jog kiekvienas daiktas, kurį kada nors turėjome, pirkome, dabar kažkur yra.
Galbūt sąvartyne, galbūt kažkur kitur išmestas, bet didžioji dauguma mūsų turėtų daiktų kažkur vis dar guli, nes jiems suirti prireiks dar ne vienos dešimties ar net šimtų metų. Skaudžiausia matyti žmonių išmestas šiukšles, kai esi tropinėse salose, nuostabiuose paplūdimiuose, o matai plastiko butelius, cigaretes, visokias pakuotes po ta pačia palme, šalia gulinčio jūrų vėžlio.
Vėliau Šanchajuje pradėjau bendrauti žmonėmis, kurie edukuoja visuomenę apie plastiko vartojimą. Vis dar susitinkame, kai ten nuvažiuoju, dalinamės idėjomis, palaikome vieni kitus.
– Esi pirmoji Lietuvoje kietąją kosmetiką kurianti verslininkė. Ar sudėtinga buvo „Solidu“ prekės ženklo pradžia? Kas sukėlė daugiausia sunkumų?
– Sudėtingiausia buvo gauti reikiamus leidimus šiam verslui pradėti – tam prireikė net pusės metų. Buvau jau praradusi viltį, galvojau viską mesti, nes neatrodė, jog pavyks. Žinoma, pradžia visada būna sudėtinga, nes daug ko nežinai, darai klaidų. Trukdė ir perfekcionizmas, nes norėjosi viską padaryti tobulai ir visada atsirasdavo, ką dar tobulinti prieš paleidžiant produktus į prekybą.
– Kokia yra tavo kuriamo prekės ženklo misija? Ar lietuviai ja iškart patikėjo?
– Pagrindinė misija – gražūs plaukai. Ir šalia to – tvarumas. Džiaugiuosi, jog žmonių reakcija į šį projektą išties teigiama, jie palaiko šias idėjas, atleidžia klaidas, kurių pasitaiko, skleidžia žinią apie mano produktus. Lietuviams tvarumas dabar išties rūpi, žmonės domisi, ką perka, auga „Zero waste“ judėjimas.
– Ar tavo kietoji kosmetika be to, jog yra be plastikinės pakuotės ir dar kietos konsistencijos, skiriasi savo poveikiu? O gal poveikiu nenusileidžia skystiesiems šampūnams ir kondicionieriams?
– Nuo pat pradžių mano tikslas buvo kurti tokį produktą, kurį naudoti būtų visiškai paprasta ir kurio poveikis būtų toks pat ar dar geresnis nei įprastinių produktų. Taip, tai tvaru, mažina šiukšlių kiekį, bet norėjau, jog rinkdamasis žmogus neturėtų kažko aukoti, keisti savo įpročių. Norėjau, jog pereiti prie kitokio šampūno jam būtų pati nuostabiausia patirtis. Ir išties nemažai žmonių renkasi mūsų produktą visai ne dėl to, jog tai kažkaip susiję su plastiku. Jiems tiesiog patinka šampūnai, jų poveikis. Ir tai yra gerai, to ir siekiame.
– Kiek truko pirmųjų klientų pritraukimas? Ar žmonės iškart suprato tavo verslo prasmę?
– Iš pradžių nebuvo lengva. Išvykau pristatyti šių produktų į muges, tad ten teko stovėti ir po vieną žmones įtikinėti, jog pamėgintų. Dauguma raukė nosį, netikėjo produktu, sakė, jog per daug neįprasta ir mėginti nedrįso. Kažkiek pavyko prikalbinti, jog pamėgintų. Ir nemažai tų klientų grįžo su gerais atsiliepimais, įsigijo ir daugiau produktų. Tad dabar renginiuose žmonės ateina patys, ieško mūsų prekės ženklo, jį jau žino ir rekomenduoja kitiems. Esu labai dėkinga klientams už lojalumą, gerus atsiliepimus ir palaikymą nuo pat pradžių.
– Ar savo gyvenime, kaip ir versle, vadovaujiesi „mažiau yra daugiau“ (angl. „less is more“) principu?
– Taip. Tikrai neišeina gyventi „Zero waste“, nėra tam laiko ir galimybių. Tačiau stengiuosi nebepirkti to, ko nereikia. Su kiekvienu daiktu pagalvoti. Dažniau panaudoti tai, ką jau turiu. Mes namuose turime nemažai antram gyvenimui prikeltų daiktų. Pradėjau labai mėgti naudotus daiktus vietoje naujų. Nustojau pirkti vienkartinius kavos puodelius. Nustojau pirkti vandenį buteliukuose. Dauguma net nepagalvojame, koks nuostabus vanduo bėga iš krano Lietuvoje! Po Kinijos tai ypač vertinu. Daug kur pirktinis vanduo prastesnis už tą, kurį mes turime iš vandentiekio.
Dar kovoju kovą su plastikiniais šiaudeliais, kurie yra viena iš baisesnių plastiko šiukšlių: neperdirbami, maži, kai atsiduria gamtoje, gyvūnai dažnai juos palaiko maistu. Tačiau labai sunkiai sekasi pakeisti žmonių stereotipus. Praėjusį kartą gavau plastikinį šiaudelį prie kavos! O bare užsisakant kokteilį niekas nesupranta mano prašymo jį gauti be šiaudelio. Ne kartą barmenas vis tiek švystelėdavo visiškai naują šiaudelį į šiukšliadėžę, nes „jau palietė“.
– Ar dažnai sutinki kritikų, teigiančių, jog vienas kitas plastikinis šampūno buteliukas nieko nepakeis? Ką tokiems žmonėms atsakai?
– Tokių beveik nesutinku. Bet jeigu sutikčiau, atsakyčiau, kad jei milijonas žmonių atliktų nedidelį veiksmą, rezultatas gautųsi nemenkas. Vienas buteliukas nieko nepakeis, o keli milijonai?
– Keliavai Azijoje, šešerius metus gyvenai ne Lietuvoje. Ar grįžus tave pasitiko sąmoningesnė visuomenė? Ar pati, kaip verslo kūrėja, jauti atsakomybę savo pirkėją edukuoti? Kokiais būdais tai darai?
– Grįžusi į Lietuvą radau gana konservatyvią, prietaringą, naujovių prisibijančią visuomenę. Norime būti kaip visi, neišsiskirti, elgtis „kaip pridera“. Bijome kažką keisti, esame įsikandę savo stereotipų. Į Lietuvą žiūriu kitomis akimis, vis dar jaučiuosi, lyg būčiau ne namie, lyg stebėčiau iš šalies, nes atsirado visai kita perspektyva. Matau daug diskriminacijos, seksizmo, netolerancijos. Norėčiau tai pakeisti.
Labai kliūna seksistinis požiūris į moterį mūsų visuomenėje. Dažnai išgirstu komentarų – ką tu čia darai, už ką tu čia kovoji – mes esame tokie, tad tokie ir būsime, jei nori kažkokių lygybių, tai ir važiuok į Skandinaviją. Tačiau pati bandau edukuoti žmones labiausiai apie kosmetiką, jos naudojimą ir poveikį.
Savo projekte siekiu paprastumo, nenoriu skleisti jokios dezinformacijos, meluoti klientams. Dažnai sulaukiu klausimų, kurie produktai padės nuo plaukų slinkimo, storins plaukus, atkurs pažeistą plauką ar panašiai, ir turiu žmonėms pasakyti – nepadės jokie produktai, juk tai tik šampūnas ar balzamas, jų paskirtis – išplauti plaukus, o ne pakeisti jūsų vidinius dalykus, kurie priklauso nuo organizmo sveikatos, mitybos ir panašiai. O kai žadama kitaip – tai tik rinkodara.
Konkuruojant tokioje perpildytoje rinkoje, dauguma gamintojų savo reklama suteikia žmonėms nebūtų vilčių apie tai, ką jų produktai gali padaryti. Man tai labai nepatinka ir nenoriu, jog mūsų komunikacijoje būtų taip meluojama. Apie tai ir kalbamės su žmonėmis, kai dalyvaujame renginiuose – bandome atskleisti, kaip iš tikrųjų viskas yra. Ir labai įdomu, jog žmonės ateina su savo problemomis, smulkiai pasakoja apie savo plaukus, ieško patarimo. Kartais jaučiuosi kaip plaukų psichologė (juokiasi).
– Europos Komisija siūlo naujas visai ES taikytinas taisykles dėl Europos paplūdimiuose ir jūrose dažniausiai randamų vienkartinių plastikinių gaminių. Kaip manai, ko turėtų imtis verslininkai Lietuvoje, jog žmonės pradėtų atsakingiau vartoti plastiko turinčias prekes, mažintų jų panaudojimą kasdienybėje?
– Gal skambės banaliai, bet manau, jog pirmiausia direktyvos turi ateiti iš valstybės, iš Europos Sąjungos. Kad ir kaip būtų, dauguma verslų pirmiausia siekia mažinti kaštus, ir kol plastikas bus pigi alternatyva, tol jie rinksis ją. Juk dauguma kosmetikos, kitų vartojimo prekių gamintojų yra didelių korporacijų dalis, naivu tikėtis iš jų žmogiškumo faktoriaus. Tuo tarpu vartotojai renkasi tai, kas jiems pateikta rinkoje, tai, kas patogu. Kas iš to, kad spaudžiame vartotoją rinktis alternatyvas be plastiko, jei dažnam produktui tokių alternatyvų nėra arba sunku jas rasti? O galbūt jos vis dar labai brangios?
Reikia, jog valdžios institucijos perkeltų atsakomybę įmonėms – jei paleidai plastiką į pasaulį, turi jį ir surinkti, pasirūpinti iki galo, jog jis nepatektų į aplinką, o ne pardavus pamiršti. Tik tai privers įmones pereiti prie žiedinės ekonomikos principų, rinktis tvarias, perdirbamas medžiagas.