Emilė JASULEVIČIŪTĖ-ABARIENĖ (24) ir Valentinas ABARIUS (24) šį rugsėjį pačių organizuotoje meilės šventėje vienas kitam ištarė amžinąjį „taip“. Nors tapti vyru ir žmona jie pasiryžo jauni, bet siela išvydęs šią porą jungiantį ryšį supranti, kad tai išties meilė – tvirtas, judviejų išmintimi ir troškimu likti šalia brandinamas jausmas. Čia yra erdvės ir būti kartu, ir kiekvienam išsaugoti tikrąjį save – su mylimojo pagarba, be priekaištų, nereikalaujant argumentų bei supratingai. Šioje meilės istorijoje nerasite banalybių. Tiesa, išskyrus vienintelę vieną. Saldi klasika – Emilės širdį apžavais užbūrė gitara grojantis svajoklis dainininkas. Taigi Valentino dieną atradau pačią geriausią kompaniją pašnekesiui – Valentiną ir jo širdies damą.
– Emile ir Valentinai, ką Vasario 14-oji reiškia Jūsų porai: juk tądien – ne tik meilės šventė, bet ir Valentino gimtadienis bei vardadienis. Tad kurią progą minite?
Emilė: Labiausiai Valentino gimtadienį. Tradicijos švęsti Valentino dieną neturime ir šios progos nesureikšminame.
Valentinas: Dvejus metus pas mus į svečius atvažiuodavo vieniša draugė, tai prie to paties ir gimtadienį atšvęsdavome (šypsosi).
Emilė: Be to, Vasario 14-ąją ne tik Valentinas, bet ir jo vyresnysis brolis švenčia gimtadienį. Išeina tikra šeimos šventė, o Valentino diena nusistumia į paskutinį planą.
– Ar šiais metais Valentino gimtadieniui turite ypatingų planų?
Valentinas: Gimtadienį sutiksiu dirbdamas – tądien turiu renginį (šypsosi).
Emilė: Aš, kaip visada, ateisiu į tą renginį ir gerai praleisiu laiką (vyrui šypsena atsako žmona).
– Labai džiaugiuosi, kad meilės dieną mano pašnekovais tapote būtent judu, nes apie jūsų porą esu girdėjusi štai ką: „Labai įsimylėję. Draugai juos dievina dėl jų ypatingų jausmų.“ Šie žodžiai nustebino, o gal dažnai tai girdite?
Valentinas: Per vestuves prisiklausėme išties daug gražių kalbų (nusišypso). Paskui su Emile ilgai apie tai šnekėjomės. Gal žmonėms atrodo, kad mūsų santykiai tiesiog sklandžiai klostosi. Ne – tai neatėjo iš niekur. Mums reikėjo padirbėti, kad galėtume džiaugtis tokiais santykiais, tokiu tarpusavio sutarimu. Tikrai nebuvo taip, jog susitikome, įsimylėjome ir ėmėme stebuklingai vienas kitą suprasti. Savo ryšį labai branginame, todėl stengiamės išgirsti vienas kitą, susikalbėti.
Emilė: Gera žinoti, kad draugai bei artimieji palaiko mūsų meilę ir buvimą kartu. Tai mes išties jaučiame, o ypač po vestuvių. Žmonės tikrai negaili komplimentų mūsų santykiams. Kartais dėl to net nepatogu. Juk nėra taip, kad mums nutiko stebuklas, aplankė nušvitimas – mes radome vienas kitą ir daugiau nieko nereikia daryti. Mudu susipažinome ir simpatiją jausti pradėjome dar mokyklos metais. Pradžia buvo su visais paaugliškais nesusikalbėjimais, principais, „draugauju–nedraugauju“, „patinki–nepatinki“. Išties buvome ne kartą vienas kitą įskaudinę, bet niekada taip stipriai, kad nesugebėtume likti draugais. Kadangi mokykloje abu buvome veiklūs ir dalyvaudavome įvairiose veiklose, renginiuose, tai bendri reikalai mažame mieste vis tiek suvesdavo.
– Mokyklos laikais abu buvote žinomi kraštiečiai, vis sušmėžuodavote rajono spaudoje ar ekranuose. Valentinas – įsimintino balso dainuojamosios poezijos atlikėjas, bardas, išleidęs net savo albumą „Aš tik noriu“. Emilę dažnai regėdavome su vaizdo kamera rankose fiksuojančią svarbius krašto jaunimo gyvenimo įvykius, taip pat buvai išvykusi į „Misiją Sibiras“. Tad kur gi Amūras judu pagavo?
Emilė: Įdomus faktas, kad mes, abu būdami iš Kėdainių krašto (aš – kėdainietė, Valentinas – iš Vainotiškių), akis į akį susipažinome Trakų rajone, kai tuo pačiu autobusu vykome į kelias dienas vykusius moksleiviams skirtus mokymus. Iškart radome bendrą kalbą.
Valentinas: Kaip visada, autobuso gale susirinko visi, kurie važiavo ne tik žinių pasisemti, bet ir pasilinksminti (juokiasi). Aš sėdėjau už Emilės. Tuo metu mokiausi 8-oje klasėje, Akademijos gimnazijoje, o Emilė buvo 9-okė. Kadangi buvau iš kaimo, tai mes šiek tiek užmesdavome akį, kas tam mieste vyksta, o ypač į panelių pusę (šypteli). Taip pat Kėdainiuose lankiau futbolą, tad miesto jaunimo gyvenimo pulsas man buvo pažįstamas ir žinojau, kad tokia Emilė egzistuoja, bet tikrai nemaniau, jog mudu kada nors galėtų suvesti bendros veiklos. Kai susipažinome, nebuvo taip, jog Emilė iškart krito į akį – žvelgiau į ją kaip į draugę.
Emilė: O man Valentinas iškart patiko. Klasika – mane sužavėjo, kad jis brazdino gitara (juokiasi). Tada stovykloje aš netgi specialiai sudėliojau situaciją taip, kad vakare liktume dviese žiūrėti į žvaigždes. Stengiausi, kad jis į mane pažvelgtų ne tik kaip į draugę, su kuria galima pajuokauti, bet ir kaip į juo susižavėjusią merginą. Vis tik Valentinas mano iniciatyvos tada nesuprato. Jausmai megztis ėmė kur kas vėliau – susirašinėjant.
Valentinas: Aš niekad nebuvau merginų dėmesio centre. Iki tol man neteko išgyventi panašių momentų, todėl nežinojau, ką tai reiškia (juokiasi). Taigi tiesiog gerai leidau laiką ir meilės nei ieškojau, nei tikėjausi. Galbūt ir dėl to, kad labai savimi nepasitikėjau.
Emilė: Valentinas išties kaip vaikinas buvo labai kuklus, bet su juo leisti laiką, kalbėtis man buvo smagu ir įdomu. Tik pasigesdavau tos vaikinams būdingos iniciatyvos, nes kiti rodė žymiai daugiau dėmesio, sakydavo komplimentus – susigaudydavo situacijoje (juokiasi). O iš Valentino nieko panašaus nesulaukdavau, todėl iš pradžių nesupratau – patinku jam ar ne.
Valentinas: Niekad nebuvau tipinis romantikas – dovanojantis gėles, žaisliukus…
Emilė: Ir iki šiol nesi. Jei užsinoriu gėlių, turiu tiesiai užsiminti: „Jau seniai gavau gėlių.“
– Niekad nebūčiau pagalvojusi! Valentinas atrodo tikras Romeo (šypteliu).
Valentinas: Savo meilę Emilei rodau kitaip. Žinoma, esu parašęs jai kelias dainas. Bet šiaip man romantika – ekspromtu sumanius kažką smagaus kartu nuveikti. Mūsų buitis man labai romantiška, nes prisigalvojame visokių linksmybių ir mums tiesiog drauge būna faina.
Emilė: Pavyzdžiui, Valentinas pasiūlo žaisti šaškėmis, nors jų net neturime. Tada atsisėda, nupiešia lentą, paspalvina flomasteriais, iš kažko padaro šaškes ir žaidžiam (šypsosi).
– Galvojant apie jus, kaip apie porą, man iškart toptelėjo, kad judviem kartu turėtų būti labai linksma.
Valentinas: Taip ir yra. Mes mokame dviese ir vakarėlį susirengti: atsikemšame butelį vyno ir šnekučiuojamės iki paryčių.
Emilė: Galbūt tai, kad mudviem kartu linksma, ir yra sėkmingų santykių raktas.
Valentinas: Mes nesureikšminame detalių, kurios išties yra visiškai nesvarbios ir kenkia santykiams. Tarkime, matau, kad Emilė grįžo iš darbo pavargusi, jai buvo bloga diena. Suprantu tai – visiems pasitaiko, todėl nepuolu sakyti, kad ji žiežula (juokiasi). Leidžiu jai nurimti, o paskui viskas grįžta į vėžes. Stengiamės, kad empatijos netrūktų. Kartais Emilės net tiesiai prašau: „Pasakykim vienas kitam, kaip jaučiamės, nes aš šiandien tokios nuotaikos, kai galiu tavęs nesuprasti.“ Tikrai nereikalaujame vienas iš kito skaityti mintis. Tai labai sunku, todėl geriau atvirai pasikalbėti. Mes dar santykių pradžioje išsiaiškinome, kad tie dalykai, kurie vienam atrodo savaime suprantami, kitam gali absoliučiai nerūpėti. O kai Emilė pasako, kas jai svarbu – gerai, man nesunku padaryti viena ar kita.
Emilė: Esame sutarę taip: jei nusprendėme būti kartu, tai ir būkime kartu iš tikrųjų. Tarkime, jei vienam iš mūsų koks nors dalykas yra labai svarbus, mes vienas iš kito nereikalaujame argumentų, neturime vienas kitam pasiaiškinti. Mes veikiame kartu – jo jausmai yra ir mano jausmai ir atvirkščiai. Žinoma, jeigu tai paties žmogaus nežeidžia, nekeičia. Kaip ir visur, reikia mąstyti sveikai.
Valentinas: Mes nereikalaujame argumentuoti savo jausmų.
Emilė: Taip. Pavyzdžiui, Valentinas kažką lepteli ir mane tie žodžiai priverčia pasijusti nesmagiai. O Valentinas – leptelėjimo meistras! (juokiasi) Sakau jam: „Nekaip nuskambėjo.“ Jis nepuola aiškintis: „Tai tu ne taip supratai.“ Tokius pasiaiškinimus abu laikome beprasmiais, todėl be principų ir be pykčių vienas kito jausmus priimame. Šitai mūsų santykiuose veikia.
– Grįžkime šiek tiek atgal. Valentinai, tai kada gi Amūro kėslai tau tapo aiškūs ir pagaliau supratai, kad Emilė rodo ypatingą dėmesį?
Valentinas: Mūsų bendravimas pasikeitė praėjus geriems metams po pažinties, kai jau pradėjau mokytis mieste – „Atžalyno“ gimnazijoje. Bet ir tada viskas nesiklostė sklandžiai: tai simpatizuodavome vienas kitam, tai vėl atitoldavome.
Emilė: Savo draugystės pradžią oficialiai pradėjome skaičiuoti tik nuo tada, kai kartu atsikraustėme į Vilnių ir pradėjome studijuoti, gyventi kartu. Nors aš ir mokiausi vienais metais vyresnėje klasėje, bet baigusi mokyklą metus keliavau ir dirbau. O kai grįžau, ir Valentinas jau buvo baigęs mokyklą. Tada abu susitikome kaip draugai tiesiog pasikalbėti. Supratau, kad važiuoti į Vilnių noriu kartu su juo, jaučiau, kad šį kartą mums pavyks. Nes iki tol buvo daug blaškymosi, abu buvome užsiėmę: Valentinas kūrė dainas, koncertavo, aš – filmavau, keliavau į Sibirą, Islandiją, Šri Lanką. Galbūt mums to ir reikėjo – pirmiausia realizuoti save veiklose, o tik paskui kurti santykius.
Valentinas: Tada jau buvome brandesni, pasikalbėjome be jokių nuoskaudų. Tai nepriminė mokyklinės meilės. Jautėmės visai kitaip, mąstymas buvo pasikeitęs, norai ir planai kitokie.
Emilė: Pažinties pradžioje aš buvau santykių iniciatorė, o paskui viskas apsivertė – Valentinas tapo tuo lojalesniu žmogumi, kuris mažiau dvejojo ir blaškėsi. Kai galiausiai grįžau į Lietuvą, iškart tvirtai nusprendžiau, kur aš studijuosiu, kad noriu su Valentinu draugauti, gyventi, kurti. Susitvarkiau visą bardaką. Ačiū Dievui Valentinas išlaukė, nes būtų labai gaila, jei būčiau jį praradusi.
– Jūsų meilės istorija neleidžia atsikvėpti (šypteliu). Tiek įvairiausių vingių – tikras Holivudas. Dar labai įdomu, kad tuoktis nusprendėte, palyginti, jauni – būdami 23-ejų. Kuriam iš jūsų santuoka buvo tokia svarbi?
Valentinas: Emilei santuoka ir reiškė santuoką, o man tai buvo balius. Norėjom padaryti gerą renginį (rožinius romantikos debesis savo pareiškimu išvaiko Valentinas).
Emilė: Kalbėti apie santuoką pradėjome anksti. Tiesa, iš pradžių tai buvo juoko forma. Vis tik neslėpsiu – išties turėjau klasikinę mergaitišką svajonę apie vestuves ir baltą suknelę. O tuokėmės, žinoma, iš jausmo. Vilniuje mudu ketverius metus gyvenome 19-kos kvadratinių metrų bute! Ir mums puikiai sekėsi – nesipykome, gerai jautėmės. Priėmėme tai kaip ženklą, todėl pusiau juokais, pusiau rimtai vis pasikalbėdavome, kokios galėtų būti mūsų vestuvės. Svajojom, juokavom, bet viduje išties jautėme, kad mums tiesiog laikas susituokti.
Valentinas: Šiam žingsniui jautėme tėvų, artimųjų palaikymą. Visiems atrodė, kad mudviem neverta delsti.
Emilė: Mums vestuvės yra meilės šventė. Netgi kvietimuose buvo parašyta, jog kviečiame ne į vestuves, o į meilės šventę. Viskas buvo per šį naratyvą – kvietėme svečius švęsti meilę. Abu sutarėme, kad meilę švęsti reikia tada, kai ji yra pačiame žydėjime. Tiesiog jautėme, kad susituokti norime dabar.
– Ar tiek kalbėjus ir juokavus apie vestuves, sužadėtuvės tapo staigmena? Emile, noriu tikėti, kad už šio bardo tekėti sutikai tik tada, kai jis tau atliko skambią serenadą (viltingai šypteliu).
Emilė: Ne (juokiasi). Bet Valentinas nebūtų Valentinas, jei nebūtų sumanęs, kaip mane nustebinti. Nors, tiesą sakant, aš pati net nebūčiau įsivaizdavusi, kokios sužadėtuvės man patiktų, nes labai nemėgstu banalybių: žvakių, žiedlapių ar nuspėjamų piršlybų kelionėje. Valentinas romantiką kuria per simboliką, detales. O dar jis taip moka apsukti aplink pirštą, kad ir man, ir visiems artimiesiems buvo net pasakęs tikslią dieną, kada piršis, bet visi galvojome, kad tai eilinis Valentino juokas!
Mano draugė buvo paprašiusi, kad palaikyčiau jai kompaniją ir kartu nuvažiuočiau į Trakų rajoną. Su ja susitarėm gal prieš porą mėnesių. Pasiekus Trakų rajoną matau, kad sukame į Daugirdiškes – į stovyklos, kurioje ir įvyko mūsų jau minėta pirmoji pažintis, vietą. Aš tik tada supratau, kad čia vyks mano sužadėtuvės! Agnė mane veda, matau Valentino draugą Augustą. Ši pora tapo mūsų liudininkais. Matau, jog mane veda į tą kambarį, kuriame tada su Valentinu kartu leidome laiką. Jis manęs laukia su žiedu, paruošęs kalbą, kurios dabar nei jis pats, nei aš nebeprisimenam (juokiasi).
Tikrai buvau nustebinta. Draugai svarstė, gal tą kambarį papuošti, bet Valentinas pasakė, kad man tai nebus svarbu. Išties buvo nepaprasta ateiti ir pamatyti tą kambarį tokį, koks jis buvo tada, prieš devynerius metus. Įsitikinau, kaip puikiai Valentinas mane pažįsta – jis sugalvoja, kaip mane nustebinti bei pradžiuginti net tada, kai aš pati to neįsivaizduoju.
– Širdį jaudinanti simbolika (pagalvojusi, kokie išmoningi būna įsimylėję vyrai, nusišypsau). Judu atrodote gana skirtingi. Sakyčiau, Valentinas – jūsų poros linksmi plaučiai, o Emilė – išmintis, racionalus protas. Ar taip ir yra?
Emilė: Manau, taip. Lyginant su Valentinu aš tikrai esu šaltesnio proto, racionalesnė, bet taip pat nesu rimtuolė. Vis tik jei lygintume, kuris iš mūsų į gyvenimą žvelgia paprasčiau, linksmiau ir yra labiau atsipalaidavęs, tai, žinoma, būtume kaip diena ir naktis (juokiasi). Valentinas – visiškai atsipūtęs (šypteli). Kai kur mudu labiau panašūs, o kai kur – labiau skirtingi.
Valentinas: Bet taip mes puikiai papildome vienas kitą.
Emilė: Žinoma, būna etapas, kai skirtumai apsunkina poros santykius, tačiau ilgainiui randi būdus, kaip tuos aštrius kampus nugludinti ir susikalbėti. Reikėjo laiko, kad aš išmokčiau savo racionalumu negniaužti jo kūrybiškumo, kandžių juokelių, o jis – kad manęs netrikdytų, nespaustų su savo impulsyviu „varom, darom“. Taigi dabar tie skirtumai išties į naudą: jis vis pažadina mano linksmąją pusę, o aš jam padedu išlaikyti kasdienybės rutiną, savidiscipliną. Būsiu atvira – tikrai ne visada lengva su tais skirtumais gyventi.
Valentinas: Bet stengiamės santykiuose leisti vienas kitam išlikti savimi ir nekeisti vienas kito, tiesiog šiek tiek pasišlifuoti ir prisitaikyti.
– O kaip dviem meniškoms sieloms sekasi rūpintis bendra buitimi ir dorotis su žemiškais rūpesčiais? Juk kartais neplauti indai ir neiškepti kotletai pražudo net karščiausius jausmus…
Emilė: Šiuo metu Valentinas maistą gamina skaniau ir dažniau. Indus plaunam dalindamiesi šią pareigą perpus paeiliui, nes nuomojamame būste neturim indaplovės ir tai mums nemalonu (juokiasi). Ginčų dėl buities darbų nekyla – susitariame. Nei vienas iš mūsų nedirbame tradiciniu grafiku nuo 8 iki 17 val. (aut. past. Emilė – kūrybos koordinatorė sostinėje įsikūrusioje prodiuserinėje kompanijoje „Videobankas“. Valentinas – Kėdainių kultūros centro renginių režisierius, įkūręs muzikinę grupę „Šviesiai Tamsūs“ ir drauge su ja rengiantis koncertus). Taigi, kuris grįžo anksčiau namo, tas ir laukia kito su vakariene. Kuris gali, tas ir daro. Mums tai natūralu. O jei abu negalim, nėra diskusijos – einam į miestą dienos pietų ar suvalgom kebabą. Tragedijos iš tokių smulkmenų nedarome ir nieko vienas iš kito nereikalaujame.
– O ar pajutote, kad duoti santuokos įžadai būtų pakeitę judviejų ryšį?
Emilė: Susituokus atėjo toks supratimas, kad dabar mes esame davę įžadus bei atsakingi tiek prieš pačius save, tiek vienas prieš kitą. Santuoka tarsi įgalino drąsiau planuoti, galvoti, imtis rimtų sprendimų, pavyzdžiui, drauge kurti socialines iniciatyvas ar įsigyti būstą. Tarsi atsirado tvirtesnis stuburas ir drąsa imtis atsakingų darbų.
– Šie laikai, regis, tapo trumpalaikės meilės era. Poros įsimyli, išsiskiria, vėl ir vėl. Ar judu tikite amžina meile?
Valentinas: Mūsų siekis – mylėti vienas kitą ir nugyventi kartu visą gyvenimą. Norime to ir esame pasiruošę stengtis. Nors Emilė labai jautriai reaguoja į kitų skyrybas.
Emilė: Man išties baisu. Ar mes po kelerių metų galėtume išsiskirti? Kaip visa tai galėtų baigtis? Sunku įsivaizduoti. Taip, mudu tikimės kartu nugyventi visą gyvenimą, bet drauge ir neidealizuojame amžinos meilės, nes apsidairę aplink suprantame, kad galbūt tai ir neįmanoma, tik mes to dar nežinom.
Valentinas: Bet neleidžiam sau abejoti ir galvoti, kad mūsų meilė baigsis. Gyvenime įsitikinau: jei tiki tuo, kas tave veda į priekį, tai ir išsipildys. Gražių santykių pavyzdys mums yra mūsų tėvai. Būtent į geruosius pavyzdžius mes ir stengiamės susitelkti.
– Valentino dienos proga pasidalinkite, kaip puoselėti meilę?
Emilė: Kiekvienos poros ryšys yra individualus, todėl vieno unikalaus recepto visiems santykiams išsaugoti, manau, nėra. Kiekviena pora turi atrasti tai, kas veiktų jiems.
Valentinas: Įsivaizduokime, kad meilė yra mėsos gabalas, kurį kiekvienas gardiname skirtingais prieskoniais – kas kokiais mėgstame, kiek pakeptą mėsą mėgstame. Gaminame taip, kad būtų skanu būtent mums. Jei nori pavalgyti gardžiai, turi pasistengti. Lygiai taip pat ir santykiuose: jei nori išsaugoti meilę, turi atrasti santykių balansą.
– Dabar suprantu, Emile, ką turėjai galvoje vadindama savo vyrą leptelėjimo virtuozu (nusijuokiu). Nors romantika čia šiurpoka, bet Tavo, Valentinai, mėsos ir meilės palyginimas išties taiklus. Kad jau abu mėgstate pasvajoti apie ateitį, tai gal turite viziją, kaip jūsų šeimos gyvenimas atrodys, tarkime, po dešimtmečio?
Emilė: Turime vaikų…
Valentinas: Gyvename kaimo sodyboje…
Emilė: Vagose dera daržovės, savo sode raškome obuolius ir kriaušes… Ramus gyvenimas gamtoje. Nors skamba kaip pensininkų svajonė, bet norime būtent to (šypsosi). Žinoma, kol kas savo gyvenimą planuojame mieste, bet ateityje norėtume atrasti veiklą, kuri leistų būti gamtoje. Valentinas jau dabar kasdien kalba, kaip jis svajoja kalti lesyklėles. Taigi tikiuosi, kad po dešimtmečio mūsų kaimietiškas planas bus įgyvendintas (nusijuokia).
– Kiek mažai reikia, kai širdis pilna meilės… Viliuosi, kad santuokos 10-mečio proga interviu pakviesite į savo sodybą tykiame gamtos rojuje, o prie arbatos gardžiuosimės pyragu iš jūsų sode sunokusių obuolių. Juk bus rugsėjis! Ačiū už pokalbį.