Leidyklos „Alma littera“ išleistą antrąją knygą „Slenkstis: pokalbiai su Antanu Saulaičiu“, kurią parengė katalikų radijo „Mažosios studijos“ bendradarbė, nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertmeisterė Jūratė Kuodytė. Knygos puslapiuose ieškoma atsakymų į tai, kas rūpi šiuolaikiniam žmogui. „Receptų, kaip teisingai ir laimingai gyventi čia nepateikiama“, - sako knygos autorė, pridurdama, kad kunigo atsakymai gali padėti lengviau peržengti gyvenimo kliūtis-slenksčius.
P. Jūrate, 2008-aisiais pasirodžiusią pokalbių su Antanu Saulaičiu knygą pavadinote „Esame vieni dėl kitų“, naujoji knyga pavadinime mus pasitinka metaforišku žodžiu „slenkstis“. Kokią žinią perduodate ir apie kokias kliūtis prabylate pavadinimu?
Slenkstis gali būti kliūtis, kurią tenka įveikti, jei nori pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tačiau slenkstis gali būti ir savotiškas perspėjimas, ženklas, kuris sustabdo ir priverčia susimąstyti apie tai, ar tavo tikslas išties prasmingas, teisingas, ar verta jo siekti ir žengti pirmyn. Tik sustojus įmanoma išgirsti sąžinės, o tikintis žmogus pasakytų – Dievo balsą, ir suvokti, ar to tikslo įkūnijimas praturtins tavo ir kitų gyvenimą, o gal atvirkščiai – įskaudins, nuvils, sugriaus susvyravusius tikėjimo, vilties ir meilės pamatus.
Man atrodo, kad slenkstis yra tam tikra riba, kurią kiekvienas žmogus savo gyvenime prieina – „daugiau taip nebegaliu, dvasia kenčia“. Tada reikia nuspręsti – žengti per slenkstį į kitą pusę ar likti šiapus. Tad ir šios knygos temos yra savotiški slenksčiai.
Pavyzdžiui, tema apie vidutinio amžiaus krizę, kai norisi keisti ne tik darbą, bet ir vyrą ar žmoną, kai atrodo, kad nepasitenkinimą gyvenimu gali išgydyti kelionės po tolimiausius kraštus. Ar išties per tokį slenkstį į priekį reikia žengti visu kūnu, paliekant visa, kas buvo tikra? O gal užtektų tiesiog sustoti ir peržengti egoizmo, nevilties, nuovargio ar abejingumo slenksčius savo širdyje? Ir tai būtų daug pigiau nei kelionė į Indiją ar dar toliau...
Kita tema - slenkstis yra tarp slaugymo ir gydymo, kai susiduriama su paskutinėmis žmogaus gyvenimo dienomis. Kas turi ir gali priimti deramą sprendimą, pagal sąžinę ir pagarbą gyvybei? Kaip slaugyti, neatsisakant savo poreikių ir neapleidžiant kitų šeimos narių? Ar turi teisę žmogus atsisakyti gydymo, o artimieji – pritarti tokiam jo sprendimui? Rūpėjo atkreipti dėmesį į buvimą krikščioniu, mat tokiais save laiko didžioji mūsų visuomenės dalis.
Kodėl krikščioniu taip gera būti sekmadienį, per šv. Kalėdas ir šv. Velykas bažnyčioje, tačiau taip sunku tą jauseną išlaikyti nuo pirmadienio iki sekmadienio? Kodėl piktinamės dvasininkais, priekaištaudami dėl jų netinkamai atliekamų dvasinių patarnavimų, patys gi nekeldami sau klausimo, kam mums tie patarnavimai apskritai reikalingi, ką jie reiškia mūsų dvasiniam gyvenimui. Šiandien esame viską linkę vertinti pinigais, tad kaip įvertiname dvasinį patarnavimą – Santuokos sakramentą, kai bažnyčiai už jo teikimą paaukojame 100 litų, o tuo pat metu šampanui skiriame 10 kartų daugiau?
Slenkstį galima suvokti ne tik kaip dalyką, kuris atskiria, bet ir kuris sujungia dvi (iš pirmo žvilgsnio visai skirtingas) funkcijas turinčius reiškinius, kaip pavyzdžiui, teisingumas ir gailestingumas. Klausdama apie tai tėvo Antano, turėjau galvoje tiek Bažnyčią, tiek pasaulį.
Su Antanu Saulaičiu knygoje palietėte gana plačią temą – gyvenamosios aplinkos įtaką žmogaus dvasiai. Kuo ši tema aktuali šiuolaikiniam žmogui?
Ieškojome atsakymų ne tik į tai, kaip mus veikia aplinka, kurioje dirbame, mokomės, kuriame, tačiau ir kaip mes galime ją paveikti. Galime sakyti, ir tame bus dalis tiesos, kad aplinka – Lietuva, jos valdžia, Bažnyčia, darbovietė – yra bloga, neatitinka mūsų lūkesčių, nesirūpina ir nemato atskiro žmogaus. Bet, kita vertus, be priekaištų ir dejavimų ar ką nors patys pamėginome daryti, kad padėtis keistųsi?
Pamirštame, kad turime savo teises ir pareigas tiek visuomenėje, Bažnyčioje, šeimoje, darbovietėje. Taip rašoma Konstitucijoje, Katekizme ir Darbo kodekse. Sakysite, kad gyvenimo tikrovėje įstatymų dažnai nepaiso nei juos kuriantys, nei turintys vykdyti? Bet kodėl gi nepradėjus nuo tiesaus klausimo, ir žiūrėk – gal imsi ir sulauksi tiesaus atsakymo.
O tiesa tikrai išlaisvina. Klausdamas tiesoje įvardiji rūpestį, problemą, kurios galbūt nepastebi vyresnybė, ir jau vien atkreipdamas dėmesį gali padėti ją išspręsti! Šios knygos vienas iš tikslų ir buvo paklausti to, ko dažnai nedrįstame paklausti dėl savisaugos, baimės pasirodyti netobulu ir nuodėmingu. Arba tiesiog neklausiame, iš anksto manydami, jog vis tiek nebus atsakyta.
Kvailų klausimų nėra, o daugelis šioje knygoje pateiktųjų yra ne tik mano sugalvoti, bet vienaip ar kitaip išsakyti žmonių, su kuriais susidūriau dirbdama Mažojoje studijoje ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
O ką Jums pačiai reiškia pokalbiai su kunigu A. Saulaičiu?
Kalbėtis su kiekvienu žmogumi šiais beprotiško skubėjimo laikais yra didžiulė dovana, kurią vis rečiau, teisindamiesi laiko stoka, įteikiame vieni kitiems. Todėl nuolatos stebiuosi, kaip t. Antanas jo randa - kiekvienam paprašiusiam atsakydamas ar išklausydamas.
Klausinėjau jo ne todėl, kad jis vienintelis kunigas, galintis padėti žmogui susigaudyti, pametus Kelią dėl takelio ar Tiesą dėl savo teisybės, nuraminti ir parodyti jam Dievo meilę. Šiandien kiekvienas gali (jei tik nori) surasti sau artimą kunigą, su juo pasitarti ir gauti rūpimus atsakymus. Pokalbiai su Antanu Saulaičiu nuolatos primena, kad nepaisant klaidų, nusidėjimų, puikybės ar apsileidimų, nuopelnų ir pasiekimų, Viešpaties akyse esame visi vertingi.
Galime suklupti, bet sulauksime atleidimo, o jei dar nepavargtume jo prašyti! Tą priminė ir ką tik išrinktas popiežius Pranciškus. Neturiu teologinio išsilavinimo, todėl man labai patinka, kad t. Antanas išverčia sudėtingas tikėjimo tiesas į žmonių kalbą ir jos tampa suprantamos tiek tikinčiam, tiek tolimam Bažnyčiai.
Šie pokalbiai taip pat atskleidžia viso pasaulio krikščionių bendruomenės panašumus, kai gyvenama pagal paprastą principą – pastebėti šalia esantį žmogų. Jis primena ir pats taiko paprasčiausius būdus, kaip tą dėmesį parodyti – parašyti laišką, aplankyti pasiligojusią kaimynę, pakviesti į svečius tą „netikusį“ kunigą arba savo giminaičiui Amerikoje nusiųsti juodos lietuviškos duonos. O kaina nedidelė – tik mūsų laikas.
Jūs pati esate katalikų radijo „Mažosios studijos“ bendradarbė, kalbinate aktyvų ir nusipelniusį krikščioniškųjų pažiūrų skleidėją. Panašu, kad knygą „Slenkstis. Pokalbiai su Antanu Saulaičiu“ pirmiausiai įsigys religinių abejonių nesaistomi žmonės ar bent jau aktyviai praktikuojantys katalikai. Kam dar gali praversti knygos mintys?
Manau, kad pateikti klausimai gali kilti tiek uoliam katalikui, kuris tariasi viską žinąs apie Bažnyčią ir gyvenimą, tiek nieko bendra su tikėjimo praktika neturintiems žmonėms. O atsakymai nėra receptai, skiriant plataus spektro antibiotikus nuo visų dvasios ligų. Veikiau tai priminimas apie „skiepus“, kuriuos gavome Krikšto metu. Beje, pastebėjau, kad tie „skiepai“ ypač gerai veikia drauge vartojant vitaminus „mylėk savo artimą kaip save patį“.
Kunigas Antanas Saulaitis pastaraisiais metais retai turi progą grįžti į gimtinę, nes kaip žinia, darbuojasi Čikagoje, kur vietos lietuviams liudija Dievo meilę. Ar knygoje rasime istorijų, kaip į tikėjimą žvelgia tautiečiai, gyvenantys už Atlanto? Ar ta religinę skirtį išvis lemia geografinė padėtis?
Nemanau, kad tautiečiai kaip nors kitaip tiki į Dievą. Bet nepaliauju stebėtis ir dėkoti jiems už tai, kad sovietų okupacijos metais prisimindavo mus maldose ir apčiuopiamai rodė artimo meilę, siųsdami mums drabužius, pinigus, vaistus.
Tą darė tikrai ne iš pertekliaus, bet atriekdami nuo skerdyklose, anglių kasyklose sunkiai uždirbtos duonos kepalo, atsisakydami savo dalies vardan mūsų sotesnio ir oresnio gyvenimo, rūpindamiesi lietuvių kalbos išlaikymu, valstybės išsaugojimu. Jie tikėjimą supranta kaip tarnystę stokojančiam artimui ir šiandien tai daro iš meilės, nelaukdami padėkų. Gaila, kad dažnu atveju mes jiems nesugebame net pranešti, ar jų siuntos pasiekė adresatą.
Tiesa, knygoje didelė dalis pavyzdžių apie tikėjimą ir artimo meilę yra būtent iš Pal. Jurgio Matulaičio misijos, kur pastaraisiais metais ir tarnauja t. Antanas Saulaitis.
Kalbant apie ateities planus - ar liko neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakymų su Antanu Saulaičiu ieškosite ir kitose knygose?
Galbūt ir ieškosime, nes knygos pristatymas iki šiol buvo beveik garantuotas būdas tėvui Antanui bent trumpam ištrūkti į Lietuvą.