Publikuojame leidyklos VAGA išleistos I.Yalomo knygos „Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ ištrauką.
„Liūdesys užlieja man širdį. Bijau mirties.“
Gilgamešas
Mirtingumas mus persekiojo nuo pat istorijos pradžios. Prieš keturis tūkstančius metų Babilonijos didvyris Gilgamešas apmąstė savo bičiulio Enkidu mirtį šio skyriaus epigrafo žodžiais: Tu pasidarei tamsus ir nebegirdi manęs. Kai mirsiu, argi nebūsiu kaip Enkidu? Liūdesys užlieja mano širdį. Bijau mirties.
Gilgamešas kalba už mus visus. Kaip jis bijojo mirties, taip jos bijome ir mes visi: kiekvienas vyras, moteris ir vaikas. Kai kurie iš mūsų mirties baimę jaučiame tik netiesiogiai: kaip bendrą nerimą arba kaip kokią kitą pakaitinę psichologinę problemą; kiti patiria aiškią ir sąmoningą mirties baimę; o dar kitiems mirties baimė prasiveržia siaubu, griaunančiu bet kokią laimę ir pasitenkinimą.
Amžių amžius išmintingi filosofai bandė sutvarstyti mirtingumo žaizdą ir padėti mums susikurti harmoningą ir ramų gyvenimą. Kaip psichoterapeutas, gydęs daugybę nuo mirties baimės kenčiančių žmonių, supratau, kad senovės, ypač senųjų graikų, filosofų išmintis šiandien be galo svarbi.
Tiesą sakant, savo, kaip psichoterapeuto, intelektiniais tėvais laikau ne tiek didžiuosius devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimto amžiaus pradžios psichiatrus bei psichologus: Pinelį (Philippe’ą Pinelį), Froidą (Sigmundą Freudą), Jungą (Carlą Jungą), Pavlovą (Ivaną Pavlovą), Roršachą (Hermanną Rorschachą)ir Skinerį (Burrhusą Fredericą Skinnerį), – kiek senovės graikų filosofus, ypač Epikūrą. Iš tiesų kuo daugiau sužinau apie didžiuosius Atėnų mąstytojus, tuo labiau pripažįstu, kad Epikūras yra egzistencinės psichoterapijos protėvis; šiame darbe pasinaudosiu jo idėjomis.
Epikūras gimė 341 m. pr. Kr., netrukus po Platono mirties, o mirė 270 m. pr. Kristų. Dauguma šiandienos žmonių jo vardą žino iš žodžių epikūriškas, epikūrininkas, apibūdinančių žmogų, atsidavusį rafinuotiems jutiminiams malonumams (ypač besimėgaujantį geru maistu ir gėrimais). Tačiau iš tikrųjų Epikūras nepropagavo jutiminių džiaugsmų; jam daug labiau rūpėjo, kaip įgyti ramybę (ataraxia).
Epikūras taikė „medicinos filosofiją“ir tvirtino, kad kaip gydytojai gydo kūną, taip filosofai turi gydyti sielą. Jo požiūriu, vienintelis tikras filosofijos tikslas – lengvinti žmonių kančias. O kokia yra svarbiausia kančios priežastis?
Epikūras manė, kad tai visur esanti mirties baimė. Bauginanti neišvengiamos mirties vizija, teigė jis, trukdo džiaugtis gyvenimu ir sugadina kiekvieną malonumą. Siekdamas numalšinti mirties nerimą jis sukūrė kelis veiksmingus mąstymo pratimus, kurie man pačiam padėjo pažvelgti į mirties baimę ir rasti būdų, kaip palengvinti pacientų dalią. Toliau dažnai remsiuosi vertingomis jo idėjomis.
Iš asmeninės patirties ir iš klinikinio darbo žinau, kad mirties nerimas stiprėja ir nyksta tam tikrais gyvenimo etapais. Maži vaikai nejučia stebi mirties ženklus aplinkoje: sudžiūvusius lapus, negyvus vabzdžius ir gyvūnėlius; staiga pradingsta seneliai, gedi tėvai, niekaip nesibaigia antkapių eilės kapinėse.
Vaikai paprasčiausiai žiūri, stebisi ir, sekdami tėvų pavyzdžiu, tyli. Jei jie atvirai prabyla apie savo baimę, tėvai pasijunta nejaukiai ir, žinoma, tučtuojau puola jų guosti. Kartais suaugusieji stengiasi rasti raminamų žodžių, kartais visą šį reikalą atideda tolimai ateičiai, o kartais guodžia vaikus mirtį neigiančiomis pasakomis apie prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą, dangų ir susitikimą po mirties.
Maždaug nuo šešerių metų iki brandos – tuo amžiaus tarpsniu, kurį Froidas pavadino latentinio seksualumo laikotarpiu – mirties baimė paprastai tūno pogrindyje. Paskui, paauglystėje, ji iškyla visu stiprumu: jaunuolius užvaldo mintys apie mirtį, kai kurie mąsto apie savižudybę. Šiais laikais daugybė paauglių su mirties nerimu kovoja tapdami mirties šeimininkais ir įrankiais savo susikurtame smurtinių vaizdo žaidimų pasaulyje. Kiti pradeda įžūliai elgtis: pokštauja apie mirtį, dainuoja dainas apie žudynes, su draugais žiūri siaubo filmus.
Aš pats ankstyvojoje paauglystėje du kartus per savaitę eidavau į nediduką kino teatrą už kampo nuo tėvo krautuvėlės ir su draugais vienbalsiai kaukdavau per siaubo filmus, žiopsojau į nesibaigiančius Antrojo pasaulinio karo siaubų vaizdus. Prisimenu, kaip tyliai suvirpėdavau pagalvojęs, kad vien likimo užgaida gimiau 1931-aisiais, o ne keleriais metais anksčiau, kaip mano pusbrolis Haris, žuvęs per skerdynes Normandijoje.
Kai kurie jaunuoliai mirtį neigia nutrūktgalviškai rizikuodami. Vienas mano pacientų, kentėjęs nuo daugybės fobijų ir įkyraus nerimo, kad bet kurią akimirką gali nutikti kas nors klaikaus, sugriausiančio jo gyvenimą, pasakojo, kaip būdamas šešiolikos pradėjo šokinėti iš lėktuvo ir atliko kelias dešimtis šuolių su uždelstu parašiuto išskleidimu. Dabar, žvelgdamas į praeitį, jis mano taip kovojęs su nuolatine mirties baime.
Metams bėgant paaugliškas mintis apie mirtį išstumia du svarbiausi jaunų žmonių gyvenimo uždaviniai: siekti karjeros ir sukurti šeimą. Vėliau, po trijų dešimtmečių, kai jų vaikai palieka namus, ir ima šmėkščioti profesinės karjeros pabaiga, ištinka vidutinio amžiaus krizė, ir mirties baimė vėl iškyla visu stiprumu. Pasiekę gyvenimo viršūnę ir pažvelgę į priešais nusidriekusį kelią, suvokiame, kad jis ne kyla aukštyn, o leidžiasi žemyn, kur laukia nuosmukis ir silpnumas. Nuo tos akimirkos su mirtimi susiję rūpesčiai beveik nebeapleidžia.
Nelengva gyventi kiekvieną akimirką suvokiant mirtį. Tarsi bandytum žiūrėti tiesiai į saulę: ilgai negali ištverti. Kadangi negalime gyventi sustingę iš baimės, susikuriame būdų, kaip susilpninti mirties siaubą. Projektuojame save į ateitį per vaikus; kraunamės turtus, tampame įžymūs ir vis didesni; nesąmoningai atliekame apsauginius ritualus arba išsiugdome tvirtą tikėjimą amžinuoju išganymu.
Kai kurie žmonės, tikėdami esą nepažeidžiami, gyvena didvyriškai, dažnai nepaisydami nei kitų, nei savo pačių saugumo. Dar kiti skausmingą mirties potyrį bando įveikti susiliedami su mylimu žmogumi, veikla, bendruomene, dieviškąja būtybe. Galų gale mirties baimė – visų religijų motina, o religijos vienaip ar kitaip siekia suvaldyti baigtinumo nerimą.
Dievas visose kultūrose ne tik sušvelnina mirtingumo baimę, žadėdamas amžinąjį gyvenimą, bet ir palengvina kitus egzistencinio nerimo aspektus, amžinai būdamas šalia, leisdamas tvarką palaikančius įstatymus ir duodamas nuorodas, kaip prasmingai nugyventi gyvenimą.
Tačiau kad ir kokios stiprios bei visuotinai priimtinos gynybos griebtumės, niekuomet visiškai neišdildysime mirties baimės: ji visuomet liks, glūdės slaptuose proto vingiuose. Galbūt, kaip sakė Platonas, negalime meluoti pačioms giliausioms savasties kertelėms.
Jei būčiau gyvenęs senovės Atėnuose maždaug trys šimtai metų prieš Kristų (tas laikotarpis dažnai vadinamas filosofijos aukso amžiumi) ir patyręs mirties siaubą ar regėjęs košmarus, į ką būčiau turėjęs kreiptis, kad išgraibstytų iš mano proto baimės voratinklius? Veikiausiai būčiau traukęs į agorą, senovės Atėnų miesto-valstybės centrą, kuriame stovėjo daugelis svarbiausių filosofijos mokyklų.
Praeičiau pro Platono įsteigtą Akademiją, vadovaujamą jo sūnėno Speusipas, pro Licėjų, kuriame mokė Aristotelis, kadaise buvęs Platono mokinys (vėliau jų filosofija pernelyg išsiskyrė, tad Aristotelis nebelaikomas Platono sekėju). Žingsniuočiau pro stoikų ir cinikų mokyklas, nekreipdamas dėmesio į mokinių ieškančius klajojančius filosofus. Galop pasiekčiau Epikūro sodą ir ten, manau, sulaukčiau pagalbos.
Kur šiandien kreipiasi žmonės, negalintys įveikti mirties baimės? Kai kurie ieško šeimos ar draugų pagalbos; kiti eina į bažnyčią ar pas psichoterapeutą; dar kiti mokosi iš tokių knygų kaip ši. Dirbau su daugybe mirties bijančių žmonių. Tikiu, kad pastabos, mintys ir pagalbos būdai, kuriuos atradau per savo gyvenimą dirbdamas psichoterapinį darbą, gali juos pamokyti ir labai padėti tiems, kuriems mirtis kelia nerimą, bet patys jie negali išsklaidyti ar peržengti tos baimės.
Pirmame skyriuje noriu pabrėžti, kad mirties baimė kelia sunkumų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo tiesiogiai susiję su mirtingumu. Mirties laukai platūs, o jos poveikis dažnai užslėptas. Nors kai kuriuos žmones mirties baimė gali visiškai paralyžiuoti, dažnai ji yra užmaskuota ir reiškiasi simptomais, kurie, regis, niekaip nesusiję su mirtingumu.
Froidas manė, kad dažniausiai psichopatologija kyla dėl seksualumo slopinimo. Manau, šis požiūris pernelyg siauras. Dirbdamas klinikinį darbą supratau, kad slopinti galima ne tik seksualumą, bet ir visą asmenybę, ir jos baigtinę prigimtį.
Antrame skyriuje aptarsiu būdus, kaip atpažinti užslėptą mirties baimę. Daugelį žmonių kamuoja nerimas, depresija ir kiti simptomai, kuriuos sukelia mirties baimė. Šiame skyriuje, kaip ir tolesniuose, savo požiūrį pagrįsiu klinikiniais atvejais ir savo darbo metodais, taip pat istorijomis iš filmų ir knygų.
Trečiame skyriuje parodysiu, kad susitikimas su mirtimi nebūtinai sukelia neviltį, paneigiančią visus gyvenimo tikslus. Priešingai, tai gali būti pabudimas visaverčiam gyvenimui. Esminis šio skyriaus teiginys: Nors fizinė mirtis mus naikina, mintis apie mirti gelbsti.
Ketvirtame skyriuje pateikiau ir aptariau kai kurias įtaigias filosofų, psichoterapeutų, rašytojų ir menininkų mintis apie tai, kaip įveikti mirties baimę. Tačiau, kaip teigiama penktame skyriuje, vien idėjos negali atsverti mirtį gaubiančio klaiko. Žvelgiant į mirtį labiausiai padeda idėjų ir bendravimo sinergija, todėl siūlau daug praktinių būdų, kaip kasdieniame gyvenime taikyti šią minčių ir bendrystės sąveiką.
Knyga atskleidžia mano požiūrį, kurį susidariau stebėdamas žmones, ateinančius pas mane pagalbos. Kadangi stebėtojas visuomet daro ir įtaką tam, kas stebima, šeštame skyriuje nusprendžiau patyrinėti stebėtoją ir pateikti savo akistatų su mirtimi atsiminimus , taip pat aprašyti savo nuostatas apie mirtingumą. Aš su mirtimi grumiuosi ir kaip profesionalas, nuolat dirbantis su mirties nerimu, ir kaip žmogus, kurio mirtis šmėkščioja vis arčiau ir arčiau.
Noriu tiesiai ir aiškiai atskleisti savo paties patirtį, susijusią su mirties nerimu.
Septintame skyriuje pateiktos nuorodos psichoterapeutams. Dauguma psichoterapeutų vengia tiesiogiai dirbti su mirties baime. Galbūt dėl to, kad nenori išvysti savo pačių mirties baimės. Bet yra ir dar svarbesnė priežastis – psichoterapijos mokyklose egzistencinio metodo mokoma labai mažai arba visai nemokoma, ir jauni psichoterapeutai man dažnai sako pernelyg nesigilinantys į mirties baimę, nes esą nežinotų, ką daryti su gautais atsakymais.
Norėdamas pagelbėti mirties baimės kankinamiems pacientams, psichoterapeutas turi atrasti naujų minčių ir naujų bendravimo su tais pacientais būdų. Nors šį skyrių rašiau psichoterapeutams, vengiau profesinio žodyno, tad viliuosi, kad jis bus gana aiškus kiekvienam pašniukštinėti panorusiam skaitytojui.
Galbūt paklausite, kodėl ėmiausi šios nemalonios, bauginamos temos? Kam žiūrėti į saulę? Kodėl nepaklausius garbingo amerikiečių psichiatro Adolfo Mejerio (Adolfo Meyerio), prieš šimtmetį perspėjusio psichiatrus: „Nekasykite ten, kur neniežti“? Kam grumtis su šiurpiausiu, niūriausiu gyvenimo aspektu, kurio vis vien neįmanoma pakeisti?
Iš tiesų pastaraisiais metais kontroliuojamas gydymas, simptomų valdymas ir bandymai pakeisti mąstymo modelius tik dar labiau susiaurino šį ribotą požiūrį.
Ir vis vien mirtis niežti. Ji niežti visą laiką; ji visuomet su mumis, ji beldžiasi į vienas tų vidinių durų, tylutėliai, vos girdimai dūzgia po pat sąmonės membrana. Pasislėpusi ir užsimaskavusi, prasiveržianti įvairiausiais simptomais, ji yra neišsenkamas daugybės mūsų rūpesčių, bėdų ir konfliktų šaltinis[2].
Aiškiai jaučiu, – ir kaip žmogus, pats vieną dieną ne itin tolimoje ateityje, mirsiantis, ir kaip psichiatras, dešimtmečius bandęs padėti įveikti mirties siaubą, – kad susidūrimas su mirtimi leidžia mums ne atidaryti kokią nors bjaurią Pandoros skrynią, o žengti per gyvenimą turtingesniems ir gailestingesniems.
Taigi siūlau šią knygą kaip vilties spindulį. Tikiu, kad ji padės jums pažvelgti į mirtį ir ne tik apmalšins siaubą, bet ir praturtins jūsų gyvenimą.
