Iš rusvų plytų ir baltojo smiltainio 1471 m. pastatyta pilis tik 400 metrų nutolusi nuo karališkosios Ambuazo pilies, daugiau nei 200 metų buvo naudojama kaip Prancūzijos karališkosios šeimos gyvenamoji vieta ir vasaros rezidencija. Čia 1516 m. rudenį, pakviestas Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (Francois I, 1494–1547 m.), būdamas 64 metų atvyko didysis genijus.
Leonardas, suvokdamas, kad daugiau į savo gimtąją Italiją jau niekada nebegrįš, lydimas savo artimiausių mokinių ir padėjėjų, įveikė Alpių kalnus, su savimi pasiimdamas odiniuose dėkluose saugomus tris paveikslus – „Džokonda“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi ir šv. Ona“ – bei gausius savo pasaulio tyrinėjimų užrašus, piešinius. Jaunasis karalius Pranciškus I, pradėjęs valdyti šalį nuo 1515 m., susižavėjęs Leonardu, jį priėmė su didžiule pagarba ir paskyrė „pirmuoju karaliaus dailininku, architektu bei inžinieriumi“. Jis buvo apgyvendintas Klo Liusė pilyje, jam buvo paskirtas solidus metinis 700 auksinių ekiu atlygis, pats karalius finansavo jo kūrybą bei idėjas. Daug laiko jie kartu praleisdavo kalbėdamiesi ir filosofuodami. Vėliau Pranciškus I tvirtino „niekada pasaulyje nesutikęs kito žmogaus, išmaniusio tiek, kiek išmanė Leonardas: ir ne tik skulptūros, tapybos it architektūros srityse. Jis dar buvo ir didis filosofas.“
Šiuose namuose, globojamas karaliaus, Leonardas praleido paskutinius savo gyvenimo metus tapydamas bei užsiimdamas savo mėgstama veikla. Jis čia buvo ne tik inžinierius, architektas, bet ir įspūdingų švenčių bei spektaklių karaliui ir jo aplinkai kūrėjas ir režisierius.
Deja, jo gyvenimas jau ėjo į pabaigą, ir Leonardas suvokė, kad turės mirti, taip ir neįgyvendinęs savo gyvenimo svajonės – sujungti į visumą visas apie pasaulį savo turimas žinias. Leonardas da Vinčis mirė 1519 m. gegužės 2 d., sulaukęs 67-erių, apsuptas savo artimiausių mokinių ir karaliaus Pranciškaus I. Jo mirties liudininkai tvirtino, kad prieš mirtį Leonardas buvo kupinas atgailos ir atsiprašinėjo „Dievo ir žmonių, kad palieka tiek daug neatliktų darbų“, nors mirčiai dvasiškai ir buvo pasiruošęs.
Jis rašė: „Kaip puikiai praleista diena atneša palaimingą miegą, taip ir gerai nugyventas gyvenimas atneša palaimingą mirtį.“ Vykdant mirusiojo valią, jis su gana kukliomis religinėmis apeigomis, jo karstą lydint kunigams ir tikintiesiems bei šešiolikai elgetų, nešusių žibintus, buvo palaidotas Ambuazo pilyje buvusioje Šv. Florentino bažnyčioje, kuri, deja, 1806–1807 m. buvo nugriauta.
1863 m. per archeologinius kasinėjimus Leonardui da Vinčiui priskiriamas karstas su jo palaikais buvo rastas ir 1874 m. patalpintas toje pačioje pilyje esančioje Šv. Huberto koplyčioje, kuri išlikusi iki šių dienų ir kur jo kapą gausiai lanko turistai.
Nors nuo Leonardo da Vinčio mirties praėjo jau 500 metų, Klos Liusė pilyje jo gyvenamoji aplinka atkurta taip tikroviškai, kad, atrodo, lyg jis būtų kažkur trumpam išėjęs. Pro savo miegamojo, kur stovi to laikotarpio lova, langą jis mėgo grožėtis savo bičiulio Pranciškaus I pilimi. Jo pieštas vaizdas žiūrint pro langą šiandien saugomas Londone, Karališkosios kolekcijos rinkinyje. Čia pat prieš savo mirtį 1519 m. balandžio 23 d. jis vietos notarui padiktavo ir savo testamentą, kuriuo paveikslus paliko savo ištikimam mokiniui paveikslo „Šv. Jonas Krikštytojas“ modeliui Salai (1485–1524 m.), o piešinius, tarp jų ir savo „Autoportretą“ bei rankraščius – mokiniui ir artimam bičiuliui tapytojui Frančesko Melciui (Francesko Melzi, 1492–1570 m.), kuriuos jis rūpestingai saugojo visą gyvenimą, kai po jo mirties jo sūnūs paveldėtą kolekciją išpardavė dalimis. Savo dirbtuvėse jis dirbo kaip dailininkas, inžinierius, architektas, skulptorius ir neįtikėtinų švenčių sumanytojas ir režisierius. Čia pat jis iki savo mirties tobulino iš Italijos atsivežtus paveikslus, kurių kopijas čia galima matyti. Dirbtuvės suskirstytos į 3 dalis: tapybos dirbtuvės su molbertais, dažų paruošimo stalai ir įranga, pozuotojų pakyla, skulptūros dirbtuvės bei biblioteka su mokslininko, astronomo bei tyrėjo darbo kambariu. O didžiojoje salėje jis priimdavo karalių Pranciškų I, aukštus diplomatus, dailininkus bei svečius, kurie atvykdavo į susitikimus su juo, atkurta to laikotarpio aplinka.
Čia pat iš ant sienos pakabinto paveikslo kopijos mįslingai šypsosi paslaptingoji Džokonda. Šio bene garsiausio pasaulyje paveikslo, dabar saugomo Luvro muziejuje Paryžiuje, istorija paslaptinga, dramatiška ir apipinta legendomis. 1999 m. rasti dokumentai įrodo, kad karalius Pranciškus I didžiojo Renesanso genijaus paveikslą „Džokonda“, dar vadinamą ir „Mona Liza“, įsigijo iš jo autoriaus 1518 m. ir jis nuo to laiko tapo karališkos šeimos nuosavybe, kabojo įvairiuose karališkuose rūmuose, net ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono žmonos Žozefinos miegamajame. Patekęs į Luvro muziejų, kaip ir kiti du Leonardo iš Italijos atsivežti paveikslai, jis Prancūzijai 1870–1871 m. kariaujant su Prūsija bei per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, buvo slepiamas įvairiose šalies vietose, o 1911 m. buvo iš muziejaus dar ir pavogtas. Italų kilmės paveikslų stiklintojas, dailininkas mėgėjas Vincenzo Peruggia, dalyvavęs stiklinant svarbiausius Luvro paveikslus, saugant juos nuo vandalų išpuolių, 1921 m. rugpjūčio 21 d. jį pavogė, porą metų išlaikė paslėptą savo Paryžiaus viešbučio kambarėlyje, lagamine su dvigubu dugnu, po savo lova. 1913 m. gruodį nusprendęs jį parduoti Florencijos antikvarui Alfredui Geri buvo policijos sulaikytas ir nuteistas, kai „Džokonda“ po eksponavimo Florencijos ir Romos muziejuose 1914 m. sausio mėnesį iškilmingai sugrįžo į Paryžiaus Luvro muziejų, kur ilgainiui tapo garsiausiu ir labiausiai saugomu paveikslu.
O Klo Liusė pilies lankytojai taip pat gali susipažinti su autentiška Leonardo virtuve, kur jam, jo bendražygiams ir svečiams buvo ruošiamas maistas bei šildomasi prie židinio. Keturiose rūsio salėse lankytojus stebina 40 Leonardo įvairių inžinerinių sprendimų maketai, kuriuos iš to laikotarpio naudotų medžiagų pagal jo brėžinius sukūrė JAV garsios informacinių technologijų bendrovės IBM specialistai.
Tarp šių penkis amžius savo laiką pralenkusių genialių atradimų: pirmasis tankas, pirmasis automobilis, pasukamas tiltas, ratinis garlaivis, sraigtasparnis, lėktuvo pirmtakas, parašiutas ir kt. Tik baigiant lankyti šiuos Leonardo da Vinčio paskutinius namus, pastebėjau, kad čia neteko matyti nė vieno lankytojus budriai stebinčio prižiūrėtojo ar sargo, tik puošnioje Leonardo lovoje ramiai snaudė, matyt, už pelių gaudymą atsakinga balta katė. Šalia pilies esantis Leonardo da Vinčio parkas taip pat alsuoja jo dvasia, nes savo genialius išradimus bei paveikslus jis kūrė stebėdamas gamtą, augalus, paukščių skrydį, vandens tėkmę. Šiame parke su tvenkiniais lankytojai gali patys išbandyti jo sukurtus 20 judančių ir veikiančių mechanizmų, pereiti jo projektuotu tilteliu, pasivaikščioti po jo vardo sodą, prisėsti ant suoliukų poilsiui. Parke tarp medžių iškabinti peršviečiamos drobės paveikslų fragmentai, šviesos ir šešėlių žaismas skatina prisiminti paties Leonardo išsakytas mintis: „Menas yra aukščiau nei mokslas, o tapyba aukščiau iš visų menų, nes jos tikslai suprantami visoms žmonijos kartoms“.
Diena, praleista Klo Liusė pilyje ir parke, sužinant apie Leonardo da Vinčio genialumą, kūrybą ir jo aplinką, dvasiškai turtina žmones, priverčia susimastyti apie savo gyvenimo prasmę ir kviečia juos siekti aukštesnių gyvenimo tikslų nei būti paprastais duonos valgytojais.