Liga atrodė nepasiekiama
„Viskas prasidėjo nuo to, kai užčiuopiau limfmazgį kakle. Tai buvo šiais metais, iš karto po Velykų. Tėvai labiau išsigando negu aš pati. Nuėjome į šeimos kliniką, kad pasižiūrėtų gydytojas. Ir tuomet prasidėjo visokie siuntimai po klinikas ir tyrimai. Iš pradžių galvojau, kad uždegimas gali būti, savaitę gėriau antibiotikus, bet kadangi limfmazgis nemažėjo, paėmė biopsiją ir parodė mano ligą“, - pasakoja Hodžkino limfoma susirgusi mergina.
Silpnumas, pykinimas, dėmesio nesukoncentravimas – pirmieji ligos požymiai, kuriuos pajuto metų pradžioje. Pagalvojo, kad suprastėjusi savijauta, yra susijusi su brandos egzaminų jauduliu. „Po to, kai išgirdau diagnozę, egzaminai nebebuvo tokie svarbūs“, - sako mergina.
Apie ją ištikusią ligą mergina rinko visą įmanoma informaciją.
„Kadangi man yra antroji ligos stadija, jeigu neklystu, šita liga yra geriausiai pasiduodanti gydymui iš visų vėžinių susirgimų. Pasveikimo procentas yra devyniasdešimt. Jeigu viskas bus gerai, iki vasaros galo turėtų baigtis visi gydymai“, - viliasi mergina.
Mokosi, kai nebloga
Iš pradžių, išgirdusi ligos diagnozę, Vaiva svarstė galimybę sustabdyti mokslus ir laikyti egzaminus kitais metais arba juos perlaikyti per pakartotiną sesiją.
Kol kas mergina laikė tik anglų kalbos egzaminą. Ruošėsi ir lietuvių kalbai, bet staiga pasidarė negera. „Egzaminui ruoštis sunku, nes visos mintys sukoncentruotos tik į gydymą. Kaip ir dabar, peršalau, ir vėl atsiguliau klinikose. Tad dėmesio mokslams, kurį būčiau skyrusi normaliomis sąlygomis, yra žymiai mažiau. Lietuvių kalbos konspektus auklėtoja skatina skaityti. Bet, jeigu skauda skrandį arba silpna, nieko tu nepriskaitysi“, - sako mergina.
Pats sunkiausias dalykas – susitvarkyti su emocijomis. „Žinoma, gyvenu mintimis, kad viskas pasibaigs greičiau, galėsiu grįžti į sportą, normaliai mokytis, su draugu persikraustyti į Vilnių“, - pasakoja mergina.
Vaiva norėtų studijuoti Rytų Azijos šalių kultūrą ir kalbas, mokintis japonų kalbos.
Tarp kitko
Egzaminų rezultatai bus anuliuoti?
Spauda plačiai aprašė istoriją, kuomet į kuriozinę situaciją pakliuvo rimtus sveikatos sužalojimus avarijoje patyrusi abiturientė, vis tiek nusprendusi laikyti brandos egzaminus.
„Egzaminų rezultatai bus anuliuoti“, - išgirdo. Dargi gresia bauda už nustatytos tvarkos nesilaikymą. Kaip paaiškėjo, rimtus sveikatos sužalojimus patyrusi mergina daug laiko praleido gydymo įstaigose ir turėjo oficialią nedarbingumo pažymą. Pasirodo, jį turėdama negali dirbti ar laikyti egzaminų. Tačiau visus metus niekas nepasivargino apie tai įspėti merginą.
Savo ruožtu gydytojai išdavė pažymą, kad egzaminus abiturientė gali laikyti su kitais bendraklasiais toje pačioje patalpoje, tik ji turi būti pirmame pastato aukšte.
Apie kraujo vėžio susirgimus kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro direktoriumi, gydytoju hematologu prof. Laimonu Griškevičiumi:
- Sakykite, kokie yra naujausi pastarųjų metų laimėjimai, gydant kraujo vėžį?
- Per pastaruosius penkiolika metų sparčiai tobulėja medicinos mokslo technologijų pažanga. Naujos kartos inovatyvūs vaistai iš esmės įvykdė piktybinių kraujo ligų gydymo perversmą ir ženkliai pakeitė kraujo vėžio gydymo rezultatus – mirtina liga tapo įveikiama.
Per pastarąjį dešimtmetį pacientų išgyvenamumas, susirgus kraujo vėžiu, Lietuvoje pailgėjo dvigubai. Lietuvoje taikoma moderni molekulinė diagnostika, pacientams prieinamas įprastinis gydymas, kai kuri taikinių terapija, jei reikia, kaulų čiulpų transplantacijos. Dėl šių priežasčių ne viena kraujo vėžio forma tapo pagydoma arba bent jau pasiekiamos ilgalaikės remisijos.
- Ar dabar, kai apie kraujo vėžį kalbama išties nemažai, pacientams gydymas yra lengviau pasiekiamas?
- Šiuo metu mūsų šalyje yra kompensuojami visa grupė inovatyvių vaistų lėtinei mieloleukemijai, limfomoms gydyti. Pradėjus kompensuoti biologinės taikinių terapijos vaistus itin pagerėjo daugelio kraujo vėžio ligų gydymas. Tirozinkinazės inhibitorių kompensavimas lėtine mieloleukemija sergančių pacientų išgyvenamumo kreivę privertė šauti į viršų – iš ligos gniaužtų medikams pavyksta išgelbėti net 93 procentus pacientų.
Didžiulį vaidmenį gydant limfomas suvaidino moderni imunoterapija – monokloniniai antikūnai. Net 90 procentų šiais vaistais gydomų Hodžkino limfomomis (difuzine didelių B ląstelių limfoma, folikuline limfoma, mantijos limfoma, marginalinės zonos limfoma) sergančių pacientų pasveiksta.
Tačiau toli gražu ne visoms piktybinėms kraujo ligoms gydyti medikai šiandien gali panaudoti visą modernaus gydymo arsenalą. Pacientai Lietuvoje gauna įprastinį gydymą, visiems, kam reikia, atliekamos kaulų čiulpų transplantacijos. Kaip minėjau, pacientai gauna ir kai kuriuos naujesnės kartos vaistus, kurie atrasti prieš daugiau kaip dešimtmetį.
Deja, naujausias gydymas Lietuvos pacientams neprieinamas, nes nekompensuojamas. Tai ypač pasakytina apie lėtine limfoleukemija, daugine mieloma, atsparia Hodžkino limfoma sergančius pacientus. Naujausi vaistai šioms ligoms gydyti galėtų išgelbėti šimtus Lietuvos pacientų.
- Ko trūksta, jog kraujo vėžio gydymas būtų daug efektyvesnis?
- Negalime dešimtmečiais laukti naujo gydymo metodo – kai jis tampa mums pasiekiamas, Vakarų Europos gyventojai jau gydomi pažangesniais vaistais, todėl nuolat velkamės kaimynams iš paskos. Paradoksalu – nors medicinos technologijos tobulėja itin sparčiai, dėl didelės kainos, ekonominių problemų, sveikatos apsaugos sistemos nerangumo, naujovės laiku nepasiekia pacientų. Medicinos tyrimų metu atrandama vis daugiau naujų vaistų, kurie gelbsti gyvybes. Deja, Lietuvos pacientus jie pasiekia pavėluotai arba visai nepasiekia.
- Ar visada sulaukiate supratimo iš sveikatos politikų? Ką jie dar galėtų padaryti, kad daugėtų tų laimingų pacientų pasveikimo atvejų?
- Visų pirma būtina įvardinti, kad diagnostikos bei gydymo inovacijos, biomedicinos tyrimai yra Lietuvos sveikatos politikos prioritetas. Būtina numatyti ir konkrečius veiksmus, kaip šį prioritetą įgyvendinti. Tuomet daugiau inovacijų pasiektų pacientą, kraujo vėžys būtų gydomas sėkmingiau, daugiau žmonių jį išgyventų.
Būtina, kad už sveikatos politiką atsakingi asmenys dėtų visas pastangas, kad kraujo vėžys būtų gydomas didžiausią terapinę vertę turinčiais efektyviais metodais. Viliuosi, kad į tai bus vis labiau atsižvelgiama ir gyvybiškai reikalingi gydymo metodai bus kompensuojami visiems, kuriems to reikia. Tikiuosi, sveikatos politikai dės visas pastangas, kad sergančiųjų kraujo vėžiu gyvybės būtų išgelbėtos.