Paskutinis žmonių zoologijos sodas buvo uždarytas Belgijoje tik 1958 metais!
Žmonių zoologijos sodai – vienas gėdingiausių kolonijinio laikmečio puslapių.
11 Ugnies Žemės čiabuvių: pirmasis žmonių aptvaras
Vokiečių verslininkas Carlas Hagenbeckas labai mylėjo gyvūnus. Jis negalėjo žiūrėti, kaip vargšai žvėrys kankinasi ankštuose narvuose vien tam, kad suteiktų pramogą publikai. Dėl šios priežasties jis pirmasis pastatė erdvius voljerus, kuriuose pasistengė sudaryti kuo artimesnes natūraliai aplinkai sąlygas – kad žvėrys mažiau liūdėtų ir galėtų laikytis bent kai kurių laukinio gyvenimo įpročių.
Ironiška, tačiau tas pats asmuo sumanė įkurti ir žmonių „zoologijos sodus“ – aptvarus, kuriuose buvo laikomi žmonės. Tiesa, tais laikais šių dvikojų eksponatų žmonėmis nelaikė – jie tebuvo atstovai tų egzotiškų genčių, kurių dar nebuvo aptikę Europos tyrinėtojai ir antropologai (taip pat vergvaldžiai).
1889 metais C. Hagenbeckas Ugnies Žemės salose pagrobė 11 gentainių. Glumina tai, kad šie čiabuviai buvo paimti nelaisvėn su Čilės vyriausybės palaiminimu. Iš esmės jų laukė vergovė, tik šie vergai ne kirsdavo cukranendres, o linksmindavo publiką. Žmonės būdavo demonstruojami publikai dar nuo romėnų laikų, tačiau būtent C. Hagenbeckas pavertė tai nauju ir labai pelningu verslu.
Ugnies Žemės čiabuviai buvo atgabenti į Europą kartu su savo medžioklės įrankiais, buities rakandais bei nameliais ir zoologijos sode turėjo gyventi tarsi savo kaimelyje. Tai buvo savotiškas realybės šou, tačiau jis skatindavo žiūrovą pajusti savo pranašumą. Netrukus atsirado ir daugiau žmonių ekspozicijų. Indai ir afrikiečiai buvo grobiami ištisomis šeimomis.
Galbūt žmonių eksponavimo zoologijos soduose praktika nebūtų tokia gėdinga, jei būtų pasilikusi XIX amžiuje. Tačiau dar 1958 metais eilinis belgas galėjo nueiti į zoologijos sodą ir pamatyti „laukinius žmones“ jų „įprastoje gyvenamojoje aplinkoje“.
Šioje nuotraukoje užfiksuota mergaitė, sėdinti aptvare, tapo vienu ryškiausių savo laikų kolonializmo simbolių. Tik įsivaizduokite, XX amžiaus vidurys!
Ota Benga – garsiausias XX a. žmonių zoologijos sodų eksponatas
Ota Benga buvo pigmėjas iš Kongo. Jis 1906 metais buvo apgyvendintas Niujorko Bronkso zoologijos sodo Beždžionių padalinyje. Amerikiečiai įsivaizdavo, kad pigmėjai yra gamtos vaikai, suprantantys gyvūnus ir kalbantys su medžiais, todėl Ota buvo priverstas elgtis taip pat. Jis turėjo vaikštinėti tarp beždžionių (o tai, beje, buvo pavojinga gyvybei), nešioti jas ant rankų ir vaipytis kaip laukinis. Lankytojai ypač trokšdavo pamatyti jo dantis, kurie per vieną jaunystės grožio ritualą buvo nusmailinti iki aštrumo.
Lentelėje, pakabintoje ant jo aptvaro, buvo rašoma: „Amžius: 23 metai. Ūgis: 4 pėdos ir 11 colių. Svoris: 103 svarai. Atvežtas gydytojo Samuelio P. Vernerio nuo Kasai upės krantų Konge, Pietų Afrikoje. Rugsėjo mėnesį eksponuojamas kiekvieną dieną“.
Ota Benga zoologijos sode taip pat turėdavo šaudyti iš lanko į smulkius gyvūnus bei paukščius ir rodyti triukus su beždžionėmis. Nepaisant beprotiško Ota Bengos ir kitų afrikiečių populiarumo, šią „antropologinę parodą“ teko nutraukti, kai kritikos antplūdis dėl rasizmo sugadino šio zoologijos sodo reputaciją.
Sara Bartman – garsiausias XIX amžiaus žmogiškasis eksponatas
Žmonės būdavo demonstruojami dar iki C. Hagenbecko, tiesa, tik po vieną. Juos laikydavo narvuose, visai kaip žvėris. Pats garsiausias pavyzdys – Sara Bartman (tikrasis vardas ir pavardė Saartri Baartman) – juodaodė moteris iš Pietų Afrikos Rytų Kapo, tapusi sensacija XIX a. pradžios Europoje.
Jos gyvenimas buvo neįtikėtinai tragiškas. Būdama dvejų metukų, ji neteko motinos, o paauglystėje mirė ir jos tėvas. Kai vienas olandų kolonistas nužudė jos partnerį, su kuriuo ji buvo susilaukusi kūdikio (jis taip pat neišgyveno), S. Baartman pradėjo dirbti tarnaite Keiptaune. 1810 metais jos šeimininkas įtikino ją vykti į Europą ir dalyvauti pasirodymuose. Esmė ta, kad S. Baartman buvo būdinga steatopigija – gausus riebalų kaupimasis sėdmenų srityje, taigi ji turėjo itin didžiulius sėdmenis. Tarp žiūrovų Londone bei Paryžiuje ji buvo labai populiari.
Kai susidomėjimas jos figūra atslūgo, S. Baartman buvo parduota apsigimėlių cirkui. Manoma, kad jos naujasis šeimininkas vertė ją užsiimti prostitucija. S. Baartman nuo nežinomos ligos mirė būdama 26 metų. Tačiau ir tuomet vadinama „Hotentotų venera“ nesulaukė ramybės. Jos smegenys ir genitalijos buvo užkonservuoti, o skeletas išsaugotas. Pagal jos atvaizdą buvo pagaminta plastikinė jos kūno kopija, kuri kartu su smegenimis, genitalijomis ir skeletu iki pat 1974 metų buvo eksponuojama Paryžiaus Žmogaus muziejuje.
Prancūzijos kolonijinis parkas
Prancūzai neatsiliko nuo britų, belgų bei amerikiečių ir taip pat steigė žmonių zoologijos sodus, turėjusius liudyti jų kolonijinės imperijos galią. Tačiau būtent Prancūzijoje ši praktika įgavo ypatingos pompastikos.1907 metais „Jardin d’Agronomie Tropicale“ parke netoli Paryžiaus buvo sukurtos 6 skirtingos zonos, turėjusios atspindėti konkrečią koloniją: Madagaskaro, Indokinijos, Sudano, Kongo, Tuniso ir Maroko.
Kiekvienoje iš zonų (tai buvo ne kas kita, kaip didžiuliai paviljonai) buvo pastatyti tiems kraštams būdingi statiniai ir apgyvendintos ištisos tenykščių gyventojų šeimos. Pusę metų trukusi paroda priviliojo kelis milijonus lankytojų.
Filipiniečiai „Svajonių šalyje“
1905 metai, pramogų parkas „Dreamland“ Niujorko Konio saloje. Šioje nuotraukoje užfiksuotas itin žiūrovų mėgtas momentas, kaip grupė filipiniečių užmuša ir išmėsinėja šunį, o tada sumeta jo mėsą į katilą virti. Publika būdavo sužavėta.
„Olimpinės genčių žaidynės“
Šios žaidynės 1904 metais įvyko Jungtinių Valstijų Sent Luiso mieste prieš tikrąją 1904 metų vasaros Olimpiadą ir buvo vadinamos Antropologijos dienomis. Šiame sporto renginyje dalyvavo maždaug 100 čiabuvių iš Afrikos, Azijos bei Ramiojo vandenyno regiono, taip pat indėnai. Jie varžėsi tokiose rungtyse kaip bėgimas, sunkumų kilnojimas, rutulio stūmimas, lipimas į stulpą ir kt. Pats šio renginio organizatorius Jamesas Edwardas Sullivanas pareiškė, kad jų tikslas yra parodyti, jog primityvios tautos yra kur kas silpnesnės ir ne tokios atletiškos kaip baltaodžiai amerikiečiai.
Kiti žmonių zoologijos sodų pavyzdžiai
„Juodaodžių kaimelis“, Vokietijos imperija.
Savo laiku vienas iš šio žmonių zoologijos sodo lankytojų buvo pats Otto von Bismarckas.
Štai čia į Etiopijos gyventojus viename žmonių zoologijos sode žiūri Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Hamburgas, 1909 m.
Dar viena gentis, gyvenanti „natūraliomis sąlygomis“ viename iš Europos zoologijos sodų.
Pasaulio mugė Paryžiuje, 1931 metai. Šis renginys buvo toks populiarus, jog jį aplankė milijonai žmonių. Itin daug dėmesio sulaukė žmonių ekspozicijos. Tiesa, tuo pat metu vyko ir alternatyvi paroda „Tiesa apie kolonijas“, kurią surengė žmonių demonstravimu pasipiktinę piliečiai. Nesunku nuspėti, kad pastarasis renginys nebuvo gausiai lankomas – gyvi žmonės aptvaruose tų laikų gyventojus domino kur kas labiau.
Pigmėjai, šokantys publikai. Šokti jie turėdavo diena iš dienos – kol tikrąja to žodžio prasme pradėdavo kristi iš nuovargio.
1881 metai. Penki kaveskarų genties indėnai iš Ugnies Žemės buvo pagrobti ir atgabenti į Europą kaip eksponatai. Kitaip negu vienuolikai C. Hagenbecko atvežtų tėvynainių, šiems pasisekė mažiau: jie buvo rodomi tiesiog narvuose.
Vokiečių zoologas Lutzas Heckas ir moksliniams tyrimams atgabenti eksponatai – dramblys bei aborigenų šeima. Berlyno zoologijos sodas, 1931 metai.
Vertėtų pasakyti, kad žmonių zoologijos sodai buvo steigiami ne tik Vakaruose. Štai Somalio gyvenvietės paroda buvo ir Sankt Peterburge.
Žmonės savo laiku buvo demonstruojami Antverpene, Londone, Barselonoje, Milane, Niujorke, Varšuvoje, Hamburge ir kitur. Tokias ekspozicijas aplankydavo nuo 200 iki 300 tūkst. žmonių. Galima net teigti, kad ši pramoga buvo viena pelningiausių XX amžiaus pradžios šou verslo krypčių.