Aptemdytos sąmonės vyras tikino ketinantis sukonstruoti orlaivį, kuriuo savo mylimąją išsiųs į stratosferą, kad kosminės erdvės radiacija prasiskverbtų į Elenos audinius ir sugrąžintų jai gyvybę. Šis asmuo buvo itin talentingas ir netgi pelnė ne vieną akademinį įvertinimą, įrodantį šiuos jo talentus, tačiau galiausiai jis virto vienatvės iškankintu žmogumi, istorijos knygose įvardijamu kaip apsėstas maniakas ir mirusiosios palaikų jaunikis, rašo thevintagenews.com.
Vokietijos Drezdeno mieste gimęs radiologas Carlas Tanzleris teigė Pirmojo pasaulinio karo metais buvęs povandeninio laivo kapitonu ir patyrusiu išradėju. Tėvynainę jis vedė ganėtinai vėlai, jau sulaukęs 43 m. Su ja susilaukė dviejų vaikų. Dėl neaiškių aplinkybių jis šeimą paliko po to, kai XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje visi jie emigravo į Jungtinės Valstijas, praėjus vos dviem metams nuo to laiko, kai žmona jam pagimdė antrąjį vaiką – dukterį Crystal, kuri vėliau mirė nuo dizenterijos būdama 10 m. Į Ameriką patekti nebuvo lengva – teko keisti vardus ir pavardes. Vos tik šeima pradėjo kurtis Floridos valstijoje, Zephyrhills mieste, C. Tanzleris gavo pasiūlymą dirbti ligoninėje Ki Veste. Taigi pasivadinęs Carlu von Coseliu jis nusprendė ryžtis karjeros posūkiui, nustūmęs savo kaip mylinčio tėvo ir vyro pareigas į šoną.
Žinių apie jo gyvenimą nuo 1927 m., kai dabar jau C. von Coselis ėmėsi naujojo darbo, iki 1930 m. balandžio 22 d., kai į ligoninę pateko nauja pacientė baltaodė tamsiaplaukė gražuolė kubietė vardu Elena, tikrai nėra daug. Maria Elena Milagro de Hoyos tapo dangaus siųstu stebuklu, ją gydytojas įsimylėjo vos tik išvydęs, o tada atėjo laikas ilgai trukusiam romantiškam ryšiui su svajonių moterimi, apie kurią jis žinojo tikrai labai nedaug.
Dar būdamas jaunas jis yra pasakojęs apie susapnuotą moterį – grafienę Anną Constantią von Cosel, galimai seniai jau mirusią jo giminaitę, sapne jam parodžiusią veidą moters, kuri likimo jam numatyta kaip tikroji gyvenimo meilė. Nuo to laiko išskirtinio sapne matyto moters veido jis pamiršti taip ir nesugebėjo, o tą balandžio mėn. rytą tai pagaliau virto realybe.
Deja, neilgai trukus paaiškėjo, kad galų gale sutikta mylimoji serga tuberkulioze. Savaime suprantama, gydytojas jautėsi sugniuždytas, tačiau nusprendė padaryti viską, kad tik išgelbėtų Eleną. Ji buvo gydoma itin dėmesingai, ja rūpintasi labiau nei kuriuo kitu pacientu. Investavęs visus turėtus pinigus į mylimosios sveikatos būklės gerinimą ir nusižengdamas ligoninės taisyklėms jis išmėgino įmanomus ir neįmanomus, teisėtus ir neteisėtus gydymo būdus tam, kad tik rastų stebuklingą Eleną išgelbėti galintį metodą.
Nepaisant visų įdėtų pastangų ligos įveikti nepavyko – 1931 m. spalio 25 d. būdama vos 21-erių ji mirė. Po jaunos moters mirties gydytojas pasirūpino, kad ji būtų palaidota prabangiame akmeniniame mauzoliejuje, Ki Vesto kapinėse. Taigi gavęs sutikimą iš velionės šeimos jis apmokėjo įspūdingą geriausio laidojimo biuro paslaugų sąskaitą. Dvejus metus jis beveik kiekvieną dieną lankė mylimosios kapą. Štai toks buvo gerojo gydytojo, atidavusio viską, kad tik išgelbėtų mylimą pacientę, garbingas gestas – bent jau taip manė jos artimieji.
Deja, tikrieji jo kėslai buvo kur kas grėsmingesni. Mirusiosios artimieji nė nenutuokė, kad C. Tanzleris slapta pasidarė mauzoliejaus raktą ir lanko mylimosios amžinojo poilsio vietą. 1933 m. pavasarį šiuos naktinius vizitus jis nutraukė. Po septynerių metų istorijos apie gydytoją, dažnai besilankantį moteriškų drabužių ir kvepalų parduotuvėse ir perkantį įvairius damoms skirtus daiktus, ėmė kelti pagrįstų įtarimų. Elenos šeimą pasiekė gandai, kad gydytojas Carlas ėmė su kažkuo susitikinėti. Pro užtrauktas užuolaidas jis buvo pastebėtas savo namuose šokantis su asmeniu, siluetu panašiu į moterį.
Iš pradžių velionės artimieji apsidžiaugė, kad jo asmeninis gyvenimas pagaliau ėmė gerėti, tačiau 1940 m. spalio mėn. jį palankyti nusprendusi Elenos sesuo sužinojo siaubingą dalyką – gydytojas susitikinėja su jos jau prieš kurį laiką mirusia Elena. Pakraupusi moteris išbėgo iš tų namų ir nedelsdama pranešė siaubingą žinia atitinkamoms tarnyboms. Paaiškėjo, kad nevilties apimtas Carlas siekė kuo daugiau laiko praleisti su velione mylimąja, todėl slapta iš mauzoliejaus jos palaikus išnešė ir perkėlė į savo namus, o eidamas miegoti juos guldydavo greta savęs.
Atlikusi tyrimą policija nustatė, kad yrantį kūną iš pradžių gydytojas nugabeno į laboratoriją, kuria buvo paverstas senas lėktuvas. Ten jis mylimosios palaikus sulopė, susmaigstė vielomis, kad galėtų be didesnių vargų užfiksuoti ir keisti padėtį. Maža to, jis velionės odą ištrynė vašku, į vidų prikimšo skudurų, o į akiduobes įdėjo stiklines akis. Atlikus detalesnį palaikų ištyrimą lyties organų srityje aptikta subtiliai suformuota kartoninė tūbelė. Labiausiai tikėtina, kad šis objektas buvo skirtas tam, kad būtų galima atlikti lytinį aktą. Galiausiai siaubingus dalykus atlikęs gydytojas apkaltintas išniekinęs kapavietę ir be leidimo išgabenęs palaikus.
Šis teismas virto tikra sensacija, nors dalis visuomenės jam jautė gailestį. Žmonės buvo linkę vertinti šiurpą keliančius šio asmens poelgius kaip vilties netekusio romantiškų jausmų kamuojamo nelaimėlio meilės įrodymą, nors iš tikrųjų šio vyro psichika buvo rimtai pažeista. Lyg to dar būtų maža, po teismo jis pareikalavo jam sugrąžinti mylimosios palaikus.
Panašu, kad valdžios atstovų elgesys kėlė ne ką mažiau įtarimų nei paties gydytojo elgesys, už kurį jis buvo teisiamas: visuomenės prašymu nelaimėlės kūnas eksponuotas muziejuje.
Neilgai trukus po to Elenos kūnas iš ekspozicijos vis tik buvo išimtas ir amžinojo poilsio vieta jai skirta tose pačiose kapinėse, bevardžiame kape, saugiai slėpusiame jaunos moters iškankintą kūną nuo smalsuolių akių. Tiesa, mylimosios kūno neatgavęs C. Tanzleris likusią gyvenimo dalį praleido su savadarbe natūralaus dydžio lėle, simbolizavusia mirusią jo mylimąją.