Jei kuris nors sportininkas norėtų sužinoti tą didžiulę kainą, kurią reikėtų sumokėti už nesąžiningą šlovę lengvosios atletikos stadione, jam pakaktų pasikalbėti su užmirštomis Rytų Vokietijos remtos dopingo programos aukomis.
Prieš nugriaunant Berlyno sieną, daug žadantys vaikai – kai kurie sulaukę vos aštuonerių metų – buvo pumpuojami steroidais, kad vėliau galėtų skinti pergales savo šaliai, rašo mirror.co.uk.
Nuo 1968 iki 1988 metų tokia strategija Vokietijos Demokratinei Respublikai (VDR) padėjo pelnyti 500 medalių vasaros ir žiemos Olimpiadose – bet už siaubingą kainą.
Praėjusių komunistinių laikų sporto žvaigždės sirgo depresija, širdies ligomis, degeneracine kaulų liga ir liko nevaisingos. Kai kurias iš jų steroidiniai hormonai privertė pasikeisti lytį. Daug buvusių sportininkų tapo priklausomi nuo alkoholio ir kvaišalų, negalėjo susirasti darbo.
Kai Didžiosios Britanijos olimpinė legenda, 65 metų Sebastianas Coe, šiuo metu vadovaujantis tarptautinei atletikos federacijai „World Athletics“, buvo pakviestas liudyti dėl Rusijos sportininkų dopingo skandalo, Kultūros, žiniasklaidos ir sporto komiteto parlamentarams jis pareiškė: „Mane remia sporto pasaulis. Ar jis turi trūkumų? Taip. Ar aš juos ištaisysiu? Taip“.
Galbūt. Tačiau sportui daugybę metų nepavyksta išguiti apgaudinėjimo.
Kalbant apie buvusios VDR atletus, dauguma jų apgaulės būdu buvo priversti gerti vaistus, kurie sugadino jiems gyvenimą. VDR sunkumų kilnotojas Rolandas Schmidtas buvo tiek pripumpuotas steroidų, jog jam užaugo 80 DD dydžio krūtys.
Jam teko chirurgiškai jas pašalinti, nes jo organizmas nebegamino testosterono.
Rutulio stūmikė Heidi Krieger patyrė priešingą poveikį.
Testosteronas nustelbė jos moteriškumą. Jai teko pasikeisti lytį ir dabar ji gyvena kaip vyras, šviesdama jaunimą apie steroidų daromą žalą, jeigu jie vartojami dėl šlovės sporte.
2015 metais maždaug 1 tūkst. buvusių VDR atletų, kuriems teko gerti mėlynas piliules, Vokietijos vyriausybė skyrė kompensacijas – iš viso 10,5 mln. eurų. Po maždaug 25 metus trukusių kančių kiekvienam sportininkui teko maždaug po 10,5 tūkst. eurų.
Tačiau jie džiaugėsi, kad jų agonija pagaliau buvo pripažinta.
Heidi vartojo tiek daug steroidų, jog dabar yra virtusi Andreas. Vaistai, kuriuos jaunystėje ją vertė gerti treneriai, pakeitė jos lytį, o dabar, keliant didelius svorius, jai nuo steroidų vartojimo pradeda skaudėti kojas ir klubus.
1997 metais jai, pelniusiai Hormoninės Heidi pravardę, buvo atlikta visapusiška lyties keitimo operacija, visiškai pakeitusi jos išvaizdą.
Laimingai vedęs plaukikę Ute Krause, kuri taip pat buvo VDR programos auka, Andreas pribloškia jaunus žmones, kai parodo savo nuotraukas iš tų laikų, kai dar buvo Heidi.
„Šiais laikais egzistuoja didelis skirtumas. Rusų atletai, pavyzdžiui, turi pasirinkimą“, – sakė 56 metų Andreas.
„Tačiau ateityje jie sumokės siaubingą kainą. Mes pasirinkimo neturėjome, nes paklusome diktatūrai“.
„Jie mums sakydavo, kad tai vitaminai, ir mes jais tikėdavome. Jie naudojosi mano meile sportui“.
„Dabar stengiuosi atiduoti šiokią tokią grąžą, šviesdama jaunimą. Aš jiems pasakoju apie 54-ą atletę – moterį, kuriai kiekvieną dieną treneris duodavo piliulių“.
„Dėl dopingo iki 17 metų ji jau buvo pelniusi daug medalių, bet sulaukusi 21 metų, ji jau buvo palūžusi. Tuomet sakau jiems: „Gerai, Heidi gali jums papasakoti apie dopingą, nes ta 54-oji atletė esu aš“.
„Tai padaro didžiulį poveikį“.
„Šiandien suprantu Heidi kur kas geriau. Kai regiu tas nuotraukas, priimu, kad tai buvau aš. Aš neslepiu savo praeities. Ji to neverta. Heidi tebėra mano dalis“, – sakė Andreas.
Komunistinė Rytų Vokietija pergalėmis Olimpiadoje stengėsi pagerinti valstybės įvaizdį ir prestižą. Ji siekė parodyti pasauliui savo galią per sportininkus. Tačiau tai sužlugdė jų gyvenimus.
Slaptos policijos bylos atskleidė, jog atletams buvo duodama steroidų „Oral-Turinabol“, kuriuos gamino farmacijos įmonė „Jenapharm“. Šie vaistai buvo skirti kai kurioms ligoms gydyti, bet ne pasiekimams sporto srityje gerinti.
Heidi bylos įrašai rodo, kad 1986 metais, kai ji tapo Europos čempione, jai buvo duodama po 2590 mg „Oral-Turinabol“.
Tai maždaug 1000 mg daugiau, negu gerdavo Kanados sprinteris Benas Johnsonas, kurio dopingo programa 1988 metais šokiravo visą pasaulį.
„Jenapharm“ tikino, kad jos kaltės tame nėra, nes šie vaistai buvo legalūs, tik treneriai juos naudojo ne pagal paskirtį. „Jenapharm“, kuri tuo metu buvo valstybinė įmonė, 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose paklususi komunistinio režimo įnoriams, per metus pagamindavo apie 2 mln. tablečių, kurios būdavo išdalijamos VDR atletams.
Advokatai tvirtina, kad liūdnai pagarsėjusios Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ dokumentai rodo, kad šios įmonės atstovai buvo aptarę su vyriausybe dopingo programą.
Tačiau tuometinė „Jenapharm“ vadovė Isabelle Roth tikino, kad įmonė nebuvo dopingo programos „varomoji jėga“. „Šiais vaistais buvo piktnaudžiaujama. Mes negalime būti už tai atsakingi“, – yra sakiusi ji.
Buvęs VDR kūjo metikas, 59 metų Thomas Gotze, šiuo metu dirbantis prokuroru, paauglystėje gaudavo tiek daug piliulių, jog galėdavo treniruotis iki šešių valandų. „Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo steroidai“, – sakė jis.
„Tie rusų sportininkai, kurie vartoja draudžiamus preparatus, turėtų čia atvykti ir pažiūrėti, kas jų laukia – jie bus palūžę, ligoti, traumuoti. Po 20 metų jie bus tokie patys, kaip mes“.
Ines Geipel, kuri 9-ajame dešimtmetyje priklausė pasaulio čempione tapusiai Rytų Vokietijos sprinto komandai, dabar dėsto koledže ir yra sukūrusi VDR aukų grupę.
Ji abejoja S. Coe galimybėmis išvalyti atletiką. Tačiau ji turėjo griežtą žinią Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir tiems rusų atletams, kurie yra pasiryžę viską paaukoti dėl sportinės šlovės: jums teks sumokėti kainą.
„V. Putinas trokšta sėkmės sporto varžybose, kaip ir VDR“, – teigė ji.
„Prabėgo daugiau negu 30 metų, ir dabar regiu daug paralelių tarp Rusijos ir mūsų laikų. Tai susiję su valstybės kontroliuojamu piktnaudžiavimu“.
„Tai tęsėsi iki 1989 metų. Mes kalbame apie 10–15000 atletų. Dopingu buvo šeriami net vaikai, sulaukę vos 8 metų. Jie buvo jūrų kiaulytės, ir dabar matome poveikį sveikatai, kuris persiduoda iš kartos į kartą, nuo senelių anūkams“.
„Sužaloti ne tik kūnai, bet ir sielos. Natūralu, kad ginekologinė žala buvo didžiulė, nes moterys vartojo vyriškus hormonus. Buvusios atletės pagimdydavo negyvus naujagimius, kentėjo nuo nevaisingumo ar susilaukdavo neįgalių vaikų“.
I. Geipel sakė, kad jaunos sportininkės dažnai būdavo uždaromos specialiose treniruočių stovyklose. Kai kurios mamos bandė maištauti, kai jų dukterys grįždavo raumeningos, įgavusios žemesnį balsą ir su veide augančiais plaukeliais.
„Kai kurioms merginoms pavykdavo ištrūkti, – pasakojo ji. – Tačiau dauguma pernelyg bijojo tai daryti. Dabar jums sunku įsivaizduoti, ką reiškė gyventi nuolat kontroliuojamiems valdžios. Atletai buvo vieni, jie negalėdavo apie tai pasikalbėti tarpusavyje, nes bijodavo, kad bus sučiupti ir nubausti“.
Tačiau egzistuoja ir priešinga pozicija. Buvusi VDR sprinterė Marita Koch, kurios 1985 metais pasiektas 400 m pasaulio rekordas – 47,60 s – tebegalioja ir šiandien, visuomet neigė vartojusi dopingą.
Kai „The Mirror“ paskambino į jos atokius namus netoli Rostoko – vėjuoto Vokietijos miesto prie Baltijos jūros – jos vyras ir buvęs treneris Wolfgangas Meieris puolė aršiai ginti savo žmonos karjerą.
„Vokietija turėtų didžiuotis, kad jai tebepriklauso pasaulio rekordas, – teigė jis. – Tačiau jiems labiau patinka kalbėti apie vaistus“.
„Ji visuomet praeidavo dopingo testus. Problema buvo Vakarų Vokietijos požiūris į rytų gyventojus. Mes buvome laimėtojai, mums sekdavosi, ir jie pavydėdavo mums sėkmės“, – sakė jis.
Senjorė M. Koch nesutiko atsakyti į klausimus apie VDR dopingo mašiną. Tačiau jos buvusioms komandos draugėms prieš keletą metų Rusijoje kilęs dopingo skandalas virto šiurpiu praeities aidu, kai valstybės vykdyta programa žaidė groteskišką pokerio žaidimą su jų gyvenimais.