Lenkės ir vokiečio sūnus Wilhelmas Brasse įėjo į istoriją kaip Osvencimo fotografas. Koks jausmas kasdien fotografuoti tokių pat belaisvių, kaip tu pats, kankinimus? Apie savo jausmus jis vėliau nepasakojo...
Koncentracijos stovykloje reikėjo fotografo
Fotografuoti Wilhelmas Brasse išmoko savo tetos fotoateljė Katovicuose. Ten jaunuolis įgijo praktikos. Jam puikiai sekėsi, klientai buvo patenkinti – nuotraukose jie atrodė natūraliai, neįsitempę. Ir bendravo jis su lankytojais labai paslaugiai, rašoma dailymail.co.uk.
Kai naciai okupavo pietinę Lenkiją, Wilhelmui buvo kiek daugiau nei dvidešimt. Stiprūs, sveiki jaunuoliai buvo labai reikalingi vokiečių kariuomenei. Naciai pareikalavo, kad Wilhelmas, kaip ir kai kurie kiti jo tautiečiai, prisiektų ištikimybę Hitleriui, tačiau vaikinas kategoriškai atsisakė. Wilhelmas buvo sumuštas ir kelis mėnesius praleido kalėjime, o iš jo išėjęs apsisprendė bėgti iš šalies.
Wilhelmas buvo sugautas, kai bandė kirsti Lenkijos – Vengrijos sieną. Jį išvežė į koncentracijos stovyklą, o po pusmečio belaisvio likimas pasisuko netikėta linkme.
Osvencime naciai atkreipė dėmesį į tai, kad jis puikiai kalba vokiškai. Sužinoję, kad jis dirbo fotografu, jis buvo išsiųstas į Osvencimo identifikavimo ir kriminalistikos skyrių. Wilhelmo ir keturių kitų belaisvių, kurie taip pat turėjo fotografavimo įgūdžių, paprašė padaryti kelias nuotraukas. Jaunuolis lengvai susidorojo su šia užduotimi, be to, turėjo darbo fotolaboratorijoje patirties.
Tai pastebėję naciai nusprendė paskirti jį į kriminalistikos skyrių fotografuoti atvykstančių kalinių. Nuo tos dienos jis tapo etatiniu Osvencimo fotografu.
Po kurio laiko W. Brasse buvo pristatytas sadistinių polinkių turinčiam gydytojui Josefui Mengelei, kuris asmeniškai apžiūrėdavo naujai atvykusius kalinius ir atsirinkdavo iš jų tuos, kurių jam reikėjo bandymams. J. Mengele pranešė fotografui, kad nuo šiol jis fotografuos ir medicininius eksperimentus su žmonėmis.
W. Brasse fotografavo žiaurius vokiečių gydytojo bandymus, taip pat žydų belaisvių merginų ir moterų sterilizavimo operacijas, kurias nacių įsakymu vykdė žydas gydytojas (toks pat kalinys, kaip ir W. Brasse).
Paprastai po tokių operacijų moterys neišgyvendavo.
„Aš žinojau, kad jos mirs, bet fotografuodamas negalėjau joms to pasakyti“, – sielojosi fotografas, po daug metų prisimindamas savo darbą.
Labai dažnai Wilhelmui tekdavo fotografuoti ir nacių karininkus, kurie buvo atsakingi už dešimtis tūkstančių mirčių. Eesesininkams nuotraukų reikėjo dokumentams arba tiesiog asmeninių nuotraukų, kurias siuntė savo žmonoms. Ir kaskart belaisvis jiems kartojo: „Atsisėskite patogiai, atsipalaiduokite, laisvai žiūrėkite į objektyvą, galvodami apie savo Tėvynę“. Lyg veiksmas vyktų fotoateljė. Įdomu, kokius žodžius jis sakydavo kaliniams, kuriuos fotografavo?
Naciai labai vertino W. Brasse darbą ir kartais duodavo jam produktų ir cigarečių. Jis neatsisakydavo.
Per visą laiką, kol dirbo koncentracijos stovykloje, W. Brasse padarė dešimtis tūkstančių nuotraukų – baisių, šokiruojančių, sveikam žmogui nesuvokiamų. Belaisvių srautas neseko. Kasdien W. Brasse padarydavo tiek nuotraukų, kad joms atrinkti buvo suburta speciali belaisvių grupė. Šokiruoja tai, kaip pedantiškai ir ciniškai sadistai dokumentavo visus savo žvėriškumus.
Tačiau ką juos fiksuodamas jautė fotografas?
Kaip po to prisiminė W. Brasse, kaskart fotografuojant jam skaudėjo širdį. Jam buvo ir gėda prieš šiuos mirtinai išsigandusius žmones, ir labai jų gaila, ir graužė sąžinė, kad jų laukia neišvengiama mirtis, o jis baigęs dienos darbus eis ilsėtis. Tačiau jis ne mažiau bijojo nacių – jų neklausyti jis bijojo.
Ar galėjo W. Brasse atsisakyti šių „pareigų“ ir ar teisingai jis pasielgė iš moralinės pusės, sutikęs dirbti tokį darbą? Iš esmės, jis teturėjo vieną pasirinkimą: klausyti nacių paliepimų arba mirti. Jis pasirinko pirmą variantą ir jo dėka istorijoje liko tūkstančiai dokumentuotų žvėriškų nusikaltimų įrodymų. Tačiau tai jį persekiojo ir kankino iki dienų pabaigos.
„Kadrai, kuriuos užfiksavau Osvencime, mane nuolatos persekioja“, – ne kartą prisipažino spaudai fotografas po karo. Ypač jam buvo sunku prisiminti, kaip fotografavo vieną iš garsiausių nacių eksperimentų, susijusių su „Ciklon-B“ taikymu – dėl to 11 bloke žuvo ne mažiau nei aštuoni šimtai lenkų ir rusų.
O dar jis niekaip negalėjo pamiršti išsigandusios lenkės mergaitės veido su prakirsta lūpa: Czesława Kwoka mirė iškart po fotosesijos – stovyklos gydytojas jai į širdį suleido mirtiną injekciją.
1945 m. sausį, visai prieš pat Osvencimo išvadavimą, tai numatydama stovyklos administracija liepė W. Brasse sudeginti visas nuotraukas. Rizikuodamas savo gyvybe jis nusprendė nepaklusti – sunaikino tik mažą dalį kadrų, o kitus išsaugojo.
„Nacių viršininko prižiūrimas padegiau negatyvus, o kai jis išėjo, greitai užpyliau juos vandeniu“, – praėjus daugeliui metų prisiminė W. Brasse.
Dabar unikalūs dokumentai, neginčijamai įrodantys visą koncentracijos stovyklos administracijos nusikaltimų mastą, saugomi „Aušvico-Birkenau“ („Osvencimo-Birkenau“) muziejuje.
Gyvenimas po Osvencimo
Belaisviui fotografui neteko savo akimis pamatyti, kaip išvaduojami Osvencimo kaliniai – jis buvo išsiųstas į kitą, Mauthauzeno koncentracijos stovyklą. Tuo metu, kai 1945 m. gegužės mėnesį stovyklą išvadavo amerikiečiai, W. Brasse buvo klaikiai išsekęs, per stebuklą nemiręs iš bado.
Po karo jis vedė, susilaukė vaikų, anūkų. Iki pat savo dienų pabaigos buvęs koncentracijos stovyklos fotografas gyveno Lenkijos Žyveco mieste.
Iš pradžių W. Brasse bandė sugrįžti prie savo ankstesnės profesijos, norėjo fotografuoti portretus, bet suprato, kad negali. W. Brasse prisipažino, kad kaskart, kai žiūrėdavo į objektyvą, prieš jo akis iškildavo praeities vaizdai – žydės merginos, pasmerktos kankinimams ir mirčiai.
Sunkūs prisiminimai nepaliko Wilhelmo Brasse iki pat mirties. Jis mirė sulaukęs 94 m., ir išsinešė juos su savimi.