Juodoji rinka iš arti, keliavimas žirgais bei įspūdingais 1950-ųjų automobiliais, gyvenimas vietinių namuose, iššūkiai, norint patekti į neturistines vietas, juokingai mažos kainos – per savaitę N. Kiuberiui teko paragauti kontrastingų Kubos skonių.
Pasiekti Kubą – paprasčiau
Nidas su komanda kasmet vyksta į skirtingus kavos regionus. „Kaip specialiosios kavos skrudintojams, mums svarbu suprasti kavos niuansus ir pažinti kilmės šalį, pasisemti įkvėpimo, iš arti pamatyti, kaip gimsta kava“, – sako jis, pripažindamas, kad Kuba visada traukė.
„Kuboje lankęsi bičiuliai pasakojo spalvingas istorijas, kad šalis dar „nesugadinta“ – ten nėra „Disneilendo“. Suspėjome pačiu laiku, nors šalyje jau spėjo atsirasti virš 100 wi-fi „taškų“. Tiesa, po bandymo atlikti vieną paprastą operaciją „Facebook“, iki šiol apribotos kai kurios mano paskyros funkcijos. Bet čia ne Kubos problema, o kaimyninės Amerikos, kuri tik nesenai pakėlė embargo uždangą“, – pasakoja Nidas.
Jis džiaugiasi, kad pasiekti Kubą darosi vis paprasčiau – be įprasto tiesioginio skrydžio iš Frankfurto, atsiradę ir pigių skrydžių maršrutų iš Floridos: „Lengviau atrasti ne tik turistinę sostinę Havaną, bet ir kitus salos regionus – autentiškus rytus, Santiago de Cuba, Baracoa ar Sierra Maestra kalnyną.“
Apsistokite pas vietinius
Šalyje apstu kontrastų. Kai kurių prekių neįmanoma gauti – deficitas. „Trūksta elementarių mums įprastų patogumų, jautiesi lyg laiko mašina nusikėlęs į sovietų laikus. Kur pasisuksi – tautos tėvelio portretai ir darbo liaudį šlovinantys šūkiai. Kita vertus, viską papildo saulė, virš +25 C įkaitusi jūra, kava, nuostabi gamta, architektūra ir, svarbiausia, patys kubiečiai. Nuostabūs, nuoširdūs žmonės“, – pasakoja N. Kiuberis.
Pasak Nido, geriausias sprendimas kelionėje buvo gyventi ne viešbučiuose, o pas vietinius. „Vadinamieji casa particular – kaip koks „AirBnB“, tik vakaruose įprasta palikti raktus ir svečius ramybėje, o Kuboje tu realiai gyveni kartu: nors gauni atskirą kambarį, pusryčiauji, vakarieniauji, laiką leidi bendroje terasoje“, – pasakoja N. Kiuberis, pasidžiaugdamas, kad tokiu būdu per trumpą laiką daug sužinojo apie šalį, jos istoriją ir žmones.
Pašnekovo patarimas vykstantiems į Kubą – bent šiek tiek pramokti ispanų kalbos: „Tai labai padės kelionėje, nes ne visi vietiniai kalba angliškai. Be to, labai įdomu gyvenant kubiečių šeimoje bandyti tobulinti savo pradinuko lygio ispanų žinias.“ (šypsosi)
Gamtos lepinamos kavos plantacijos
Kubos žemė yra ideali aukščiausios kokybės kavai auginti. 18 a. pab. prancūzų pirklių atvežta kava čia puikiai prigijo dėl idealių geografinių sąlygų – kalnuotų vietovių, vėjuotos Karibų jūros, itin derlingų žemių, palankaus klimato bei darbščių vietos fermerių.
Kelionėje teko impovizuoti
Išskirtinai turistiniame Vinales regione kompanija apsisuko greitai. „Arkliais įkopėme į kalnelį, paragavome kavos turistams sukurtame komerciniame ūkyje, o tada patraukėme rimtų reikalų link – į maždaug 4 val. kelio nuo Havanos esančius Sierra Del Escombray kalnus, kur driekiasi kavos plantacijos“, – prisimena Nidas.
Informacijos apie lankytinus kavos ūkius – praktiškai nėra, tad lietuviams teko improvizuoti. „Susipažinę su vietiniais greitai suradome jaunuolį, dirbantį agronomu, o laisvalaikiu uždarbiaujantį gidu. Mūsų nuostabai jam pavyko suorganizuoti vizitą į tikrą kavos ūkį jau rytojaus dieną“, – pasakoja N. Kiuberis.
„Tiesa, tuo pačiu, kone privalomai aplankėme ir vietinį kalnų muziejų, kur buvome supažindinti su visais puikiais Fidelio ir Raulio Kastro pasiekimais (juokiasi). Gidas Fidelį aukštino, kaip mokslo globėją. Juokai juokais, bet net 95% siekiantis tautos raštingumas yra kažkas tokio!“ – tęsia pašnekovas.
Kavos eksportuoti neleidžia
Kubietiškos kavos negalima tiesiogiai iš ūkių eksportuoti į daugelį pasaulio šalių, tarp jų – ir į Lietuvą. Dėl ilgai trukusių prekybos sankcijų ir dabartinės valdžios biurokratijos įsivežti kavos pupeles itin sudėtinga.
N. Kiuberis sako, kad atsiradus galimybei importuoti pas mus, būtinai pasiūlys šios kavos savo klientams: „Labai norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę patirti kubietišku ritmu, temperamentu ir karščiu alsuojančio ypatingo gėrimo skonį.“
Kubos vyriausybė pilnai kontroliuoja kavos rinką, jos 95% ūkių – nedideli, iki 1 ha, valdomi šeimų.
„Mes tai patyrėme gyvai. Neįtikėtina, tačiau patys augintojai neturi galimybės įsigyti net paprasčiausio skrudintuvo! Fermeriai pupeles pasiskrudina keptuvėje arba savadarbiuose prietaisuose. „Valstybinė“ kavos uogų supirkimo kaina – gerokai žemesnė už rinkos, todėl ūkininkai ieško alternatyvų ir, žinoma, jų randa – dalį derliaus parduoda juodojoje rinkoje“, – pasakoja N. Kiuberis.
Gyvenimas sukasi apie kavą
Pasak Nido, juodoji kavos rinka Kuboje klesti. „Pabandėme įsigyti 200 g kavos pupelių testams. Po penkių minučių įtikinėjimų ir šypsenų, mums pavyko, tik buvome prigrasinti šalyje niekam to nepasakoti“, – prisimena jis.
Juodojoje rinkoje kava ypač brangi, vietiniai jos gauna ribotai: „Taip, taip – su talonais! Todėl ilgainiui prigijo sumanymas kavos pupeles maišyti su avinžirnių tipo pupomis (chicaro). Taip sakant, skanaus!“
Pasak N. Kiuberio, viešint Kuboje iškart krenta į akis, kad kava „dalyvauja“ visur – yra kaimynų apkalbų (chisme) ašis, o užėjus svečiams iškart kaičiama ugnis moka kavinukui.
„Galėtume pasimokyti iš kubiečių: jie turi visko itin mažai, bet moka dalintis, yra itin svetinga tauta. Net Havanoje, turistų rajone, išėjus iš „tarybinio“ tipo viešbučio, pirmas sutiktas žmogus buvo besišypsantis bedantis dėdulė, tarpduryje pardavinėjantis juodą kavą. Mikro puodelis dinamitinio stiprumo skysčio tekainavo apie 5 euro centus“, – prisimena Nidas.
Pasak jo, Kubos gyventojų ypatingo socializavimosi esmę gerai perteikia rašytojas, žurnalistas, visuomenininkas Conner Gorry: „Ši sala – tai nuostabūs išsilavinę žmonės, mėgstantys gerai leisti laiką, dalintis maistu, gėrimais ir gebantys solidarizuotis. Tai visuomenė, kurios žmonės nori ir moka leisti laiką su tais, kuriuos myli – dažniausiai prie kavos puodelio.“
Svajoja apie naujus batus
Įprastinis vietinių uždarbis siekia vos 30 Amerikos dolerių. Kuras dažniausiai perkamas nelegaliai, nes 1 litras benzino degalinėje kainuoja virš 1 euro.
„Pakeliui į mūsų kelionės tikslą, Sierra Del Escombray, 50-ųjų „Chevy“ automobilio vairuotojas Jose, paklaustas apie gyvenimą Kuboje, buvo lakoniškas ir iškėlęs vidurinį pirštą sušuko: „Kasmet vis blogiau ir blogiau!“ Siųsdamas velniop Fidelį iš autostrados pasuko į šalikelę dyzelino. Žinoma, nelegalaus, iš traktoriaus“, – prisimena Nidas.
Autentikos gali nelikti
Pasak N. Kiuberio, reikia skubėti aplankyti Kubą, nes dabartinis jos vaizdas greitai pasikeis.
„Jei D. Trumpas tęs B. Obamos liberalią kryptį, į Kubą greitai ims plūsti minios amerikiečių turistų. Paskui juos – ir milžiniškas verslas. Tad jei norite pamatyti šiek tiek autentikos – toli gražu neišpuoselėtos, o labiau varganos, bet labai nuoširdžios – dabar pats laikas. Nenustebsiu, jei po penkmečio Kuboje bus antrasis Majamis, bet gal pakanka vieno?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
*****
Kubietiškos kavos ABC pagal N. Kiuberį
„Kubietiska kava“ arba Café cubano or cafecito – itin populiari tarp kubiečių išeivių, įleidusi šaknis ir Floridoje: tai espresso, gaminamas tiesiai į cukrų, kuris dedamas į kavos aparato portafiltrą kartu su malta kava. Taip cukrus karamelizuojasi ir kava tampa itin saldi.
Cortadito – kava su šiek tiek kaitinto pieno. Į puodelį dedama daug rudojo cukraus, šiek tiek kavos iš moka kavinuko, tada viskas maišoma iki tamsios klampios masės. Tada pilama likusi kava ir kaitintas pienas, santykiu 70 su 30.
Café con leche – „Ilgesnė“ kava su karštu pienu, arčiau mums įprastai Latte.