„Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“ – šeštoji Giedriaus Drukteinio knyga. Joje atskleidžiama, kokiais elgesio principais rėmėsi žmonija įvairiais savo istorijos tarpsniais.
Kadangi žinoma, kad kultūros epochos ir jų diktuojama elgsena labai keitėsi, knygos autorius šmaikščiai pasakoja, kaip tokiame kintančiame pasaulyje atsirado elgesio normos ir manieros, ką jos reiškė senaisiais laikais, kodėl išliko iki mūsų dienų.
Išsiaiškinę, kada ir kaip susiklostė vienokia ar kitokia elgesio norma, suprasime, kaip ji veikia: kodėl sveikindamiesi spaudžiame dešinę ranką, kas sieja raštą ir socialines grupes, kokių manierų krikščionys išmoko per kryžiaus žygius, kada vyrai įgudo dovanoti moterims gėlių, kodėl prancūzai diktavo pasauliui etiketo taisykles. Šioje etiketo ir manierų raidos apžvalgoje aptariamos ne tik diplomatijos ir protokolo ištakos, bet ir tai, kad žmonijos istorija ir elgesio kaita – neatsiejami dalykai. Kad darniai sugyventų, žmonės ir kūrė elgesio kodeksus, o šie savo ruožtu padėjo formuotis įstatymams.
Pristatome ketvirtą ištrauką iš knygos „Kodėl spaudžiam dešinę. Apie etiketą ir manieras“:
Kuo valydavo užpakalius mūsų protėviai?
Kaip ir daugelis civilizacijos išradimų, taip ir tualetinis popierius Lietuvą pasiekė tik XIX amžiaus pabaigoje. Tiesa, kinai, popieriaus išradėjai, savo užpakalius juo lepino jau VI amžiuje po Kristaus, o Europoje iki pat XVII amžiaus popierius dar buvo prabanga, naudojamas tik ypač svarbiems dokumentams ar knygoms spausdinti.
Tad kuo užpakalius valydavo mūsų protėviai? Vilnoniais, kanapiniais ar lininiais skudurėliais (turtingesnieji – išsiuvinėtais), medžio žieve, žole, lapais, akmenimis, smėliu, sniegu, rugiais, obuolių graužtukais, kailiais, šiaudais, netgi žąsies kaklu. Senovės Romoje – kempine, kurią paskui pamerkdavo į sūrų vandenį.
Mums pažįstamas tualetinis popierius pradėtas vartoti 1857 metais Prancūzijoje! Sakoma, pirmos prezidento A. Smetonos kadencijos laikotarpiu rezidencijos tualete buvo valomasi laikraščiais, kol vienas diplomatas pargabeno tualetinio popieriaus iš Paryžiaus... Ir nebūtina čia šiepti savo dantų – tokie buvo laikai, karas su bolševikais ir kaimynais, ne apie tualetinį popierių vyrai galvojo, o apie Lietuvos išlikimą... O sovietinės okupacijos metais už tokį laikraščių panaudojimą, ypač jei juose būdavo Stalino nuotrauka, galima būdavo susigriebti 25 metus katorgos.
Tačiau jei laikote save ypač moderniu arba „kietu“, Vakaruose paieškokite juodo tualetinio popieriaus – tai paskutinis mados klyksmas.
Be visa to, jei ruošiatės savo namuose priimti svečius, atsiminkite: tyrimų duomenimis, trys ketvirtadaliai žmonių maloniau jaučiasi matydami tualetinio popieriaus laisvą galą ritinėlio viršuje, o ne nukarusį apačioje – taip jis atrodo tiesiog netvarkingai. Juk jūsų tualete popieriaus ritinėlis pakabintas ant sienos, ar ne?
O kaip man elgtis?
Apsilankymas vyrų tualete yra reglamentuotas nerašytomis taisyklėmis, veikiau paremtomis intuicija nei tradicija, tačiau neįtikėtinai universaliomis.
Vyrai, niekada neikite į tualetą kartu. Kitaip nei moterys, vyrai naudojasi tualetu išimtinai praktiškais tikslais, ir sekti ten einantį draugą ar kolegą gali pasirodyti įtartina.
Jei dirbate daugiaaukščiame pastate, prispyrus reikalui eikite į tualetą kitame aukšte nei jūsų biuras, nes eiti į tualetą netoli savojo biuro nehigieniška ir negarbinga. Susitikęs tualete kolegą ar pažįstamą, niekada neduokite paspausti rankos – nei prieš, nei po.
Visada eikite į kabiną arba prie pisuaro, įrengtus toliausiai nuo durų. Atstumas tarp besišlapinančių vyrų turi būti kuo didesnis, kartu taip sumažėja galimybė naujai užėjusiam priartėti labiau negu padoru. Niekada nesisprauskite tarp besišlapinančių vyrų, jei įmanoma.
Kaip bažnyčioje, taip ir tualete nesikalbėkite, turite pakankamai laiko tą daryti prieš ir po. Niekada nesistenkite pradėti pokalbio paties proceso metu.
Žvelkite tiesiai prieš save arba žemyn. Žvilgčiojimai į šalia esančio kaimyno pusę gali būti suprasti dviprasmiškai.
Nesilieskite. Jūsų rankos turi būti prieš jus. Jei jau teko susiliesti alkūnėmis, mandagiai atsiprašykite nepasukdamas galvos.
Negaiškite laiko. Kiekviena minutė, praleista tokioje aplinkoje, palieka savo kvapnų pėdsaką jūsų aprangoje ir plaukuose.
Jei pasiėmėte skaitalo į kabiną, neneškite jo atgal į biurą ar į valgomąjį kambarį. Pirmiausia tai nehigieniška, antra, nepagarbu kolegų ir draugų atžvilgiu. Prisiminkite posakį: „Kas įvyko Las Vegase, tas Las Vegase tegu ir lieka“, ir pabandykite jį pritaikyti ir tualeto reikalu.
Nuleiskite vandenį. Iš pirmo žvilgsnio tai ypač elementaru, tačiau nustebtumėte sužinojęs, kiek daug vyrų to nedaro. Kai kuriuose Anglijos klubuose vyrauja keistas įprotis nuleisti vandenį po kiekvieno „bombos išmetimo“, tačiau jis turbūt susiformavo tais laikais, kai apie žemės išteklių tausojimą nebuvo galvojama.
Jei negadinate oro garsiai viešoje vietoje, nedarykite to ir tualete. Gerbkite kitų žmonių privatumą ir teisę į estetiką. Garsiai pagadinusįjį orą palydėkite niekinamu arba smerkiamu žvilgsniu, tačiau nekomentuokite elgesio ir nereikalaukite atsiprašyti, neužmirškite, kad gyvename teritorijose, kurias Napoleonas vadino Azija.
Visada pakelkite unitazo dangtį, kai šlapinatės. Visada nuleiskite atlikęs reikalus. Jei laukiate atvykstant svečių, unitazo dangtis visada turi būti nuleistas.
Jei nepataikėte ten, kur norėjote, pripažinkite savo nerangumą ir nuvalykite tualetiniu popieriumi.
Jei tualetas ar kabina labai laidūs garsui, taikykitės į unitazo sienelę, o ne į vandenį jame. Niekam nemalonu žinoti apie jūsų prostatos problemas. Kitų žmonių apsuptyje nestenėkite, neaimanuokite ir nedūsaukite.
Ir, žinoma, jokių pokalbių mobiliaisiais telefonais. Parodykite pašnekovui šiek tiek pagarbos.
Niekada nemėginkite šlapintis tamsoje.
Kad ir kokį pažeminimą patyrėte kabinoje, visada plaukite rankas. Na, o nebylus priekaištingas žvilgsnis, palydintis tą, kuris nesiplauna rankų, visada bus geriausias tokio poelgio įvertinimas.
O dabar apie išdavikišką mažytę drėgmės dėmelę ant kelnių, ypač matomą ant šviesaus drabužio, šakumo srityje ką tik išėjus iš tualeto. Neretas vyras jos nė nepastebi, tačiau kiti tikrai mato. Ta tema rusai prikūrę nemažai folkloro, ir mes visi žinome, kad tai – problema. Tad jei jau taip nutiko, belieka lengvai apsišlakstyti kelnes vandeniu ir grįžus į biurą ar valgomąjį pasiteisinti – girdi, „bloga kriauklės santechnika“.
Dažnas susimąsto, ką veikia uniformuotas senukas aukštos klasės įstaigų ar viešbučių tualetuose, paduodantis lankytojams drėgnus rankšluosčius ir nuolat tykantis arbatpinigių, nors retas suvokia, už ką.
Nesupainiokite tokio senuko ir ūsuotos bobos Kryžkalnio autobusų stoties viešajame tualete, reikalaujančios lito už įėjimą, pareigų. Senukas padorios įstaigos tualetuose palaiko švarą ir tvarką, tačiau, svarbiausia, stebi, kad niekas nerūkytų (ypač žolės) ar kitaip nekurtų nemalonios aplinkos naujiems lankytojams. Ir nepagailėkite jam arbatpinigių – juk nemanote, kad tikėjosi tokio darbo, pėsčiomis kaip Lomonosovas iškeliavęs iš savo kaimo į didmiestį siekti mokslo?
Atjauskite jį – dirbti tokio darbo einama ne iš gero gyvenimo.
Žinoma, kyla klausimas, kaip higieniškiau ir socialiai atsakingiau sausinti nuplautas rankas – popieriniu rankšluosčiu ar karšta džiovintuvo oro srove? Atsakymas paprastas – jokio skirtumo, jei rankų oda sveika. Popieriniai rankšluosčiai higieniški, nes vienkartiniai, o karšta oro srovė naikina bakterijas, net jei džiovintuvo sienelės ir nedezinfekuotos. Jeigu jums rūpi ekologija, elektriniai džiovintuvai aplinkai draugiškesni, jie išmeta į atmosferą šiek tiek anglies dioksido, o popierinių rankšluosčių gamybai kertami medžiai arba perdirbama makulatūra.
