L. Žutautė: be fantazijos ir humoro knyga supanašėtų su instrukcija

Vaikiškų knygų autorė bei iliustratorė Lina Žutautė – diplomuota dailininkė, išgarsėjusi knygelėmis apie neklaužadą mergaitę Kakę Makę. L. Žutautė kuria pasaulį, kuriame žaismingai ugdomas vaiko įprotis tvarkytis, klausyti ir girdėti, ką sako tėveliai, bei susidraugauti su tamsa. Pirmoji šios serijos knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ 2010 metais buvo išrinkta geriausia mažiesiems skaitytojams skirta metų knyga.

Pasirodžius naujausiai leidyklos „Alma littera“ išleistai L. Žutautės knygai „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“, kurioje Kakė Makė įsitikina, kad kai labai trokšti, svajonės pildosi, su rašytoja ir iliustratore kalbamės apie Kakės Makės populiarumą, įkvėpimą, kūrybinį procesą bei... svajones.

- Kaip manote, kodėl Kakės Makės personažas toks mėgstamas vaikų?

- Galbūt dėl to, kad tokią pat mergaitę galima sutikti kieme, darželyje ar bet kur kitur, kur yra vaikų. Gal ir dėl to, kad su ja linksma bei galima patirti smagių nuotykių. Tiesą sakant, aš ir pati stebiuosi šiuo populiarumu ir aiškios priežasties įvardinti negalėčiau, reikėtų klausti pačių vaikų ir jų tėvelių.

- Iš kur semiatės idėjų savo knygoms? Kas Jus įkvepia? Ko rašydama savo knygas vengiate?

- Mane įkvepia pats gyvenimas: jis pilnas stebuklų, netikėtumų, įvairovės. Aplinkui tiek visko vyksta, kad belieka tik pamatyti ir užfiksuoti. Knygose visuomet vengiu banalių situacijų, šabloniško problemų sprendimo, tiesioginės didaktikos. Mano kūriniuose tikrai nerasite suvaikėjimo blogąja prasme iki „utiutiu“ lygio, nebus ir rožinių princesiškų aikčiojimų. Ir, svarbiausia, visuomet vengiu, kad skaitant mano knygas apimtų nuobodulys.

- Kuo, Jūsų manymų, knygos apie Kakę Makę išsiskiria iš kitų vaikiškų knygų?

- Aš pati jų kažkaip labai neišskiriu, tiesiog stengiuosi, kad jos atitiktų visus reikalavimus, keliamus tikrai paveikslėlių knygai: turėtų būti ne daugiau 500 žodžių, o pačią knygą sudarytų ne daugiau 40 puslapių, būtų sprendžiama kokia nors problema, ir, aišku, daug vizualiai perteikiamos informacijos. Matyt, šie kriterijai nėra iš piršto laužti – jų laikantis tikrai galima sukurti gerą paveikslėlių  knygą. Žinoma, fantazija bei geras humoras – būtini, nes be jų knyga bus panašesnė į instrukciją ar vartotojo vadovą.

- Ar turite savo kūrybai patariamąjį balsą, kas pirmasis ar pirmoji perskaito naują kūrinį ir pasidalina mintimis? Ar klausote patarimų iš aplinkos ir ar juos priimate?

- Taip, pasitariu su šeima, klausiu sūnaus nuomonės apie vieną ar kitą dalyką, nes mūsų šeimos nariai nei humoro, nei fantazijos nestokoja. Bet visus taškus ant „i“ visuomet sudėlioju aš pati.

- Kaip gimė idėja pačiai naujausiai Jūsų knygai – „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“?

- Mintis atėjo, visų pirma, stebint vaikų gimtadienį ir fantazuojant „kas būtų, jeigu butų...“. Visa kita, žinoma, atėjo iš asmeninės patirties.

- Kokio, Jūsų nuomone, amžiaus skaitytojui skirta ši knyga? Ar ją gali skaityti ir suaugusieji?

- Ją, kaip ir kitas Kakės Makės knygas, būtina skaityti su šeima. Oficialiai rekomenduojamas amžius – 3-6 metai, bet joje tikrai sau ką nors ras tiek tėveliai, tiek seneliai.

- Kodėl vaikų svajonės paprastai išsipildo, o jų tėvų – ne? Ar tai priklauso nuo pačių svajonių, t.y. to, apie ką svajojame?

- Na, man būtų per daug drąsu spręsti apie kitų svajones ir jų išsipildymą, todėl ta tema aš geriau papasakosiu vieną anekdotą. Žmogus vis maldauja Dievo: „Dieve, prašau prašau prašau, padaryk taip, kad aš laimėčiau milijoną loterijoje!“ O Dievas jam atsako: „Žmogau, gal tu bent jau loterijos bilietą nusipirktum...“. O dėl to, kad pildosi vaikų svajonės, aš tik džiaugiuosi.

- Ar planuojate, kiek dar knygelių rašysite „Kakės Makės“ tema? Gal jau turite minčių kitai knygai?

- Kiek bus knygų, niekada neplanuoju ir konkretaus skaičiaus tikrai nežinau, bet dar keletą idėjų, žinoma, surasiu.

- Ką veikiate pabaigus rašyti knygą? Atsiribojate nuo rašymo ar rašydama paskutinį sakinį jau turite minčių naujam kūriniui?

- Pabaigusi knygą stengiuosi atsijungti nuo darbų, kurį laiką nebegalvoti apie rašymą ir iliustravimą, pailsėti. Kad ir kaip gražiai bekalbėtume apie knygų rašymą ir piešimą, vis tiek tai yra sunkus protinis darbas, ir jis išvargina. Todėl, kad galėtum toliau kokybiškai dirbti, reikia ir kokybiškai pailsėti.

Man geriausia ilsėtis veikiant ką nors, kas padeda į kraują įleisti šiek tiek daugiau adrenalino. Neseniai išbandžiau karstymąsi medžiais nuotykių parke – labai patiko. Po tokios dienos galva atsigauna. O kartais ir ant sofos padrybsoti nekenkia. Kad ateitų naujos idėjos, senosios turi išsivadėti.