Siužetas labai įtraukiantis. Personažai emociškai „susargdina“, dėl jų jaudiniesi (ypač dėl Rebekos ir Dylano), kartu su jais ieškai, randi ir prarandi. Skaitydamas nepajunti, kada tampi betarpišku visų pergyvenimų ir įvykių dalyviu. Labai įtraukianti knyga ir skaitant nesinori, kad ji baigtųsi“.
********************
Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Vaga“ 2015 m. išleistos Viktorijos Butautis knygos „Vogti šokoladą“.
********************
„Nėra taip, kad mano tėvam visai nerūpi. Ne. Paprasčiausiai jie mano, kad jos ieškoti nereikia, užtenka žinoti, jog ji yra šiame pasaulyje. Tai, jų manymu, yra svarbiausia. Ir aš privalau gerbti tokį
pasirinkimą, tačiau pats jaučiu kitaip! Aš ilgiuosi, degu noru ją surasti, paliesti, pažiūrėti jai į akis. Man būtina įsitikinti, kad ji iš tiesų YRA šiame pasaulyje, kad ji vaikšto, kvėpuoja, dainuoja ir daro visus kitus paprasčiausius dalykus, taip kaip aš. Keliasi ryte ir šukuojasi plaukus... Plaukus.“
Dylanas spoksojo į rasotą vonios kambario veidrodį, o mintys šėlo audrindamos vaizduotę. Daniško žydrumo akys, senelio paveldas iš tėvo pusės, karštligiškai spindėjo. „Ar aš kraustausi iš proto? Ar taip jaučiasi maniakai?“
– Tau viskas gerai, Dylanai, – patikino savo paties atvaizdą smiliumi besdamas į tą kitą Dylaną veidrodyje. „Ar ji irgi kairiarankė?“ – vėl šoktelėjo mintis.
– Velniai rautų, aš tikrai kraustausi iš proto.
Vaikinas susiraukė ir numojęs ranka nusprendė nesiskusti. Juodi barzdaplaukiai net švariai nuskusti nedingdavo nuo rusvo jo veido. Plaukų vešlumą irgi buvo paveldėjęs, tik ne iš senelio, kuris su Danija neturėjo nieko bendra, bet iš mamos, turinčios maorių kraujo.
– Visi mes esame mišiniai, – mėgdavo sakyti ji. – Šioje žemėje tautų ir kultūrų daug, tai mus praturtina tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tiek kulinariškai.
Įgudusiu judesiu užsitempęs šortus ant dar drėgno kūno, vaikinas pusnuogis išnėrė iš savo kambario, per virtuvę tiesiai į verandą. Ten nieko nerado, beveik kaip eilinę savaitės dieną, nors buvo savaitgalis. Vėjas nesmarkiai žaidė, ir vis dar jautėsi blėstantis ryto gaivumas. „Oh, gerai čia, saloje. Regis, ir tėvas su mama nuleido bures, gal ne visam, bet bent jau ilgesniam laikui.“
Dvejus metus su jachta „Solo“ bastęsi po plačius Australijos vandenis, tėvai nusprendė padaryti pertrauką. Tėtušis patenkintas pasinėrė į naują projektą – delikatesų parduotuvės atidarymą Arkadijos paplūdimio prekybos ruoželyje, šalia vienos iš dviejų saloje esančių benzino kolonėlių. Ilgi mėnesiai ant vandens nuramino ir pragiedrino jau senstelėjusio vyro protą, kuris su metais darėsi
tik aštresnis. Dylanas džiaugėsi, kad tėvas atsigavo ir pagaliau jį paleido begalinis poreikis būti didelių įvykių sūkuryje.
Rytais, su jūreiviška kepurėle, be marškinių, tik su tvirtai suveržtais šortais, į šeštąją dešimtį jau senokai įkopęs australas priminė animacinį veikėją – atsipūtusį kapitoną, žmogų, kuris padarė viską, ką norėjo, ir toliau užtikrintas žygiuoja savo keliu. Mama vis dar dirbo dailės mokykloje, kas antrą dieną plaukdavo ankstyvuoju keltu iš Magnetinės salos į Taunsvilio miestą. Jai patiko tas darbas kelias dienas per savaitę, patiko keltas ir rytiniai reisai.
Per dvejus metus saloje nė karto nesiskundė nuoboduliu, nors širdyje retkarčiais pasiilgdavo uždaro gyvenimo laive ir plačių naktų ant siauro denio, vienut vienutėlio žiburio stiebe, kad laivas būtų matomas, saldžiai slegiančios vienatvės. Maorė joje neleido skųstis ar per daug atvirauti, ji buvo stipri moteris. Dylanas giliai mylėjo abu tėvus, bet mama jame žadino ypatingą smalsumą – lyg paslaptys, kurias ji,
rodėsi, nešiojosi savyje, tikrai egzistavo, tačiau niekam nebus atskleistos. Be to, mamos „ne“ – visuomet reiškė „ne“, o su tėvu buvo galima susitarti, tinkamai parinkus argumentus.
– Dylanai, labas rytas, mano berniuk!
Vaikinas krūptelėjo ir atsisuko į tą pusę, kur pasigirdo kimokas balsas. Mama jau stovėjo po varvančiu lauko čiaupu, iškeltu aukštai tarytum dušas. Jų kiemas buvo paprastas, su lopinėliu žolės,
vešliomis bambliuotomis palmikėmis ir pavieniais tropiniais augalais. Baltasis jostras, dosniai dalijantis kvapnius žiedus, augo jau už tvoros, kurios paskirtis tebuvo pažymėti tikrąjį sklypo plotą.
Prie jos tėvas ir pritaisė savadarbį „dušą“ be galvutės, iš tiesų tai tebuvo žarna atitekantis vanduo, su gale primontuotu metaliniu čiaupu dėl patogumo. Mama atlenkusi atgal galvą skalavo juodus vešlius plaukus ir Dylanas nejučia pagalvojo: „Pagaliau ir josios pražilo.“ Ir pats nustebo, kodėl tokia minis atėjo į galvą. Mama užsimerkusi leido lėtai vandens srovelei tekėti kūnu, viena ranka pamojavo ją stebinčiam sūnui, lyg tikrai žinotų, kad jis į ją žiūri.
Dylanas nusipurtė. Kad mama turi magiškų galių, jis tikėjo visuomet, o kai buvo šešerių ar septynerių, pasakė matęs jos trečiąją akį. „Kur?“ – tuomet paklausė nustebusi mama, ir vaikinas gerai prisiminė, kad jam atrodė, jog ji kiek išsigando. „Čia, – ryžtingai parodė į kaktos vidurį, – tarp akių.“ Tuomet mama paglostė vaikui galvą ir patvirtino, kad ta akis visuomet budi ir jį saugo. Juos visus. Prisiminęs tai Dylanas šyptelėjo, o nusipraususi Kamaka ėjo link jo žiburiuojančiomis akimis.
– Nesimiega? – švelniai palietė jam petį, kuris jau senokai buvo aukščiau už jos. – Dar tik septynios ryto, vaikuti.
– Hm, – numykė jis. Mintis, kad ir ji galėtų būti panaši į priešais stovinčią moterį, tokių pat vešlių plaukų ir stiprių pečių, nardė galvoje, bet Dylanas žinojo, kad geriau mamai apie tai neužsiminti,
ne iš pat ryto.
– Einu pabėgiot, kol dar nekepina, – burbtelėjo slėpdamas nerimastingą žvilgsnį. Motinai nereikėjo sakyti, ji jautė įsitempusią sūnaus sielą, buvo pasiruošusi tam, kas ateina. Kamaka susitaikė su dar tik gimstančiu sūnaus noru ją surasti, tereikėjo padėti Patrikui, savo vyrui, suprasti, kad tai Dylano reikalas, jo pasirinkimas ir tam jis turi visas teises.
Tai įvyko prieš devyniolika metų, ir jie niekuomet dėl savo sprendimo nesigailėjo, tačiau Patrikas nesitikėjo tokios sūnaus reakcijos ir užsidegimo. Kamaka išliko rami. Viskas buvo, kaip turėjo
būti, to visiškai užteko.
Bėgdamas nauju, vos prieš trylika mėnesių išbetonuotu pėsčiųjų keliu, jungiančiu Džefrio paplūdimį su Neli prieplauka, Dylanas gausiai prakaitavo. Visuomet pasiimdavo vandens, mėgo „Grab“ buteliuką, siaurėjantį per vidurį, lipte limpantį prie sūraus delno. Bėgimas jam buvo kasdienybė, rytas prasidėdavo monotoniškai kilnojant bėgiko kojas vieną paskui kitą. Jam patiko jausti dirbančias kūno dalis, rasojantį veidą, limpančius rūbus.
„26 tūkstančiai kilometrų vandenyno pakrantės, – mąstė, – man tikrai užteks.“
Sukultūrinta Neli prieplauka, „Peppers“ kurortas, viskas priminė miestą. Dylanas nusuko žvilgsnį nuo naujų pastatų, jam labiau patiko sala, kai joje lankėsi prieš dešimtmetį, tuomet apie dideles statybas tebuvo kalbama puse lūpų. Ne, jis nebuvo prieš neįkyrų Magnetinės salos vystymą, mažiem verslam tai teikė daug naudos, bet laukinį prieglobstį vis tiek mėgo labiau. Jam nereikėjo ryškios šviesos, jis ir taip rasdavo kelią.
Sustojo gerokai toliau už išblizgintų daugiabučių, tebešviečiančių pardavimo reklamomis, bet nepasiekęs „Bazės“, kur karaliavo poilsiaujantis jaunimėlis. Pritūpimai, tempimo pratimai ir vanduo. Jis pūkštelėjo nesibaimindamas rajų, ryklių ar kitų gyvių, kaip daro turistai. Balandžio vidurys, net Pasagos paplūdimyje tinklas nuo medūzų jau suvyniotas.
Gyvendamas savo šalyje Dylanas jautėsi patogiai ir stengėsi nesukti per daug galvos, taip nuo mažens mokė tėvai ir mama kartodavo, kad nerimas – prastas bičiulis. Jis nekamuodavo savęs per giliais apmąstymais, bet ir nebuvo karštakošis, sprendimus priimdavo greitai, bet apgalvotai. Ir štai dabar, tos įkyrios mintys, mintys apie ją viską pakeitė, jis prarado ramybę.
Tai buvo pirmas kartas, kai abejonės ir nerimas pradėjo nuožmiai persekioti jaukdami normaliai besiklostantį jo gyvenimą. O tai, kaip paprastai mama pranešė apie jos egzistavimą, Dylanui dar labiau užkaitino kraują. Vaikinas vertino mamos ramybę ir neįpareigojantį tėvų požiūrį į pasaulį, juos supančius daiktus bei įvykius, bet ta žinia, tas nuslėptas faktas, kuris, jo nuomone, buvo praneštas per vėlai, privertė Dylaną niršti, nors ir suprato, kad tėvai čia neįžiūri jokio blogio. Išsimaudęs padarė trisdešimt atsispaudimų, iškėlė rankas į dangų, ištempė savo jauną, proporcingą kūną, bet mintys tebevirė.
Nepaaiškinamą ilgesį jis jautė visuomet, kiek save pamena, bet nurašydavo tai dažnai besikeičiančioms gyvenimo aplinkybėms, kraustymuisi iš vienos žemyno vietos į kitą. Ketverius metus praleido už Australijos ribų – Singapūre, dar vaikystėje ir iki šiol gali susišnekėti bahasa melayu, malajų kalba, kuri buvo privaloma pradinėje mokykloje.
Tėvas tuomet konsultavo besikuriančią aviacijos bendrovę „Asiatica MRO“, padėjo statyti lėktuvų remonto angarus, diegė reikalingas sistemas ir visaip kitaip bėrė savo žinias į įmonės aruodus. Mama daug tapė, nors jų butas pačiame Singapūro centre tikrai nebuvo tinkama erdvė jos kūrybai, bet Kamakos tai nestabdė. Ji mėgo Aziją, tvankumą, kitokius žmones ir kalbų bei aromatų maišalynę. Ir sūnų mokė mylėti skirtumus, o ne vienodumą, kaip buvo įprasta.
Mažasis Dylanas turėjo draugų, jam patiko draugauti, o klasėje artimiausiai susibičiuliavo su Bagasu, indoneziečiu berniuku, irgi laikinai gyvenusiu Singapūre. Australiuką pakerėjo tiriantis,
aštrus to vaiko žvilgsnis, ir nors Bagasas buvo drąsus ir tvirtas, turintis savo principus berniukas, jis laikėsi nuošaliai ir todėl užtruko, kol vaikai surado vienas kitą. Su draugais Dylanas kalbėjo
angliškai, tai buvo oficiali mokyklos kalba, bet mokėsi ir malajų bei pasirinktinai vieną iš kitų dviejų Singapūro vyriausybės pripažįstamų kalbų: tamilų arba mandarinų.
Australų berniukas į tai žiūrėjo lyg į žaidimą, dėliojo žodžius ir kurdavo istorijas maišydamas penkias skirtingas kalbas. Labiausiai jam patiko keistai skambantys maorių garsai, juose sunkiausiai rasdavo kirtį, ir kartais mama juokdavosi iš sūnaus tariamų žodžių. Pati Kamaka Te Reo* kasdieniniame gyvenime nepraktikavo, bet ją suprato ir mokėjo daug dainų. Šiai kultūrai jautėsi itin artima, o ir išore nesiskyrė nuo grynakraujų maorių: buvo tvirta, vidutinio ūgio moteris rusva žvilgančia oda, beveik juodomis užburiančiomis akimis.
Bagaso atsiradimas vaikystėje laikinai nuslopino tą neaiškų Dylano ilgesį. Visu stiprumu jis pasireiškė tik dabar – sužinojus apie ją, dabar ilgesys įgavo formą ir prasmę. Draugystė su kitataučiu Singapūro tautų katile nebuvo joks ypatingas dalykas, bet aštuonmečiam Dylanui atvėrė duris į mažai pažįstamą indoneziečių gyvenimą ir buitį. Draugo šeima, modernūs, daug dirbantys tėvai ir dvi vyresnės seserys, natūraliai priėmė berniuką į savo būrį, o Dylano gimdytojai neprieštaravo, kad jis liktų vakarieniauti ar nakvoti erdviame name Bukit Timaho rajone.
Ten australiuką labiausiai viliojo du dalykai: nežmoniško dydžio akvariumas ir Bagaso mama, kuri pasirodydavo itin retai ir buvo tokia graži, kad berniukas net sustingdavo ją pamatęs. Su švelnia šypsena ji prašlamėdavo pro šalį, visuomet lengvai paliesdama vaikų galvas, kartais ko nors paklausdavo – ko nors netikėto, niekada apie mokyklą ar pažymius, bet apie keisčiausius dalykus. Kaip ir tą kartą, kai jie abu grįžo iš Jurongo parko prisižiūrėję ir prisikimšę pilvus varlių.
Pamačiusi abu sukaitusius vaikus gurkiant šaltą vandenį ji nusišypsojo ta nežemiška šypsena, pakertančia Dylanui kojas, ir paglosčiusi abiejų galvas paklausė: „Šiandien trečią valandą visame mieste nustojo veikti fontanai, ar žinote kodėl?“ Bagasas tik trūktelėjo pečiais, o Dylanas tebestovėjo sustingęs su stikline vandens prie lūpų. „Nesirūpinkite, berniukai, – ji žiūrėjo į juos, bet žvilgsnis klaidžiojo, – rytoj vėl viskas bus gerai.“ Ir nuėjo, tiksliau, nuplaukė, palikdama blankų savo kvapą, kurį mažasis svečias būtų mielai susivyniojęs ir pasiėmęs su savimi.
– Kiek tavo mamai metų? – kartą paklausė jis bičiulio, nes azijiečių amžių jam sunkiai pavykdavo nuspėti.
– Nežinau, – atsakė Bagasas, – neprisimenu, kad švęstume jos gimtadienius.
– Gal ji nesensta? – pasiūlė australiukas savo versiją. Bagasas išsišiepė, bet buvo matyti, kad mintis jam pasirodė verta dėmesio.
– Nesąmonė, – visgi pasakė, nors nieko daugiau nepridėjo. Jo mama išties buvo kitokia. O jūrinis akvariumas – trijų metrų aukščio ir keturių su puse metrų ilgio – driekėsi per visą šiaurinę kambario sieną. Tokio nuostabaus dalyko niekieno namuose Dylanas nebuvo regėjęs. Susėdę abu draugai galėjo valandas praleisti stebėdami devynių rūšių žuvis, plevenančius koralus, vėžius atsiskyrėlius, krevetes ir jūros ežius.
Didžiulio akvariumo priežiūrai buvo sumontuoti papildomi akvariumai – šuliniai, kurių nematė akis, o burzgiantys filtravimo įrenginiai slėpėsi už sienos, kad netrukdytų gėrėtis povandeniniu pasauliu pamirštant visus rūpesčius. Bagasas sakė, kad ne kartą radęs mažai namuose būnantį tėvą savaitgalio rytais miegantį ant demblio vandens kambaryje, kaip jį vadino visa šeima.
Dylanui patiko tokia mintis ir keletą kartų abu berniukai taip pat išsiprašė nakvoti toje slėpingoje, blankios akvariumo šviesos apšviestoje erdvėje. Namo Bukit Timaho rajone tvarką reguliavo iš pažiūros rami senolė Fatmavati, kuri angliškai kai ką suprato, bet su visais namiškiais ir namų darbininkais bendravo tik bahasa indonesia, kas iš esmės buvo ta pati malajų kalba, kurios mokykloje mokėsi ir Dylanas.
Tačiau kai kalbėdavo Fatmavati, jis mažai ką suprasdavo, tarytum ausys būtų atsisakiusios priimti informaciją. Tas prikimęs tylus šnabždesys, kuriuo ji skirstė darbus ar kalbėjo su Bagasu ir jo sesėmis, jam buvo neperkandamas. Ir kai vieną kartą sėdėdamas šalia draugo, kuriam senoji kažką aiškino, išdrįso paklausti, kodėl jis niekaip jos nesupranta, Fatmavati nukreipė pablukusias akis į kitatautį berniuką ir labai aiškiai ta pačia malajų kalba ištarė:
„Todėl, kad tai, ką aš sakau, nėra tau skirta.“ Dylanui net kvapą užgniaužė.
Daugiau jis nebesistebėjo ir nebesistengė suprasti tylaus jos šnabždesio ir daugiau nė karto senolė Fatma į jį nebesikreipė per visus ketverius vaikų draugystės metus. Galvodamas apie Bagasą Neli paplūdimyje Dylanas šypsojosi, bet akyse džiaugsmo nesimatė, veikiau atvirkščiai. Jis žvelgė tolyn į horizontą, tolumoje boluojančius Taunsvilio krantus, bet matė tik dvylikametį tamsaus gymio berniuką, kurį iki šiol laikė geriausiu savo vaikystės draugu.
Tėvui baigus konsultavimo projektą Singapūre, jie vėl grįžo į gimtąją Australiją. Berniukas troško pasilikti Azijos vartais vadinamame mieste dėl Bagaso ir jo plevenančios mamos, ir dar dėl akvariumo, bet tylomis pakluso tėvų valiai, kito pasirinkimo ir neturėjo. Nors Singapūre lankėsi daugybę kartų, savo draugo daugiau niekuomet nebesutiko – jo tiesiog ten nebebuvo.
Praėjus mažiau nei pusmečiui Dylaną pasiekė kraupi žinia, kad Bagasas mirė, tiksliau, žuvo po metro traukinio ratais. Mirties aplinkybės berniuko galvoje ir širdyje sukėlė baisią sumaištį, internete jis susirado The Straits Times dienraštį, kuriame buvo trumpai paminėtas tragiškas įvykis Holand metro stotyje, bet niekaip negalėjo suprasti, kaip draugas galėjo nuslysti nuo platformos ant bėgių, jei ten buvo apsauginės sienos. Dienraščio žinutė detalių nepateikė, o tėvų pastangos palengvinti sūnaus išgyvenimus susisiekiant su Bagaso artimaisiais nedavė jokių rezultatų.
Klausimas, kodėl jam neparašė ir nepakvietė į laidotuves, nedavė vaikui ramybės ilgus metus po draugo žūties, kol vieną naktį jis susapnavo Bagaso mamą. Ji nepratarė nė žodžio, tik visą naktį šypsodamasi glostė jam galvą, visai kaip anuomet, kai jis lankydavosi jų namuose, ir Dylanui palengvėjo, nors netekties skausmas niekur nedingo ir liko su juo, kaip lieka visi reikšmingi žmogaus išgyvenimai. Randu užsitraukė jo paaugliškoje širdelėje, ir jį diegdavo vos prisiminus Singapūrą ir tolstančius vaikystės metus.
Dylanas nuleido galvą. Ruduo ritosi į antrą pusę ir sausas karštis atslūgo, bet temperatūra dieną vis tiek pakildavo iki trisdešimties laipsnių Celsijaus, o vandens – stabiliai laikėsi ties dvidešimt šešių riba. Nė debesėlio. Jis pritūpė ir ėmė keistai ir grėsmingai judėti tardamas dar keistesnius žodžius – lyg mantrą, lyg skanduotę. Užsimiršęs ir susikaupęs jis darė staigius judesius, baisingai išplėtęs mėlynas akis ir palydėdamas juos šūksniais:
Ka mate, ka mate! ka ora! ka ora!
Ka mate! ka mate! ka ora! ka ora!
Tēnei te tangata pūhuruhuru
Nāna nei i tiki mai whakawhiti te rā
Ā, upane! ka upane!
Ā, upane, ka upane, whiti te ra!*
Tai mirtis! Tai mirtis! Tai gyvybė! Tai gyvybė!
Tai plaukuotas žmogus,
Kuris atnešė saulę ir liepė jai šviesti
Žingsnis aukštyn, dar vienas žingsnis aukštyn!
Žingsnis aukštyn, dar vienas... Saulė šviečia!
Galiausiai sustojo grėsminga poza smarkiai išvertęs akis ir išrietęs liežuvį per visą barzdą. Anksčiau karo šokį Ka Mate, kurį buvo išmokęs maorių stovykloje, naudodavo tik per retus susitikimus su maorių bendruomene. Niekuomet nešokdavo jo vienas, bet tą akimirką jam norėjosi žūtbūt save įtikinti, kad šį kartą – suaugęs ir pajėgus – jis nepasiduos ir nepaliks paslapties neišaiškintos, kaip
atsitiko su Bagaso mirtimi. Šį kartą jis prisikas iki galo. Taip, instinktyviai sušokdamas Ka Mate, jis paskelbė karą nežiniai.
Atitokęs iš transo dar kartą išsimaudė Koralų jūros vandenyse ir ristele pasileido atgal link Džefrio įlankos iki pat Bremnerio kyšulio, o tuomet namo, kur laukė mama ir klausimai, kuriuos privalės jai užduoti. Žinoma ir tėvui, kuris taip pat nutylėjo jos egzistavimą – jo draugės, jo kūno ir kraujo, jo sesers.
