Vienintelė priežastis, dėl kurios susituokusi pora galėjo būti išskirta, – grynai seksualinės prigimties problema, konkrečiai – sutuoktinio nesugebėjimas atlikti savo, kaip vyro, pareigos ar veikiau funkcijos.
Lyties nulemtos priedermės nevykdymas buvo vertinamas kaip prieštaraujantis bažnyčios mokymui, mat santuokos tikslą ši institucija siejo su palikuonių gimdymu, rašoma portale „The Vintage News“.
Kaip teigia rašytoja Mary Roach, intymių santykių su žmona neturėjimas, nesvarbu, ar tai būtų susiję su fiziologinėmis, ar su psichologinėmis priežastimis, XVI ir XVII a. Prancūzijoje buvo traktuojamas kaip nusikaltimas.
Kaip nurodo prancūzų istorikas Pierre‘as Darmonas pirmieji skyrybų dėl impotencijos atvejai yra datuojami XIV amžiumi. Kaip tik tada bažnytinius teismus, esą, plūste užplūdo tokio pobūdžio kaltinimai.
Vis dar nėra visiškai aišku, kaip tiksliai vykdavo tokie tesimai, bet bendrą įspūdį galima susidaryti kliaujantis P. Darmon knygoje „Trial by Impotence“ siūlomomis įžvalgomis.
Procesas prasidėdavo nepatenkintos žmonos kaltinimu ir pretenzijos pareiškimu teismo akivaizdoje. Tada kaltinamoji pusė būdavo apžiūrima celibato besilaikančių kunigų, šventikų, gydytojų ir pribuvėjų.
Vienintelis dalykas, dėl kurio moteris galėjo būti išskirta su vyru, buvo pastarojo nesugebėjimas pasiekti erekcijos, nes tai prilygo nepajėgimui pradėti kūdikio.
Taigi, nagrinėjant konkretų atvejį daugiausia dėmesio sulaukdavo impotencija įtariamo vyro genitalijos.
„Sutuoktinio lytiniai organai būdavo apžiūrimi, atkreipiant dėmesį į jų spalvą, formą ir skaičių. Geriausia, ko vyriškis galėdavo tikėtis, buvo tyrėjų nusistatymas elgtis delikačiai. Šiaip būdavo tikrinamos įvairios hipotezės, pavyzdžiui, ar vyras prireikus gali pasiekti erekciją, prieiti iki ejakuliacijos, atlikti „sveiką“ lytinį aktą, o ne versti žmoną užsiimti begėdiška, pastojimo nežadančia prostitucija“, – rašo Laura Bannister.
Apie vykstančius teismus noriai rašydavo tų dienų Paryžiaus pamfletistai (šių dienų bulvarinės spaudos atitikmuo). Pamfletistų paversti aktualijomis konkretūs atvejai būdavo aptarinėjami aukštuomenės sluoksniuose, o vargšai kaltinamieji sulaukdavo paniekos ir pažeminimo. Vienintelis būdas išvengti griežto teismo sprendimo buvo atlaikyti taip vadinamą sueities išbandymą.
Kaip teigia Tony Perrottetas, išbandymas būdavo surengiamas neutralioje teritorijoje, kurioje sutuoktinių pora turėjo santykiauti stebint specialistams, turėjusiems paskelbti galutinį verdiktą.
Įspūdį apie tai, kaip atrodydavo prancūzų didikų teismai, galima susidaryti pagal du dokumentuose užfiksuotus atvejus: markizo de Gesvers (XVIII a.) ir markizo de Langey (XVII a.).
Remiantis su leidiniu „Ancient Origins“ bendradarbiaujančios Riley Winters žodžiais, markizą de Gesvers apkaltino jo žmona madmuazelė de Mascranny. Ji tvirtino markizą buvus impotentu ištisus trejus vedybinio gyvenimo metus. Tiesa, sueities išbandymas jam nebuvo skirtas, tačiau jo genitalijos – kuo nuodugniausiai apžiūrėtos.
Ypač nepalankiu jam paskelbto nuosprendžio pavadinti negalima, nes tyrėjai gavo progą pamatyti erekciją, tačiau vis tiek priėjo išvadą, kad apvaisinti moters markizas negali. Taigi, nuo skyrybų jį apsaugojo tik netikėta žmonos mirtis.
Markizui de Langey likimas buvo kiek nuožmesnis: jam buvo skirtas sueities išbandymas.
Nors po pirminės apžiūros jis buvo pripažintas sveiku, tačiau pats pareikalavo, kad būtų surengtas lemtingasis išbandymas: taip jis norėjo apginti suterštą reputaciją.
Deja, neaišku dėl kokių priežasčių, tačiau kai lytinį aktą teko atlikti stebimam, markizo pajėgumas netikėtai išgaravo. Nemenkam jo žmonos džiaugsmui, jam buvo pripažinta impotencija ir paskelbtas skyrybų nuosprendis.
Nors šiandien tokie teismai suvis neįmanomi, kitados jie buvo įprasti ne tiktai Prancūzijoje, bet ir Anglijoje. Tiek iki viduramžių, tiek kurį laiką jiems pasibaigus, kūdikio pradėjimas buvo laikomas galutiniu vedybų tikslu.
„Neprošal priminti, kad būtent su šiais reikalais siejosi Anglijos karaliaus Henriko VIII skyrybų su pirmąja žmona priežastis“, – nurodo R. Winters.