Meistriškai supindama Vakarų ir Rytų tradicijas savo knygose ji pasakoja istorijas tų, kurių balsai dažnai ignoruojami, – tautinių mažumų ar subkultūrų atstovų, moterų, imigrantų ir kt.
Jos knygos „Stambulo pavainikė“ ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ jau užkariavo lietuvių simpatijas. Ką tik išleistas romanas „Ledinukų rūmai“ (iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, išleido „Tyto alba“) – meilės prisipažinimas Stambului, pasakojimas apie namą, kuris yra ir viso miesto metafora: matęs klestėjimo laikus, kadaise buvęs prabangus, o dabar – apšiuręs, tačiau kupinas istorijų ir gyvybės.
Turkų rašytoją Elif Shafak kalbina vokiečių žurnalo „Stern“ žurnalistė Andrea Ritter.
- Savo penktąją knygą „Ledinukų rūmai“ parašėte turkiškai, paskui išleidote keletą knygų angliškai. Kaip apsisprendžiate, kuria kalba rašyti knygą?
- Turkų kalba yra mano motinos ir močiutės kalba. Tai širdies kalba. O anglų – labiau proto kalba. Kai man kyla noras įdarbinti savo galvą, tada rašau angliškai, bet šiaip mėgstu keisti kalbas. Galima sakyti, aš nomadė – klajoju tarp dviejų kalbų.
- Ar knygos tema turi įtakos kalbos pasirinkimui?
- Ilgą laiką galvojau, kad humoro elementus lengviau perteikti anglų kalba, o apie rimtus dalykus ir praeitį geriau rašyti turkiškai. Mat turkų kalboje egzistuoja dvi specifinės būtojo laiko formos. Viena vartojama rašant apie tuos laikus, kurių autorius negalėjo matyti, o kita skirta pasakoms ir sakmėms. Anglų kalboje nėra tokios subtilios skirties. Bet norėdama išryškinti tam tikrus niuansus, sąsajas ir filosofines idėjas ar sąvokas, renkuosi anglų kalbą, nes turkų tam nelabai tinkama.
Žinoma, tai priklauso ir nuo mano nuotaikos. Rašymas man yra nuolatinės raidos procesas. Kiekviena knyga mane išmoko ko nors naujo. Rašydama aš vis daugiau sužinau apie literatūrą ir netgi motinystę. Todėl raidos ir transformacijos temos man tokios svarbios – ne tik kaip rašytojai, bet ir kaip žmogui. Aš pati nuolat keičiuosi, todėl labai vertinu pokyčius.
- Savo knygose dažnai rašote apie Stambulą. Kuo šis miestas Jums toks ypatingas?
- Mano santykis su Stambulu – nelyginant meilės ryšys, kuris jau baigėsi, bet vis dar dirgina sielą. Negalėčiau to ryšio pavadinti įprasta meile, nes pats miestas yra be galo sudėtingas, chaotiškas, perpildytas. Jis niekada nebūna pasyvus. Stambulas kovoja su gyvenimu ir laiko tėkme, nuolat atsinaujina ir save perkuria. Jis kartu ir jaunas, ir senas. Atidžiau pasižiūrėjęs į Stambulo gyvenimą, supranti, kad šis miestas – tikra lobių skrynia, kupina nepapasakotų istorijų.
- Sakyčiau, kad Jūsų „Ledinukų rūmai“ taip pat savotiška lobių skrynia, kurią atidarius Stambulas nušvinta įvairiausiomis spalvomis. Kaip apibūdintumėte, apie ką ši knyga?
- „Ledinukų rūmuose“ pasakoju vieno namo ir jo gyventojų istoriją. Tiesą sakant, tas anksčiau didingas, bet dabar gerokai apšepęs pastatas yra viso miesto metafora. Čia pasakojimai iš praeities persipina su šiandiena. Veiksmo vieta yra intelektualų pamėgtas rajonas Džichangiras, kuriame aš ir pati esu gyvenusi. Ši miesto dalis yra nelyginant dvidešimt metų plaukiojantis laivas, kurio keleiviai nuolat keičiasi.
Jei pabandytumėte patyrinėti kad ir vienos vienintelės gatvės istoriją, sužinotumėte nuostabių dalykų, pamatytumėte, kaip vienas kitą perdengdami gula kultūriniai sluoksniai – lyg kokiame torte: musulmoniškasis, krikščioniškasis, bizantiškasis... Žavi tai, kad čia skirtingos kultūros ne užgožia viena kitą, o susilieja kaip upės, įtekančios į jūrą.
- Visose Jūsų knygose nagrinėjami istoriniai, politiniai, emociniai klausimai. Kaip Jūs renkate medžiagą?
- Pajutusi, kad į mano duris beldžiasi nauja istorija, leidžiuosi į tyrimus. Tada skaitau viską, ką tik galiu rasti apie konkrečią temą ar mane dominantį objektą, ypač jei pasakojimas prašosi istorinio konteksto. Skaitau politines, kultūrologines, religines, istorines knygas. Pavyzdžiui, rašydama knygą „Miesto atspindžiai“ (Şehrin Aynaları) perskaičiau aibę knygų apie žydų misticizmą, XVII a. Stambulą ir Šabtajų Cvi.
Rašydama pirmąjį savo romaną dvejus metus tyrinėjau Ibn Arabį ir islamo misticizmą. Aš tikrąja to žodžio prasme atlieku tyrimą – užsirašinėju faktus, visokias įdomybes, vardus, bet kokią informaciją, kuri gali praversti, netgi renku piešinius. Pavyzdžiui, rašydama „Ledinukų rūmus“ perskaičiau daugybę knygų apie vabzdžius ir... pesticidus. Nusirašiau visus sienų užrašus, kokius tik galėjau rasti aplinkiniuose rajonuose. Mane žavi detalės, ne, tiksliau, aš apsėsta detalių. Rūpestingai tyrinėju jas, kol ateina laikas baigti tyrimus, o tada tiesiog sėdu rašyti.
- Jūsų knygos yra skirtingos ir kartu labai panašios. Jose išties daug istorijų ir įdomių detalių. Kaip tos istorijos atsiranda knygose? Gal Jūs dienų dienas sėdite kavinėse ir klausotės žmonių pasakojimų?
- Istorijos pačios susiranda mane – kaskart įveikusi naują laiptelį ar gyvenimo etapą, aš susiduriu su nauja istorija. Sakoma, kad norint tapti geru rašytoju, reikia stebėti žmones. Tai tiesa. Bet tai nereiškia, kad užtenka tik sėdėti ir stebėti žmones. Pirmiausia reikia įsižiūrėti į save, pažinti savo silpnybes ir kompleksus, pripažinti klaidas.
To moko ir sufijų filosofija. Jų mokymas remiasi tuo, kad kiekvienas žmogus yra makrokosmoso atspindys. Visa, ką mes pastebime, ką kritikuojame, būdinga ir mums patiems. Viskas tūno mūsų viduje – ir gėris, ir blogis. Pavyzdžiui, aš tuo pat metu esu ir viskam atvira, ir absoliučiai introvertiška. Tai nulėmė mano auklėjimas ir vieniša vaikystė. Todėl mėgstu užsiimti savistaba ir puikiai moku slėpti savo silpnybes. Be to, esu puiki klausytoja. Turkijoje moteris rašydama gali peržengti ribojančias kategorijas, pavyzdžiui, luominius skirtumus ir tam tikrus socialinius veiksnius.
- Argi rašytojai vyrai to negali?
- Žinoma, gali, bet aš manau, kad moterų požiūris į visuomenę yra ne toks kategoriškas. Aš galiu savo kūryboje sujungti daugybę skirtingų visuomenės segmentų. Kadangi esu moteris, bendrauju su moterimis iš įvairiausių sluoksnių ir sferų. Mane su skaitytojomis sieja glaudus ryšys, tarp mūsų, galima sakyti, vyksta savotiški mainai. Mano galva, rašytojui pavojinga izoliuotis, nes jis turi girdėti istorijas, jausti jas. Kai žmogus nuolat koncentruojasi tik į save, jis gali tapti egoistu, narcizu. Mes, rašytojai linkę vaidinti dievus, nes galime išgalvoti personažus. Vienintelis būdas išvengti Dievo sindromo yra išeiti į gatvę ir klausytis žmonių, neskirstant jų į luomus, neteisiant ir atmetant bet kokį snobizmą.
- Prieš tai minėjote sufizmą – mistinę islamo srovę, kuri Osmanų imperijos laikais buvo svarbi dvasinės kultūros dalis. Ar buvote auklėjama sufizmo dvasia?
- Ne. Mano tėvai buvo pasaulietiškų pažiūrų. Jie išsiskyrė, kai buvau maža, ir mano motina daugiau neištekėjo. Ji auklėjo mane viena, o tai aštuntojo dešimtmečio Turkijoje buvo labai neįprasta. Sufizmu ir spiritualizmu pradėjau domėtis sulaukusi dvidešimties. Beje, dėl labai racionalių priežasčių – tuo metu studijavau universitete.
Sufijai savo tikėjimą išpažino kitaip, nei įprasta islamo pasaulyje, todėl buvo persekiojami. Aš norėjau suprasti, kokie tai buvo žmonės. Bėda ta, kad kuo daugiau skaičiau apie sufijus, tuo mažiau jaučiausi apie juos žinanti, mat jų mokymą tenka nuolat permąstyti. Man tai buvo milžiniškas iššūkis, ypač sunku buvo perprasti jų Dievo sampratą.
Sufijų Dievas – maloningas, gailestingas ir netgi, sakyčiau, motiniškas. Jis nekelia baimės. Tai nėra dievybė, kuri atidžiai stebi žmogų, kad paskui galėtų jį nubausti. Ne, sufizmas moko, kad Dievas yra meilė ir kad kiekviena būtybė yra tos meilės dalis. Tai visiškai kitoks požiūris į Dievą. Tam suprasti prireikė dešimties apmąstymų metų, ir tik tada prasidėjo mano transformacijos procesas.
Aš pajutau, kaip užsimezgė emocinis santykis su sufizmu. Suprantate, dvasiniuose dalykuose yra tam tikra riba, kurios protas negali peržengti. Įdomu tai, kad daugumai religijų būdinga dalyti pasaulį, įvesti tam tikrą atskirtį – atseit, esame mes ir yra jie, tie kiti. O sufizme nėra skirtumo tarp „mūsų“ ir „kitų“, visa yra mes. Tai visa apimanti, vienijanti samprata.
- Kitaip tariant, priešinga kitoms islamo srovėms?
- Gaila, kad šiais laikais islamą imta sieti su prievarta ir kitais negatyviais dalykais – ypač Vakaruose. Paimkime kad ir žodį „džihadas“. Dabar jis suvokiamas kaip kova, karas prieš kitatikius. O sufizme džihadas turi visai kitą reikšmę, jis reiškia žmogaus ego transformaciją. Taip, džihadas yra kova, bet sufijai ragina kovoti ne prieš kitus žmones, o su pačiu savimi.
Mes linkę galvoti, kad esame absoliučiai savarankiškos būtybės, bet turime suprasti, kad mus su pasauliu sieja glaudus ryšys. Reikia tik jį atrasti. Šia prasme džihadas yra be galo introspektyvi sąvoka, ir blogiausia, kad toks požiūris nėra žinomas – netgi Turkijoje. Dėl to kalta sekuliarizacija – Kemaliui Atatiurkui pradėjus sekuliarizacijos procesą, sufijų mokymas buvo užmirštas.
- Ar sufijų mokymas jus įkvepia kurti?
- Taip, manau, dabar mano protas būtent taip ir veikia. Mane žavi tas visa apjungiantys ryšys. Pavyzdžiui, kai pasakoju kokią nors istoriją, į jos veikėjus žiūriu ne kaip į atskirus individus, o kaip į organiškai susijusius visumos dėmenis. Kiekvienas mūsų veiksmas turi įtakos kitiems žmonėms – kartais viskam išjudinti užtenka ir smulkmenos. Man belieka išvynioti tą giją.
- Savo romanuose dažnai kalbate apie moterų santykius. Kodėl Jus taip domina moteris siejantis ryšys?
- Todėl, kad moterų istorijoms literatūroje skiriama per mažai vietos. Juk istoriją rašo vyrai. Religiją formuoja irgi vyrai. Nors dabar yra talentingų ir įdomiai rašančių moterų, vis dėlto literatūroje dominuoja vyrai. Būtent jie labiau gerbiami. Kodėl? Nes nuo amžių amžinųjų moterys laikomos trapiomis, per daug emocionaliomis būtybėmis. Nieko nesakau, kai toks įvaizdis pasitelkiamas rašant poeziją – tai labai gražu. Bet, manau, be galo svarbu romanuose pasakoti istorijas apie paprastas moteris, išgirsti balsą tų, kurios ilgai buvo pamirštamos.
- Esate publikavusi mokslinį straipsnį apie vyriškumo sampratą Turkijoje. Kokią išvadą padarėte?
- Daug laiko skyriau lyčių studijoms ir politikos mokslams ir supratau, kad politinės batalijos vyksta ne vien tarp parlamento sienų, bet ir miegamuosiuose, virtuvėse. Todėl man atrodė svarbu panagrinėti, kaip formavosi vyriškumo samprata. Tokie tyrimai aiškiai atskleidžia, kaip šie procesai paveikė visuomenę. Pavyzdžiui, motinos iki šiol galvoja, kad jų sūnūs yra daugiau verti nei dukterys. Kai klausai vyrų diskusijų, atrodo, kad jie be galo skirtingi – vienas socialdemokratas, kitas konservatorius, bet vos kalba pakrypsta apie seksualumą ir vyrų elgesį su moterimis, paaiškėja, kad visi jie mąsto vienodai...
- Romanas „Stambulo pavainikė“ Jums sukėlė nemažai rūpesčių, mat viena knygos herojė, jauna armėnė, kalba apie turkų vykdytą armėnų genocidą XX a. pradžioje. Pasirodžius šiai knygai, buvote apkaltinta turkiškumo įžeidimu ir jums teko ištverti varginantį teismo procesą.
- Viena vertus, taip, rūpesčių neišvengiau. Kita vertus, knyga greitai tapo bestseleriu ir daugiau kaip aštuonis mėnesius karaliavo perkamiausių knygų topuose. Neįsivaizduojate, kokio palaikymo sulaukiau! Netgi iš itin konservatyvių moterų. Niekam nekliuvo, kad knygoje nagrinėjama seksualumo tema. Tiesą sakant, iš pradžių netgi armėnų klausimas nekėlė nepasitenkinimo, tik vėliau buvo išpūstas tas politinis skandalas. Ką padarysi, visuomenė visada yra konservatyvesnė nei kiekvienas jos narys atskirai paėmus. Jaukiai sėdėdami savo namų foteliuose žmonės daug liberalesni ir atviresni pasauliui!
- Nuolat rašote apžvalginius straipsnius žinomiems leidiniams. Ar nebijote, kad atvirai reiškiamos politinės pažiūros gali vėl sukelti jums problemų?
