Ana Pavlova buvo ne tik didi ir nepakartojama balerina, bet ir tokia pat didi ir nepakartojama moteris!
Istorija apie tai, kaip Ana Pavlova „sutramdė“ savo nesuvaldomą mylimąjį ir pavertė jį tobulu vyru ne mažiau įdomi nei istorija apie tai, kaip ta pati A. Pavlova pavergė pasaulinę baleto sceną.
Naujiena apie tai, kad baronas Viktoras Dandre – retu grožiu ir protu pasižymintis aristokratas, baletomanas, tarp kurio išlaikytinių buvo ir pati A. Pavlova – suimtas už lėšų iššvaistymą, sukrėtė Marijos imperatoriškąjį teatrą.
Išvažiuos, bet ne gelbėti
Baleto pasaulio atstovų nuomonės pasidalijo.
Vieni sakė: „Mūsų Ana išsiurbė iš Dandre viską iki paskutinio lašo ir jis jai daugiau nebereikalingas! Baigėsi pinigai – baigėsi meilė! Dandre kalėjime, o Pavlovai nė motais: šoka sau Paryžiuje pas Diagilevą, sukdama galvas prancūzams. O juk, sakoma, jos parodymas teisme galėtų palengvinti Dandre dalią. Ši moteris tiesiog neturi širdies!“
Kiti prieštaravo: „O kas ji jam – žmona gal, kad metusi Paryžių lėktų šluostyti ašarų? Annet būtų kvailė, jei atvažiuotų!“
Treti tikėjo: „Na ne, Annuška myli savo Dandre. Pamatysite – tuoj atlėks!“
Senos pakrantėje plevėsuoja didžiulė afiša, pagaminta pagal Valentino Serovo eskizą: pilkame fone kreida ir anglimi nupiešta Pavlova, plevenanti arabeskoje „Silfidėse“.
Užrašas skelbia: „Rusiški sezonai Paryžiuje“. Ir kiekvieną vakarą „Chatelet“ teatro salės tamsoje tarsi didžiulis balandžių būrys pakyla ilgos baltos damų pirštinės ir balti vyrų rankogaliai – dieviškoji Pavlova pasitinkama ovacijomis.
„O juk jokių „fouette“, jokių virtuozinių fokusų – žavisi prancūzai. – Tik lengvumas, skrydis, grožis.“
Keli pasaulinio garso skulptoriai rikiavosi į eilę, kad galėtų nulipdyti iš natūros jos dievišką kojytę!
Sergejus Diaglevas svajojo: „O kas dar laukia „Žizelės“ premjeroje, kur Pavlova šoks su Vaclavu Nižinskiu! Tobula šokių meno dermė – du genijai šoka kartu!“
Tačiau vieną gražų rytą A. Pavlova apstulbino S. Diagilevą: „Žizelės“ repeticijas ji nutraukianti, ir apskritai skubiai išvykstanti iš Paryžiaus!
Beje, kažko panašaus S. Diagilevas jau tikėjosi – ir jis jau buvo girdėjęs gandus apie A. Pavlovos globėjo, kolegijos patarėjo Viktoro Dandre areštą ir kaltinimus paėmus kyšį Bolšeochtinsko tilto statybos pristatymo metu.
„Žinoma, mano įstaigai tai didelis smūgis, bet aš jus suprantu, – pasakė S. Diagilevas. – Žinau, žmogus, kurį mylite, pateko į bėdą. Važiuokite į Peterburgą, Ana, ir perduokite mano nuolankius nusilenkimus Dandre.“
„Nevažiuoju į jokį Peterburgą, iš kur tai ištraukėte!? Tiesiog pasirašiau kitą sutartį, ir važiuoju į Ameriką, po to – į Londoną, gastroliuosiu „Palace“ teatre.“
„Kaip „Palace“, Ana?! Juk tai net ne teatras, o miuzikholas! Ten pasirodo žonglieriai, pilvakalbiai ir dresiruoti šuniukai, o žiūrovų salėje pardavinėjami pyragaičiai! Ana, juk jūs nesutiksite minti baleto meno į purvą?
„Už 1200 svarų per savaitę – sutiksiu!“
„Na, Ana, tiesiog neturiu žodžių! Aš jums galėčiau atleisti, jei mūsų sutartį būtumėte paaukojus dėl meilės. Bet dėl pinigų?! Tai jus žemina.“
„Ką šis iškrypėlis supranta apie meilę ir pasiaukojimą, – pyko Ana, pakuodama lagaminus. – Ir ką jis, tas gerbiamas ponas, supranta apie pinigus ir nusižeminimą!“
Štai ji, Pavlova, buvo žeminama visą gyvenimą! Kad ir to paties V. Dandre, kuris ją laikė kankinančioje neteisėtos žmonos padėtyje. O juk tai ištverti taip pat sunku, ir žemina tai pat, kaip būti neteisėta dukterimi!
Neteisėta dukra
A. Pavlova dar ankstyvoje jaunystėje susigalvojo biografiją, ir todėl daug metų kartojo ją žodis žodin, neklysdama ir beveik nesipainiodama (išskyrus tai, kad lygiagrečiai egzistavo du jos tėvavardžiai – Matvejevna ir Pavlovna).
Esą pasaulį ji išvydo neišnešiota ir labai silpna, tad pirmus kelis mėnesius ji buvo laikoma vatoje. Jos tėvas, Semionovo pulko eilinis Matvejus Pavlovičius Pavlovas, mirė jaunas, kai Anai tebuvo dveji, ir jodvi su motina – Liubove Fiodorvna, itin religinga moterimi, kuri uždirbdavo grašius skalbdama – beviltiškai skurdo. Netgi būdavo dienų, kai neturėjo ką valgyti.
Jos gyvenusios skurdžiai, bet sąžiningai, namuose tvyrojo meilė. O retkarčiais motina savo Niuročkai dovanodavo karališką dovaną – pirkdavo bilietus paskutinėse Marijos teatro eilėse, ir prieš mergaitės akis stebuklingas visu savo pasakišku grožiu atsiskleisdavo baleto pasaulis.
Štai ir ėmė mergaitė prašyti: „Atiduok mane, mama, į baleto mokyklą.“
Mama verkė: „Mums juk reikės skirtis“, bet Niuročka atsakydavo: „Jei tam, kad galėčiau šokti, reikia išsiskirti, reiškia, išsiskirsim.“
Juk negalėjo ji pasakoti apie tai, kokia bjauri sau atrodė, nuolat priešiškai nužiūrinėjama Matvejaus Pavlovičiaus (beje, jis nugyveno iki gilios senatvės, ir vos nepergyveno pačios Anos).
Kaip, sužinojusi, kad tikrasis jos tėvas – bankininkas Lazaras Poliakovas, kurio namuose Liubovė Fiodorovna kažkada dirbo kambarine, ji eidavo prie tėvo namų ir pasistiebusi žiūrėdavo pro langus į vidų.
Apie badavimą A. Pavlova taip pat kiek perdėjo – Liubovė Fiodorovna iš L. Poliakovo paėmė padorią išeitinę. Užtenka pažvelgti į jų namuką Ligove, Sankt Peterburgo vasarnamių rajone: solidus, dviejų aukštų.
Beje, jos motina iš tiesų pragyvenimui užsidirbo iš skalbimo, tačiau ne kaip skalbėja, bet turėjo nuosavą skalbyklą. Ko gero vienintelis teisingas dalykas iš Anos pasakojimų apie vaikystę buvo jos įgimtas silpnumas ir liesumas. Dėl to jos kandidatūros vos neatmetė per stojamuosius egzaminus.
Griežčiausia mokyklos tvarka
Imperatoriškoji teatro mokykla buvo Teatro gatvėje, visai šalia Nevos prospekto su didikais, karietomis, krautuvėlėmis, konditerijos prekystaliais ir svečių namais.
Tačiau eiti į šį prospektą „pepinjerėms“ (taip buvo vadinamos būsimos šokėjos, kurios mokykloje gyveno nuolat, kitaip nei eksternatės) buvo draudžiama eiti. Net pačius trumpiausius atstumus jas vežiodavo uždaroje, gremėzdiškoje karietoje.
Pepinjerės rengdavosi pilkomis drobinėmis suknelėmis su kvadratine iškirpte, trumpomis pelerinomis ir sijonais iki pusės blauzdos.
Mokykloje galiojo griežtos taisyklės: po to, kai viena mokinė pabėgo su karininku, jų net nebeišleisdavo namo per vasaros atostogas. Mergaitės gyveno antrame aukšte, berniukai – trečiame, bendrauti tarpusavyje jiems buvo griežtai uždrausta.
Ir net į mokyklos cerkvę mergaitės galėjo eiti tik lydimos klasės damų. Užtat arbatą mokyklos valgykloje neretai gerdavo karališkosios šeimos nariai.
Dėl liesumo Ana mokykloje buvo pravardžiuojama „šluota“. Tačiau garsusis choreografas Morisas Petipa, kuris jai dėstė, įžvelgė nedailioje mergaitėje didį talentą ir sakydavo: „Tai, kas jums atrodo trūkumas, mieloji Ana, iš tiesų yra reta savybė, išskirianti jus iš tūkstančių kitų.“
Ir štai pagaliau baigiamasis egzaminas! Nedideliame mokyklos teatre susirinko visa imperatoriškoji šeima. Šešiolikmetė Ana, persižegnojusi, žengia iš užkulisių prietemos į sceną. Tądien ji patyrė daug baimės, ypač, kai suklydo darydama piruetą ir nukrito ant suflerio būdelės.
Beje, ji šoko jaunatviškai, mielai ir linksmai, ir taip lengvai žengė savo dailiomis lieknomis kojomis su neįprastai aukšta keltimi, kad atrodė, jog tuoj tuoj išskris.
Senoji grafienė Benkendford, garsėjanti pranašystės dovana, nužvelgusi debiutantę per lornetą pasakė: „Taip ir išskris iš Rusijos.“
Baigusi baleto mokyklą A. Pavlova įsikūrė Kolomenskaja gatvėje (iki mokyklos karieta – keturiasdešimt minučių). Kuklu, bet lėšų užtenka pasisamdyti asmeninę kambarinę.
Vis dėlto visas kordebaletas Anai už nugaros šnibždasi apie jos pigius grimo reikmenis, patrintus triko bei tunikas ir paprastučius batelius. Niekas nesupranta, kodėl šiai mergiotei prognozuojama didi ateitis balete.
Greitai Aną imasi globoti pati Matilda Kšesinska – Marijos teatro prima balerina, skirtingu laiku buvusi kone visų karališkosios šeimos vyrų meiluže. M. Kšesinska primygtinai siekė suvesti A. Pavlovą su didžiuoju kunigaikščiu Borisu Vladimirovičiumi, o Anai atrodė, kad jis į ją žvelgia tuo pačiu godžiu žvilgsniu, kaip į konservuotus vėžių kaklelius – savo mėgstamiausią užkandį prie arbatos.
Matilda padovanojo Anai prabangų pieštuką iš platinos su deimantais ir rubinais, ir pasakė: „Anuška, šis mažas daikčiukas nieko nevertas lyginant su tuo, ką tu galėtum turėti, jei taptum dosnaus vyro mylimąja.“ O tada, vakare, prieš spektaklį, kai visi atlikėjai lenkėsi jų didenybėms, Matilda linktelėjo į Boriso Vladimirovyčiaus pusę: „Žiūrėk, Anuška, nepraleisk progos.“
Tačiau Ana mažiausiai pasaulyje norėjo tapti išlaikytine, kadangi nuo vaikystės kentėjo dėl neteisėtos savo padėties. Ir dabar tvirtai apsisprendė: be perspektyvos ištekėti savo širdies ji niekam neatiduos. Štai čia jos gyvenime ir atsirado Viktoras Dandre.
Generolui patiko dailios balerinos
Sankt Peterburge tarp didikų buvo laikoma gero tono taisykle globoti baletą, o dar geriau – dailias balerinas, taip pat – kurti intrigas prieš kitas dailias balerinas iš „priešiškos“ partijos. O svarbiausiu baleto intrigantu buvo laikomas jo kilnybė generolas Nikolajus Bezobrazovas, baletomanų korporacijos garbės narys, prisiekęs „Peterburgo laikraščio“ recenzentas.
Generolas jautė silpnybę dailioms balerinoms. Jis turėjo daug ryšių spaudoje ir tokiu būdu valdė skonius visuomenės, kuri tvirtai pasitikėjo spausdintu žodžiu (N. Bezobrazovo pastangų dėka vienos balerinos sulaukdavo griausmingų aplodismentų, o kitos galėjo būti ir nušvilptos).
Pirmais naujojo amžiaus metais generolas ėmėsi globoti baleriną Preobraženskają – pagrindinę Matildos Kšesinskos konkurentę. Tačiau ryžtis atvirai priešpriešai su M. Kšesinska, kuri ne veltui buvo vadinama „karališkąją ragana“, buvo pernelyg pavojinga.
Šioje šachmatų partijoje reikėjo paaukoti kokį nors pėstininką. Pėstininko vaidmeniui ir buvo pasirinkta jaunoji, genialiai talentinga A. Pavlova.
Veikti generolas nusprendė per savo jauną bičiulį iš Anglų klubo, baroną V. Dandre. Viktoras (kirčiuojant -o-) buvo išvaizdus, ir tai suvokiantis, be to, išsilavinęs – pavyzdžiui, jis mokėjo apie dešimt kalbų, gerai išauklėtas, galantiškas ir šmaikštus, kaip ir priklauso prancūzų aristokratų palikuoniui. Fortūna jam buvo palanki, ir pareigos, kurias jis užėmė, buvo gana aukštos jo amžiui (keturiasdešimt metų).
Generolo N. Bezobrazovo pasiūlymą prisijungti prie linksmo, įdomaus ir mirtinai pavojingo karo su aukšto rango M. Kšesinskos globėjais, o kartu ir rėžti sparną aplink „pupytę iš baleto“ V. Dandrė priėmė su susižavėjimu. Jis buvo žaidėjas ir mėgo rizikuoti.
Galbūt jis ir įtarė, kad šis mūšis gali baigtis pralaimėjimu, ir tokiu atveju jis prarastų padėtį visuomenėje ir net bankrutuotų, vis dėlto nė nenumanė, kad „pupytė iš baleto“ ilgainiui taps vienintele jo gyvenimo moterimi, tuo oru, be kurio jis dus ir negalės gyventi.
Juk iš pradžių ji jam net nelabai patiko: ilgas kaklas, plokščia krūtinė, ilgos kūno proporcijos ir maža galva. Ir tokia liesa – sveria vos 44 kilogramus. Užtat jos veide atsispindėjo emocijų kaita, atrodė, kad keičiasi net veido bruožai: aukšta kakta, nemaža nosis su kuprele, tamsios akys. O gražiausios buvo jos rankos – dailios, unikaliai išraiškingos.
Ji nebuvo tradicinė gražuolė, tačiau skleidė išskirtinį žavesį. Vis dėlto V. Dandre, kaip tikras prancūzas, sugebėjo įžvelgti joje ypatingą, pikantišką grožį. O Ana iškart pasidavė ugningų jo akių ir riestų ūsiukų žavesiui.
Jų santykiai iškart tapo kažkokie pernelyg rimti. Buvo akivaizdu, kad A. Pavlova išties įsimylėjusi, ir kad iš šių santykių tikisi kažko negirdėto, neįmanomo. Ji kažkodėl nusprendė, kad dinastinis skirtumas tarp jos, neteisėtos kambarinės ir bankininko dukters, ir barono V. Dandre, ne toks didelis, kaip tarp jos ir didžiojo kunigaikščio Boriso Romanovo, vadinasi, santuoka įmanoma. Jai atrodė, kad didis jos talentas prilygsta jo kilmei. Kvailutė!
V. Dandre joje patiko viskas: švelnus sukalbamumas, nervingas čiauškėjimas (Anuška nuolat šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, be jokio ryšio), jos vaikiškas linksmumas, besikeičiančios veido išraiškos ir kunkuliuojantis rytietiškas temperamentas.
O nepatiko vienintelis dalykas – tas klausiantis, maldaujantis, kupinas vilties jos žvilgsnis. Na taip, ji laukia, kol jis jai pasipirš. Bet jis juk ne beprotis!
Suteikė iškiliausią titulą
Ilgainiui V. Dandre išnuomojo A. Pavlovai butą Karininkų gatvėje, 60-ame name – itin dailiame, su natūralaus akmens apdaila, marmuriniu feniksu ant fasado. Butas buvo apstatytas prabangiau net už M. Kšesinskajos apartamentus!
Tačiau Anos tai nedžiugino, ji labiau krimtosi dėl to, kad V. Dandre ir toliau nori gyventi savo bute Italų gatvėje, o ne su ja naujajame bute. Anos bute buvo ir erdvi šokių salė, kurioje, beje, ji su Michailu Fokinu kūrė „Mirštančią gulbę“.
Michailas Fokinas – jos buvęs bendramokslis iš baleto mokyklos, o dabar – pradedantis choreografas.
1907 metai. Anai Pavlovai 26 m., pats jos šlovės zenitas. Jai suteiktas „balerinos“ titulas – tais laikais tai buvo būtent titulas, kuriuo buvo apdovanojamos pačios iškiliausios šokėjos, tuo metu visoje Rusijoje jų tebuvo vos penkios. Tūkstančiai žmonių ėjo iš proto dėl genialiosios Anuškos.
Po kiekvieno spektaklio baleto mylėtojai būrėsi prie nedidelės, artistams skirtos laiptinės ir vos išėjus A. Pavlovai, ją iškart užkeldavo ant iš kažkur atsiradusios kėdės ir šūkaudami „bravo“ ir „valio“ nešdavo iki ekipažo.
Matydamas visa tai V. Dandre jautė pasididžiavimą – juk A. Pavlova tapo tuo, kuo tapo, daugiausiai dėl jo pagalbos ir paramos. Ir M. Kšesinskają jie įveikė – dabar žiūrovai visiškai neplojo Matildai, bet skanduodavo: „Pavlovą! Pavlovą! Pavlovą!“ Gaila, kad pati Ana beveik nevertina to, ką jis dėl jos padarė, ir vis dažniau kalba, kad jis, V. Dandre, sugriovė jai gyvenimą.
O tada Ana pradėjo daug gastroliuoti: Ryga, Kopenhaga, Stokholmas, Leipcigas, Praha, Viena...
Ji noriai priimdavo pasiūlymus keliauti kad ir į pasaulio kraštą – ilgam likti Peterburge jai buvo per sunku. Peterburge sklido kalbos apie būsimas V. Dandre vedybas su generolo Bezobrazovo gimnaite. Viktoras ją tikino, kad tai tik piktavalių kalbos, bet Ana juo netikėjo. Tomis dienomis ji skundėsi vienai iš draugių: „Kas yra šokėja? Išlaikytinė? Nevykėlė? Baudžiauninkė? Avantiūristė?“
1909 metais V. Dandre supažindino A. Pavlovą su savo bičiuliu – Sergejumi Diagilevu, jis ruošė savo „Sezonus“ ir jam labai reikėjo A. Pavlovos su „Gulbe“.
Viktorui Dandre tai reiškė didžiules išlaidas, nes norint dalyvauti tokio masto akcijoje reikėjo brangių apdarų, papuošalų. Jis džiaugėsi galėdamas visa tai supirkti, bet A. Pavlova nesutiko.
„Tu neprivalai taip išlaidauti, Viktorai! Aš pas tave nebegrįšiu. Viskas baigta. Ir žinok – niekada tau neatleisiu!“ – pasakė A. Pavlova, išvykdama. V. Dandre nepatikėjo arba apsimetė, kad nepatikėjo mylimosios žodžiais, ir paskirtą dieną atėjo į stotį išlydėti Anos į Paryžių. Ten jau buvo susirinkęs visas Marijos teatras!
Nešikai nešė ir nešė į vagoną nesuskaičiuojamus sakvojažus, krepšius, ryšulius. A. Pavlova juos vis skaičiavo, susipainiodavo, ir imdavosi skaičiuoti iš naujo, blaškėsi, nervinosi. Visi stengėsi jai padėti, taip pat skaičiavo, taip pat painiojosi ir tai tik didino sumaištį. A. Pavlova tai pyko, tai šypsojosi. Ir kai tik visi susėdo pailsėti, staiga suriko: „O kurgi narvelis su mano paukšteliu?!“
Laimei, narvelis greitai atsirado ir Ana Pavlova sėkmingai išvyko į Paryžių, pamojusi draugams pro langą.
„Ji visiškai nepritaikyta gyvenimui, – mąstė V. Dandre, lydėdamas akimis nuvažiuojantį traukinį. – Jei turėčiau ne vieną, bet du gyvenimus, antrą neabejotinai skirčiau vien tik Anai – ją globočiau, raminčiau, rūpinčiausi, kad jos neapgautų su honorarais, galų gale, kad visas jos bagažas būtų tinkamai supakuotas!”
Bet Viktoras turėjo tik vieną gyvenimą, ir negalėjo dėl Anos paaukoti savo padėties visuomenėje, savo aristokratiškos giminės grynumo, savo tarnybos.
Štai kad ir Bolšeochtinsko tiltas – jis, V. Dandre, niekaip negali išvykti į Paryžių, kol nebaigti statybos darbai. Po kelių mėnesių būtent dėl šio tilto V. Dandrė ir buvo suimtas. Beje, buvo kalbama, kad V. Dandre vogė ne daugiau ir ne mažiau, nei visi kiti valdininkai, ir problema buvo visai ne kyšis, o laiku įvykdyta revizija, o revizoriai, kaip yra žinoma, nei iš šio, nei iš to pas žmogų nėra siunčiami. Nereikėjo minti ant nuospaudų galingajai M. Kšesinskai.
Varlių kojelės „a la Pavlova“ ir kiaušiniai „a la Mordkinas“
A. Pavlova ne tik nutraukė sutartį su S. Diagilevu, bet ir nusiviliojo kartu į Ameriką kitą „rusiškų sezonų“ žvaigždę – Michailą Mordkiną. J
iedu gražiai žiūrėjosi kartu: ji trapi, poetiška, o jis – stiprus, atletiškai sudėtas gražuolis. Geriausią jų numerį – „Bakchanaliją“ – pastatė Fokinas: jiedu tarsi apsvaiginti aistros ir vyno išbėgdavo į sceną, prisispaudę vienas prie kito ir laikydami virš savęs ugnies spalvos audeklą.
Ana žvelgdavo partneriui į veidą, glaudėsi prie jo, tirpo, ekstazėje krisdavo į jo rankas. Tai negalėjo būti tik vaidyba, ši pora tarsi kibirkščiavo. Tačiau ar tai buvo tikras romanas, ar tik abipusė trauka (vis dėlto M. Mordkiną visur lydėjo žmona, šokėja Bronislava Požickaja, jiems net pavyko jai gauti sutartį Londono „Palace“ kartu su Ana ir Michailu) – sunku pasakyti.
Gandų apie meilės ryšį šokėjai nepatvirtino, juos neigė. A. Pavlova į tiesius žurnalistų klausimus atsakydavo tik koketiška šypsena, o M. Mordkinas bambėjo: „Susižadėję? Ne, dabar ne. Noriu pasakyti: ne. Baigta, ne. Mes galvojame tik apie meną.“
Beje, tai buvo puiki reklama gastrolėms Amerikoje, kuri mėgo intymias smulkmenas. Apie tai, kaip Ana Pavlova šoko šiame gastrolių ture, Leonas Bakstas rašė: „Ji visiškai pasidavė pragaištingai M. Mordkino hipnozei ir Londone virto tikra miuzikholo artiste – šoko pasišvilpaudama, pašūkaudama. Siaubas!“
Užtat plaukė pinigų upės. Rusų šokėjus vis kviesdavo šokti privačiuose namuose – už didelius pinigus, be abejo.
Pavyzdžiui, per kviestinę vakarienę pas vieną tokią misis Vinsent, pagrindinė dovana svečiams buvo didžiulė pintinė su rožėmis, iš kurios iššoko didžioji balerina Ana Pavlova, apsirengusi itin atvirą suknelę iš rožių žiedlapių (jai už tai buvo sumokėta 500 dolerių, tai prilygo apytikriai tūkstančiui tų laikų rublių).
Beje, geras vardas aukštojo meno pasaulyje Anai Pavlovai nelabai rūpėjo. Jai iš tiesų labai reikėjo pinigų. Didesnį nerimą jai kėlė žvaigždžių liga, kuria Amerikoje susirgo jos šokių partneris.
Esmė tokia, kad Naujojo pasaulio gyventojams nelabai patiko vyrai šokėjai – jie jiems atrodė pernelyg moteriški. O M. Mordkinas buvo visai kitoks – itin vyriškas, sportiškas. Laikraščiai rašė, kad jo ištvermė gali sugėdyti ilgų distancijų bėgikus (o tai, atrodo, amerikiečiams buvo didžiausias komplimentas). Baigėsi tuo, kad Michailas susirgo žvaigždžių liga.
Pavyzdžiui, pamatęs restorano meniu patiekalą „Varlių kojelės a la Pavlova“, jis piktai klausdavo šeimininko, kodėl nėra patiekalo „a la Michailas Mordkinas“.
Ir išsaugojo kitą meniu, kuriame buvo „Kiaušiniai a la Mordkin“. Jis reikalavo, kad reklamų anonsuose kuo dažniau būtų skelbiama „tobulasis Mordkinas“, ryždavosi intrigoms, kad A. Pavlovos vardas anonsuose būtų rašomas smulkiu šriftu. Susierzinusi Ana į tai sureagavo pasiekusi, kad iš gastrolių Londone būtų išbraukta M. Mordkino žmona B. Požickaja.
Laikraščiai rašė, kad A. Pavlova tiesiog pavyduliauja. Pirmasis A. Pavlovos ir M. Mordkino pasirodymas su „Bakchanalija“ Londono „Palace“ įvyko būtent taip, kaip pranašavo S. Diagilevas: buvo ir pilvakalbiai, ir akrobatai, ir dresuoti šuniukai, ir net pyragėlių prekeiviai.
A. Pavlova davė sau žodį, kad visa tai iškęs – jai išties labai reikėjo pinigų. Beje, jau kitą dieną į „Palace“ plūdo damos prabangiomis sukniomis, o dar po dienos į pasirodymą atvyko pats Velso princas su žmona ir sūnumi.
Audra kilo jau penktą gastrolių dieną: tiesiog scenoje Ana staiga trenkė partneriui skambų antausį. Vėliau ji aiškino, kad Michailas vos jos nenumetė, tyčia grubiai ją prilaikė. O jis apkaltino A. Pavlovą tuo, kad ji esą bandė jam pakišti koją. Ir pasakojo reporteriams, kaip Ana reikalavo, kad iš suvenyrinių bukletų būtų išimta jo nuotrauka.
Nuo to laiko „Palace“ vadovybė neturėjo ramybės – pasipiktinusi publika galėjo bet kurią akimirką nugriauti muzikos salę, eilinį kartą nesulaukusi „Bakchanalijos“. Ana Pavlova atsisakė šokti su M. Mordkinu, teisindamasi liga.
Išeitis atsirado savaime: buvo nuspręsta vietoj A. Pavlovos pakviesti Matildą Kšesinską (šioji akimirksniu sutiko, juk greitai Londone turėjo įvykti Jurgio penktojo karūnavimas, o Matilda, kaip žinia, buvo neabejinga karališkųjų šeimų atstovams).
Beje, vos tik laikraščiuose pasirodė pirmasis pranešimas apie tai, kad atvyksta M. Kšesinska, A. Pavlova akimirksniu pasveiko ir tą dieną, kai Matildos vardas pasirodė afišose, ji šoko su M. Mordkinu „Bakchanalijoje“. Jai pernelyg svarbu buvo neprarasti šios sutarties. Beje, su M. Mordkinu jie taip ir nesusitaikė, ir net nusilenkti eidavo atskirai. B. Požickaja komentavo: „Anai pernelyg patiko mano vyras, o jis į jos jausmus neatsakė – tai ir buvo konflikto esmė.“
Gebenių namo kaliniai
O kalbant apie žmogų, kurį A. Pavlova iš tiesų mylėjo, 1912 m. spalio 9 d. Peterburge įvyko V. Dandre bylos nagrinėjimo teismo posėdis. Teismas pripažino jį kaltu dėl kyšininkavimo ir skyrė jam 36 tūkstančių rublių baudą.
Tai prilygo bausmei iki gyvos galvos skolų kalėjime – tokių pinigų Viktoras neturėjo (giminės turtą jis seniai buvo iššvaistęs). Beje, jis labai greit išėjo į laisvę. Reikalingą sumą sumokėjo A. Pavlova – visus 36 tūkstančius rublių, tiksliau – 18 tūkstančių dolerių.
Būtent V. Dandre išpirkai ji rinko pinigus šokdama kartu su žonglieriais, pilvakalbiais ir dresuotais šuniukais, slėpėsi pusnuogė pintinėse kvailų turtingų amerikiečių namuose. Su padirbtais dokumentais V. Dandre ištrūko į Londoną, kur jo jau laukė Ana. Nuo šiol durys į Rusiją buvo užvertos ne tik jam, bet ir A. Pavlovai, nes labai greit ji tapo jo teisėta žmona.
Bet kuri kita moteris būtų apsidžiaugusi tokiu savo svajonės išsipildymu, tik ne Ana. Jai buvo maža! Ji sugebėjo visiškai apversti situaciją, ir tai buvo ne tik jos didžiausio noro išsipildymas, bet ir jos kerštas.
„Mes slapčia susituokėme cerkvėje. Aš taip jam ir pareiškiau: jei kam nors prasitarsi, kad esame susituokę, tarp mūsų viskas baigta. Pulsiu po traukiniu. Supranti, aš dabar Pavlova. Dabar man nusispjauti į kažkokią ten „madam Dandre“, – pasakojo Ana draugei.
Iškart po vestuvių sutuoktiniai įsigijo erdvų kotedžą Hempstede, kuris kažkada priklausė garsiam anglų dailininkui J. M. W.Turneriui. Dvaras vadinosi „Ivy House“ – „Gebenių namas“: ten buvo apie 6 akrus žemės su apkarpytais medžiais, pievele, didžiuliu tulpių lauku ir tvenkiniu, kuriame ištisus metus plaukiojo gulbės su pakirptais sparnais.
Viena iš jų, patinas, vardu Džekas, buvo ištikimas A. Pavlovai, ir kaip šuo sekiojo paskui ją po sodą, noriai ėmė lesalą iš jos rankų.
Oranžerijoje buvo daug narvelių su paukščiais, dauguma kurių mirdavo nelaisvėje, ir Ana tada graudžiai verkė, tačiau nuolat kartojo žiaurią patirtį ir parsiveždavo iš gastrolių vis naujų belaisvių.
Tačiau Gebenių name buvo dar vienas kankinys, kuris gyveno dar blogiau, nei egzotiški paukščiai. Tai buvo V. Dandre! A. Pavlova tesėjo savo žodį niekada jam neatleisti, ir visus beveik dvidešimt metų santuokos kankino vyrą kaprizais ir priekaištais.
O kai V. Dandre su nevilties ašaromis akyse užsidarydavo savo kabinete, ji puldavo į isteriją, guldavosi ant grindų šalia užrakintų grindų, maldavo ją įsileisti, atleisti jam. O kai išsimaldaudavo atleidimo, viskas prasidėdavo iš naujo. Daug kas matė, kaip iš jos teatro persirengimo kambario išeina susikrimtęs, piktas V. Dandre, o jam pavymui skrieja žmonos batelis.
Ana dažnai su juo kalbėjo su panieka, netgi neapykanta. „Jūs galėtumėte pasigailėti manęs, Ana, bent prie pašalinių“, – košdavo V. Dandre. Vis dėlto ji savotiškai juo rūpinosi: „Kažkas mano namuose išdrįso jam užplikyti arbatos?! Kas nuvalė jo batus?! Tai mano darbas. Lauk!“
Eilinei draugei A. Pavlova gyrėsi: „Aš jam sakau: „Dabar tu man turi daryti viską pasaulyje.“ Ir jis tyli. Jis žino, kad kaltas. Tegul kenčia. Tegul visi galvoja, kad jis tik šiaip prie manęs. Jis juk mano, tik mano, ir aš jį dievinu. Todėl turiu teisę jį kankinti. Ir patikėk – tai yra laimė.“
Isteriška, žiauri ir neištikima
Ką gi, laimė būna skirtinga. Bet kuriuo atveju, V. Dandre, kuris visai neprieštaravo prieš išsiskyrimą su ana, ankstesne, nuolankia ir švelnia Ana, dabar ir pagalvoti nedrįso apie tai, kad paliktų dabartinę Aną – isterišką, žiaurią, neištikimą.
Taip, dabar A. Pavlovos gyvenime vis atsirasdavo koks meilužis, pavyzdžiui, rusų dailininkas emigrantas Aleksandras Jakovlevas. Šis romanas truko apie dešimt metų – tiesa, su didelėmis pertraukomis. Ana juk nuolat važinėjo gastrolių.
Svarbiausias jos trupės vadybininkas buvo V. Dandre – kaip svajojo kažkada Peterburgo stotyje, jis iš tiesų paėmė į savo rankas visą dalykinę A. Pavlovos gyvenimo pusę. Atsiskaitydavo su trupės artistais, vedė derybas, ruošė gastroles, rūpinosi ryšiais su spauda, kūrė maršrutus. Ir bagažą pakuodavo!
Daug kas smerkė jį už godumą: kad nereikėtų mokėti už netesybas, jis vertė A. Pavlovą pasirodyti net sunkiai sergančią. Neatsisakė gastrolių Ekvadore, nors žinojo, kad ten kilo geltonosios karštinės epidemija.
Meksikoje liepė Anai šokti pliaupiant tropinei liūčiai – pagal šalies įstatymus, pasirodymai atvirose aikštelėse nebūdavo atšaukiami dėl oro sąlygų, kitaip būtų tekę grąžinti pinigus žiūrovams. „Anuška, kalkime geležį, kol ji karšta!” – tikino ją V. Dandre.
Po 1917 metų iš Rusijos į Europą plūdo minios emigrantų, tarp jų buvo nemažai baleto šokėjų, ir toli gražu ne visi talentingi šokėjai sugebėjo rasti darbą. O A. Pavlova už vakarą užsidirbdavo po 600 svarų sterlingų.
Vis dėlto V. Dandre suprato, kad trečiajame dešimtmetyje Europą apėmusi „pavlomanija“ bet kurią akimirką gali baigts, ir reikia apsidrausti nuo skurdo būtent dabar, kai konditerijos krautuvėse parduodami šokoladiniai saldainiai „Pavlova“ su jos parašu ant dėžučių, parfumerijos parduotuvėse – to paties pavadinimo kvepalai, tualetinis vanduo ir muilas, gėlių parduotuvėse – ypatingos rūšies pilkšvai rožinės spalvos rožės su daugybe žiedlapių, primenančių A. Pavlovos sijoną „Menuete“...
Viskas, prie ko ji prisiliesdavo, tapdavo elegantiška, be to, nešė pinigus. Garsiausiuose Europos mados namuose A. Pavlova žavėdavosi: „Nuostabu. Puiku. Perku šį paltą. Tai – tikra tobulybė. Tik reikia nuardyti kišenes, čia patrumpinti, čia praplatinti ir pakeisti apykaklę.“
Galiausiai dizaineriai dar primokėdavo A. Pavlovai už tai, kad ji perdarydavo ir dėvėjo jų kūrinius. Ana buvo graibstyte graibstoma kaip fotomodelis ir kaip manekenė. Reklamavo kremą, batelius, fotografavosi madingų žurnalų viršeliams. Beje, prabangius kailinius ir brangius papuošalus Ana laikė banko seife. Pirkimas nebuvo jos aistra – jos aistra buvo darbas, ir, iš dalies, uždirbti pinigus.
A. Pavlova gastroliavo daugiau už bet kurią kitą pasaulio baleriną. Šoko JAV, Kanadoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Japonijoje, Kinijoje, Birmoje, Indijoje, Ceilono salose, Egipte, Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Javoje ir Filipinuose – 44 šalyse ir tūkstančiuose miestų, taip pat ir tuose, į kuriuos dar nebuvo žengusi puantais apauta koja. Vien tik 1925 metais per 26 savaites ji apsilankė 77 miestuose, surengė 238 pasirodymus ir sutrynė 2000 porų baleto batelių.
Per 22 metus begalinių turų A. Pavlova įveikė 500 tūkst. mylių sausuma ir jūra ir surengė apie 9 tūkst. spektaklių. Būtų tai žinoję tie, kurie nenorėjo jos priimti į baleto mokyklą, bijodami, kad ji neatlaikys fizinio krūvio!
A. Pavlovos repertuare per ilgus kelionių metus neatsirado daug naujo: iš esmės ji šoko ištraukas iš Marijos teatro repertuaro: vieno akto baletus, divertismentus, koncertinius numerius... Praeitis Anos nepaleido, nors grįžti į Peterburgo praeitį nebuvo jokių galimybių. Nebebuvo net pavadinimo „Peterburgas“ žemėlapyje...
„Sakoma, kiekviena moteris gimusi meilei, – skundėsi Ana savo draugei, buvusiai balerinai, o dabar – pievagrybių ūkio savininkei Natalijai Truchanovai. – Bet manęs niekas nemyli iš tikrųjų, net mano motina, ir aš nieko nemyliu. Vadinasi, mano gyvenimas nenusisekęs?“
„O kaipgi Dandre? “ – stebėjosi N. Truchanova.
„Ak, tam, kad pelnyčiau jo meilę, aš taip ilgai apsimečiau, kad esu jam abejinga, kad, atrodo, pati tuo patikėjau!“
„Jeigu nebūtum mylėjusi V. Dandre labiau nei savęs pačios, argi būtum išvykusi iš Peterburgo?“ – tyliai paprieštaravo N. Truchanova, kuri, tiesą sakant, ir pati emigravo iš Rusijos, kad išgelbėtų savo vyrą – Baltosios gvardijos generolą.
Rūdžių dėmės ant rožių krūmo
Pikti liežuviai kalbėjo, kad atitrūkusi nuo tėvynės A. Pavlova tik eikvoja tai, ką sukaupė, kad jos manierai šokti neigiamai atsiliepė vakarietiška scena, publikos ir antreprenerių reikalavimai, europietiškų pastatymų šablonai, ir kad jos šokis tapo dirbtinis, manieringas.
Dar kalbėjo, kad A. Pavlova iškeitė vidinę menininko raidą į begalinį miestų mirgėjimą traukinio lange. Ir dar, kad ji tyčia renka prastas šokėjas į savo trupę, kad galėtų sublizgėti jų fone.
Gal ir taip, tačiau „Madam“ (kaip ji buvo vadinama trupėje) nuoširdžiai tikėjosi iš savo šokėjų anglių nulipdyti ką nors padoraus, naudodamasi vieninteliais jai nuo Peterburgo baleto mokyklos žinomais metodais: pavyzdžiui, neleisdavo joms skaityti žurnalų apie kiną, ir siūlydavo laisvu nuo baleto metu siuvinėti ir siūti.
Ryškioms asmenybėms išties nebuvo lengva šalia jos. Be to, ji iš tiesų negalėjo pakęsti konkurencijos. Kartą A. Pavlova apsiverkė, netyčia apsilankiusi vienos rusų šokėjų poros koncerte – žiūrovai labai ilgai šiai porai plojo.
„Kodėl gi jūs, didi šokėja, taip nuliūdote dėl mūsų sėkmės?“ – paklausė jauni atlikėjai. A. Pavlova atsakė: „Šis jausmas pranoksta mane!“
Po to, kai jos trupės šokėjos Hildos Butsovos vardas pradėjo po truputį šmėžuoti laikraščių puslapiuose, A. Pavlova nusiuntė jai itin draugišką, kupiną simpatijos laišką: „Mano brangioji Hilda! Po daugelio metų vaisingo bendradarbiavimo atėjo liūdna išsiskyrimo akimirka.“
Šokėjai Valentinai Kašubai A. Pavlova sakydavo: „Tu – tikra šokėja! Mano mergaitės – tikri skudurai, palyginus su tavimi!” Bet jodvi ji išsiskyrė po to, kai gastrolių Ispanijoje metu karalius Alfonsas XIII, pagarsėjęs lovelasas, paklausė A. Pavlovos, ar su ja atvyko „tas perlas – la belle Kachouba“. Ana tuo metu tiesiai rėžė, kad jos trupėje yra tik vienas perlas – ji pati, ir kito būti negali!
„Net mirti teks bėgte“
Tačiau laiko sustabdyti neįmanoma, ir balerinos amžius trumpas. Ima trūkti kvapo, iš programos išbraukiami numeriai.
Galiausiai A. Pavlova buvo priversta pripažinti: jos mokinėms žiūrovai dabar ploja garsiau nei jai pačiai. Ana ir pati nepastebėjo, kaip virto mažyte, pavargusia ir senstančia moterimi su itin gyslotomis, ištreniruotomis kojomis ir rankomis.
Per ilgai ji šalo nešildomuose vagonuose, per dažnai nekreipė dėmesio į ligas ir per mažai ilsėjosi. Dėl to jos technika silpo, Ana net ėmė pilnėti. Žinoma, ji kovojo: dar labiau trumpino poilsį, ir jei anksčiau valgė viską, tik labai mažomis porcijomis, dabar ėmė save marinti badu. Be to, nuo 1929 m. A. Pavlovai ėmė nuolat skaudėti kelį...
„Negaliu sirgti! – nusprendė Ana. – Teks paleisti trupę, mokėti už netesybas, po to iš naujo samdyti šokėjus, persiūti kostiumus. Ne, Viktoras šito neleis! Žinau, kad net mirti teks bėgte!"
Ilgai laikėsi tvirtai.
„Aš stipri. Duokite man kastuvą – pamatysite, sukasiu visą šią lysvę! O batelių negaila. Jie suplyšę. Aš visada su suplyšusiais bateliais, o tai blogas ženklas“, – čiauškėjo Ana, vėl viešėdama pas N. Truchanovą.
Natalija nusišypsojo: Anos tikėjimas ženklais toks juokingas. Ji bijo griaustinio, sutikti šventiką, moterį su tuščiais kibirais.
„Ak! – staiga sukliko Ana. Pasirodo, ji įsidūrė į rožių krūmo, kurį ėmėsi persodinti, spyglį. – Dabar mes su šiuo krūmu mirsime vienu metu. Aš tai tiksliai žinau! Juk yra toks ženklas.“
Tą dieną, kai Ana susirgo, krūmas pasidengė rūdžių dėmėmis ir greitai nudžiūvo.
1931 metų sausio mėnesį traukinys, kuriuo Ana važiavo į Paryžių iš Prancūzijos Žydrosios pakrantės, netoli Dižono, pateko į avariją. Ana nenukentėjo, tik jai teko apsirengus viena pižama ir lengvu paltu eiti pėsčiomis iki artimiausios stoties, o ten dar dvylika valandų laukti kito traukinio.
Žinoma, Prancūzijoje žiemos ne tokios, kaip Rusijoje, bet vis dėlto nėra šilta. Žodžiu, A. Pavlova peršalo, o kadangi buvo pratusi nekreipti dėmesio į ligas, pakeliui į gastroles Olandijoje peršalimas jai komplikavosi į sunkų pleuritą.
1931 m. sausio 17 d. Ana Pavlova atvyko į gastroles Nyderlanduose, kur jai buvo įteiktos ką tik išvestos sniego baltumo „Ana Pavlova“ veislės tulpės (nepaisant V. Dandre nuogąstavimų, „pavlomanija“ per dešimt metų nė kiek nenurimo).
Bet A. Pavlova jautėsi taip prastai, kad neturėjo jėgų net padėkoti olandų selekcininkams. Tiesiai iš stoties balerina buvo skubiai nugabenta į viešbutį. Visas personalas tradiciškai išsirikiavo prie įėjimo, kad pasitiktų viešnią. Viena liesutė kambarinė drebėjo nuo šalčio, ir A. Pavlova ištiesė jai savo rankų movą. Ši olandė mergina buvo vienas iš žmonių, kurie paskutiniai matė A. Pavlovą gyvą.
1931 m. sausio 23 d. Londono „Apollo“ teatre buvo išjungta šviesa ir prožektoriaus spinduliu tamsoje nubrėžta visa A. Pavlovos įkūnijamos „Mirštančios gulbės“ trajektorija. Visa salė tylėdama pakilo nuo kėdžių. Skambėjo tik C. Saint-Saënsas. Visi suprato: šiąnakt pasaulis neteko didžios balerinos.
Iki 50-ojo gimtadienio buvo likusios vos 8 dienos! Beje, balerinos neturi amžiaus. V. Dandre tvirtino, kad paskutiniai jos žodžiai buvo: „Atneškite man gulbės kostiumą.“
Poros pažįstami kalbėjo, kad V. Dandrė šiuos žodžius sugalvojo, iš įpratimo paversdamas viską reklama – net ir mylimos žmonos mirtį. Juk jis taip ir neatleido A. Pavlovos baleto trupės, skubiai pakeitęs ją kita garsenybe – Olga Specivseva.
Gastrolėse Australijoje O. Specivseva neteko proto, ir tai buvo V. Dandre bankroto pradžia. Nei pinigų žmonos banko sąskaitoje, nei Gebenių namo V. Dandre paveldėti negalėjo – jis taip ir nesugebėjo įrodyti, kad yra teisėtas Anos Pavlovos vyras, nes jų santuoka buvo pernelyg kruopščiai slepiama. Kas tai buvo? Paprasta Anos klaida ar, galbūt, paskutinis jos kerštas už praeities nuoskaudas?
„Tau reikėjo vesti Aną dar Rusijoje!“ – priekaištavo Viktorui jo advokatas.
Kai užaugo, Lazaro Poliakovo vaikai didžiavosi tuo, kad yra netikri pačios Anos Pavlovos broliai ir seserys, nors susipažinti su ja jiems taip ir neteko.