Jis buvo laikomas svarbiausiu žmogumi prancūzų estradoje, ir dažnas net nenujausdavo, kad dainininkas – žydų kilmės amerikietis. Atlikėjas spėjo išleisti 13 albumų, o jo atliktų dainų skaičius siekia 1000. Jo lyrinės dainos visame pasaulyje yra mėgstamos iki šiol. Amerikiečiui Džo Dasenui pavyko tapti tikru Prancūzijos simboliu ir milijonų žmonių visame pasaulyje numylėtiniu. Deja, visa tai jam nepridėjo laimės ir neprailgino jo gyvenimo metų.
Disidento atžala
Džo Daseno tėvas – garsus režisierius, Kanų kino festivalio prizo už geriausią režisūrą laimėtojas. Žiulio Daseno (Jules Dassin) gyslomis tekėjo iš Ukrainos ir Lenkijos kilusių žydų kraujas, jo žmonos smuikininkės Beatrisės Loner (Béatrice Launer) protėviai buvo išeiviai iš Austrijos ir Vengrijos imperijos. Būsimosios žvaigždės tėvai susipažino žydų jaunimo vasaros stovykloje, 1933 m. susituokė, o po penkerių metų pasaulį išvydo jų pirmagimis – sūnus Džo.
Šeimos galva rūpinosi savo karjera Holivude ir gana greitai gerai užsirekomendavo kino kūrėjų pasaulyje. Džo buvo vos dveji, kai šeima iš Niujorko persikėlė į Los Andželą, kur Žiuliui Dasenui atsivėrė plačios perspektyvos. Šeimoje gimė dar dvi dukterys, o Džo jautėsi esąs atsakingas už seseris ir jaudinamai jomis rūpinosi. Šeima tikrai neskurdo, bet mažasis Džo vis tiek stengėsi turėti savų pinigų, todėl anksti pradėjo dirbti. Pagrindinė būsimojo dainininko aistra buvo knygos, todėl už savus pinigus jis įsigijo visą Britų enciklopedijos rinkinį.
Kai Džo sukako 11 metų, šeima buvo priversta persikelti gyventi į Europą. Žiulis Dasenas buvo įtrauktas į Holivudo juodąjį sąrašą, nes buvo JAV komunistų partijos narys, be to, buvo pradėta tirti jo neva antiamerikietiška veikla. Taip 1949 m. pabaigoje sutuoktiniai Dasenai su trimis vaikais atsidūrė Prancūzijoje. Džo įstojo mokytis į elitinį koledžą „Institut Le Rosey“ Šveicarijoje, paskui pakeitė keletą mokyklų, o po penkerių metų, sunkiai išgyvendamas tėvų skyrybas, išvyko mokytis JAV. Vaikinas buvo kupinas vilčių ir planų: jis laisvai kalbėjo trimis kalbomis, entuziastingai sportavo – slidinėjo ir plaukiojo, bet ne dėl sportinių laimėjimų, o savo malonumui.
JAV pradėjęs studijuoti mediciną, o paskui perėjęs prie antropologijos, Džo Mičigano universitete įgijo antropologijos bakalauro, o vėliau ir magistro laipsnį. Čia jis žengė ir pirmuosius muzikanto žingsnius – pradėjo studentų kavinėje dainuoti lyriškas Žoržo Brasanso (Georges Brassens) dainas, sau akomponuodamas gitara. Tais laikais tai buvo gan neįprasta, juk visas pasaulis klausėsi rokenrolo ir kraustėsi iš proto dėl Elvio Preslio. Bet tuo ir pasireiškė ypatingas Džo Daseno patrauklumas – būti ne tokiam, kaip visi. Todėl jis pats pradėjo kurti dainas ir net tėvo prašomas parašė dvi kompozicijas jo filmui „Įstatymas“. Studijuodamas jis neprašė pinigų iš tėvų, o uždarbiaudavo, kur tik galėjo, dirbo barmenu, šiukšlininku, plovė indus restoranuose ir išvežiodavo užsakovams prekes į namus. Baigęs studijas, Džo skaitė paskaitas Mičigano universitete An Arbore. Amerikoje Džo gyveno 3 metus ir vis dėlto grįžo į Europą.
Vienas iš Prancūzijos simbolių
Iš pradžių Džo Dasenas nesuprato, ką iš tiesų norėtų gyvenime veikti. Tikriausiai todėl jis pasidavė tėvo įkalbinėjimams ir pradėjo dirbti jo asistentu. Be to, įsidarbino radijuje didžėjumi, kai kada filmuodavosi kino epizoduose ir rašė straipsnius žurnalams. Viskas pasikeitė, kai Dž.Dasenas susipažino su Mariza Masjera (Maryse Massiera): būtent ji, išgirdusi, kaip Dž.Dasenas dainuoja, pradėjo kalbėti, kad jį turėtų išgirsti visas pasaulis. Būtent jai reiktų dėkoti, kad Džo Daseno balsas pirmą kartą nuskambėjo eteryje – ji įrašė jo dainavimą ir nunešė įrašą į radijo stotį. Po to jis pasirodė tiesioginiame eteryje, o netrukus jam buvo pasiūlyta išleisti solinį albumą.
Bet jis visai nelaikė savęs dainininku tikrąja šio žodžio prasme, be to, labai bijojo scenos, todėl manė, kad muzika jo gyvenime liks tik pomėgis. Bet Mariza nesiliovė įkalbinėjusi talentingą atlikėją pasirašyti sutartį su studija. Ir vieną gražią dieną Džo pasidavė. Tarp kitko, jis dar ilgai savimi abejojo. Pirmųjų dviejų Dž.Daseno įrašytų albumų publika beveik nepastebėjo. Bet pasirodžius trečiajam, atlikėjo dainas pradėjo transliuoti radijas ir dainininko populiarumas ėmė sparčiai augti. Nemažai čia prisidėjo ir tėvo ryšiai. Džo įgijo prodiuserį, su kuriuo bendradarbiavo iki gyvenimo pabaigos, nors sutartį su Žaku Ple (Jacques Plait) dainininkas sudarė labai savotiškai: jų dalykiniai santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu, paspaudus vienas kitam rankas. 1967 m. Džo Dasenas, įveikęs publikos baimę, pasirodė didžiojoje scenoje, Kanuose, ir jį tiesiog užgriuvo klausytojų meilė. Pajutęs daugiatūkstantinės minios palaikymą, jis nustojo jos bijoti, o mėgavosi kiekvienu pasirodymu scenoje
Dž.Dasenas pagarsėjo kaip prancūziškų dainų atlikėjas, bet iš pradžių jis jas rašė angliškai, paskui išversdavo į prancūzų kalbą, o populiariausias atlikdavo keliomis kalbomis, ir tai padėjo jam pagarsėti ir už Prancūzijos ribų. Daugybėje šalių jis buvo tiesiog dievinamas, populiarumu net lenkė legendinį Chulijų Iglesiasą (Julio Iglesias).
Netrukus Dž.Dasenas buvo pradėtas vadinti Prancūzijos simboliu. Jo honorarai augo kartu su populiarumu, daininkas nusipirko namuką prie Paryžiaus, tikėdamasis, kad jiedu su Mariza, kurią vedė, susilauks vaikų.
Per maža laiko laimei
Praėjus 2 metams po pirmojo pasirodymo scenoje atlikėją ištiko infarktas. Tačiau gydytojai jį išgelbėjo, jau po mėnesio Dž.Dasenas buvo išrašytas iš ligoninės ir grįžo prie repeticijų ir įrašinėjimo. Jis ruošėsi savo pirmajam koncertui Paryžiaus „Olimpijoje“, kuris tapo nauja jo įveikta viršūne. Dabar net jis pats nebeabejojo savo talentu.
Mariza buvo šalia jo kūrybinio kelio pradžioje, palaikė visus jo sumanymus, tapo jam ne tik žmona, bet ir sekretore, vadybininke, vairuotoja, dietologe, kirpėja ir kostiumininke. Jo laukė dar vienas laimingas įvykis: 1973 m. žmona pradėjo lauktis ir sutuoktiniai ėmė svajoti, kaip laimingai jie gyvens trise, o ateityje ir keturiese. Bet kūdikis, gimęs anksčiau laiko, gyveno vos 5 dienas. Tėvai nepajėgė atlaikyti šito siaubo ir viską pamiršti, ir ši tragedija juos ne suartino, o išskyrė. Jie bandė suklijuoti santykius, bet po 4 metų išsiskyrė.
Dž.Dasenas neprarado vilties būti laimingas, 1978 m. jis žengė prie altoriaus su savo antrąja išrinktąja Kristina Delvo (Christine Delvaux), kuri jam pagimdė sūnų Džonataną. Kristina pasirodė esanti aikštinga, isteriška ir nestabilios psichikos, netrukus Džo Dasenas nebematė joje moters, kurią pamilo. Pasirodė, kad Kristina piktnaudžiavo alkoholiu ir narkotikais, ir dar nuodijo dainininko gyvenimą nepagrįstu pavyduliavimu, nuolatos keldama skandalus dėl nieko. Santuokos neišgelbėjo net antrojo vaiko gimimas. Dainininkas netrukus pareikalavo skyrybų ir per teismą išsikovojo sūnų globos teisę. Nesutarimai šeimoje, darbas iki išsekimo ir nuolatinis nerimas dėl vaikų nepraėjo be pėdsakų. Širdies priepuoliai vis dažnėjo. 1980 m. jis su vaikais išvyko ilsėtis į Taitį, kur prieš keletą metų buvo įsigijęs sklypelį žemės, ketindamas ten susikurti asmeninį rojaus Žemėje filialą. Bet kitą dieną po atvykimo, rugpjūčio 20-ąją, pietaujant restorane Džo Daseną ištiko dar vienas širdies priepuolis, šįkart lemtingas. Jaunesniajam jo sūnui tuo metu nebuvo nė pusės metų, vyresnėliui – dvejų metų. Džo Dasenui buvo vos 41. Dainininko vaikai augo be tėvo, bet tikroji mama gebėjo juos susigrąžinti. Tiesa, ji mirė anksti, ir Džonatanas su Žiuljenu liko gyventi pas tolimus giminaičius, bet, reikia pasakyti, jų likimas susiklostė visai sėkmingai.
Nepataisomas romantikas
Dž.Daseno dainose niekada nebuvo vietos politinei ar socialinei potekstei. Dainininkas manė, kad pagrindinis jo kūrybos tikslas – teikti džiaugsmą žmonėms. Dėl įgimto kuklumo ir nepasitikėjimo savimi jis tapdavo neįtikėtinai pedantiškas siekdamas kiekvieną pradėtą darbą nugludinti iki tobulumo. Prodiuseriai prisimindavo, kaip būdavo sunku dirbti su Dž. Dasenu. Scenoje Džo Dasenas savęs netausodavo: po kiekvieno koncerto, nepriklausomai nuo jo masto, jis kaskart numesdavo po du kilogramus svorio.
Džo Daseno asmeninės dramos esmė buvo ta, kad jis visa širdimi siekė taurių romantiškų jausmų, apie kuriuos dainavo savo hituose, bet likimas, apdovanojęs jį pasauline šlove ir pripažinimu, nedavė svarbiausio – tikros meilės.
