Atrodė, kad iš jo gyvenimas atėmė visaverčio gyvenimo šansą, tačiau jis buvo stipresnis nei aplinkybės ir įvaldė daugybę profesijų. Deja, žmonės dažniau buvo linkę matyti jį ne kaip dvasios stiprybės pavyzdį, o kaip pasityčiojimų ir šaipymosi objektą.
Johnas Eckhardtas gimė 1911 m. rugpjūčio 27 d. Baltimorėje, JAV. Iš pradžių visiškai sveikas gimė jo brolis Robertas. Kadangi berniukų mama nė nenutuokė, kad laukiasi dvynių, Johno gimimas tapo siurprizu. Gimdyme dalyvavusios akušerės nuostaba buvo dar didesnė, kai paaiškėjo, kad mažylis nėra visavertis. Vos išvydusi kūdikį akušerė puolė stebėtis, kad tai – ne žmogus, o sulaužyta lėlė, rašo wintagenews.com.
Johnny diagnozuota agenezė – neišsivysčiusi apatinė kūno dalis. Nepaisant šios negalios viršutinė jo kūno dalis vystėsi normaliai, santykiai su broliu klostėsi puikiai, berniukas lankė mokyklą. Kitaip tariant, negalia netapo kliūtimi jo socializacijai.
Taigi Johnny likimas buvo aiškus: žmogus, turintis neįprastų gebėjimų, tiesiog negalėjo nepatekti į tais laikais itin populiarius keistuolių šou.
Jo karjera prasidėjo kontraktu su iliuzionistu, vėliau sekė bendradarbiavimas su kitomis cirko trupėmis. Johnny brolis Robertas keliavo kartu, kad suteiktų visą būtiną pagalbą. J. Eckas paruošė rimtą akrobatinę programą, demonstravo triukus, o labiausiai jį išgarsino stovėjimas ant rankų.
Jo populiarumas augo ir neilgai trukus buvo pateiktas kvietimas tapti filmo apie neįgaliuosius „Freaks“ herojumi. Skirtingai nei kiti šio filmo herojai, turėję ne tik fizinę, bet ir protinę negalią, Johnny buvo visiškai normalus ir adekvatus.
Filmavimuose jis įsimylėjo rusų aktorę Olgą Baklanovą, rodė jai susidomėjimo ženklus, tačiau puikiai suvokė, kad jos simpatijos pelnyti jam nepavyks. Šio filmo likimas liūdnas – ilgus metus jį rodyti buvo draudžiama. Be to, vykdant montavimo darbus beveik visos scenos, kuriose buvo J. Eckas, negailestingai iškirptos.
Be cirko ir filmavimųsi Johnny turėjo ir kitų pomėgių – jis tapė paveikslus ir muzikavo. Jam netgi buvo sukurtas specialus pianinas su rankoms skirtais pedalais. Dar jis įvaldė dirigavimo meną. Siekdamas naujų potyrių jis sukonstravo lenktyninį automobilį „Johnny Eck Special“ ir dalyvaudavo mėgėjiškose lenktynėse. Lyg to dar būtų maža, J. Eckas dirbo vaikiško traukinio mašinistu.
Uždraudus keistuolių šou J. Ecko šlovė po truputį ėmė gesti ir apie jį buvo prisiminta tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kai iš archyvų buvo ištrauktas filmas „Freaks“. Įdomu tai, kad Johnny – vienintelis aktorius iš visų, dalyvavusių filmavimuose, kuris vis dar buvo gyvas. Tiesa, vietoje šlovės jo laukė žiaurios patyčios ir netgi pasitaikydavo atvejų, kai į duris jam paskambindavo vien tam, kad pamatytų „pusžmogį“.
Būdamas 76-erių jis dar kartą susidūrė su milžinišku aplinkinių žiaurumu, kai į jo namus, kuriuose gyveno kartu su broliu, įsiveržė plėšikai ir kelias valandas žiauriai brolius kankino. Po šio nutikimo J. Eckas galutinai prarado tikėjimą žmonėmis, jo gyvenimo būdas virto asketišku, o po trejų metų jis mirė savo namuose patyręs širdies smūgį. Robertas brolį pergyveno 4 metais. Štai taip baigėsi istorija talentingojo Johnny Ecko, kuris savo pavyzdžiu parodė, kad gyvenime neįmanomų dalykų nebūna.