– Aktorystės mokslus baigėte Lietuvoje, vėliau gyvenimas jus nubloškė į Belgiją, kur esate apsistojusi šiuo metu?
– Gyvenu Briuselyje. Gyvenimas čia – kitoks nei gyvenimas apskritai Belgijoje. Briuselis labai kosmopolitiškas, čia visi atvažiuoja arba pravažiuoja pro šalį. Mūsų, menininkų, suvažiavusių iš skirtingų pasaulio šalių, čia daug. Kai kas klausia, atsakau, kad nepažįstu Belgijos kultūrinio gyvenimo, pažįstu internacionalinės platformos kultūrinį gyvenimą.
– Pirmasis jūsų užsienio debiutas buvo liuksemburgiečių filme, kodėl jūsų veido neišvystame lietuvių kurtuose filmuose?
– Po metų turėtumėte mane išvysti naujajame Romo Zabarausko ilgo metražo filme „Nuo Lietuvos Nepabėgsi“ („You Can‘t Escape Lithuania“). Filmavimai numatomi liepos mėnesį. Aš atliksiu Indrės – pagrindinį moters – vaidmenį. Dalyvavimas šiame filme man yra ne tik kūrybinis bendradarbiavimas su talentingais ir drąsiais Lietuvos menininkais, bet ir mano balsas už lyčių lygybę, LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų, aut. past.) teisių palaikymas Lietuvoje.
– Ar po filmo „Doudege wénkel“ premjeros dar teko darbuotis su užsienio filmų kūrėjais?
– Nusifilmavau kultūrinio TV-projekto „pilote“ „OnlyWinners“ su Janu Bucquoy‘umi. Taip pat esu pakviesta vaidinti jo ilgo metražo filme „Liège-Bastogne-Liège“(„Twenty Years After“). Bet filmui dar nesurinktas reikiamas biudžetas.
– Jei aktorius kurį laiką nedirba scenoje ar prieš kameras, kuo užsiima, kad išgyventų?
– Čia, Belgijoje, kai menininkai nedirba, gyvena arba iš valstybinės pašalpos arba plauna indus. Bet čia menininkas visada juda, treniruojasi, tobulėja, eina į skirtingas judesį, balsą, kūną, vaizduotę lavinančias dirbtuves, kurių čia yra labai daug ir labai skirtingų.
– Lietuvoje dalyvaujate meniniuose projektuose, prisidėjote prie „Operomanijos“. Ar dažnai prisijungiate prie Lietuvoje gyvenančių kolegų veiklos?
– Šiuo metu esu gana nutolusi nuo Lietuvos meno pasaulio. Gal dažniau palaikau ryšį su lietuvių menininkais, gyvenančiais ir kuriančiais ne Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kai sutinku savataučių bendraminčių, kai kūrybiniai interesai sutampa.
– Atliekate ir performansus, gal galite paaiškinti, kam skirtas šis, dažnai viešose vietose atliekamas, saviraiškos žanras?
– Mane domina kitos formos, kiti keliai, kiti sprendimai, esu jautri konceptui, struktūrai. Man nebeįdomu ateiti į teatro ar šokio spektaklį ir matyti vis tą patį geriau ar blogiau padarytą. Ir man nesmagu tokiuose darbuose dirbti. Tai, kas buvo nauja vakar – šiandien jau tapo klasika, jau praeita. Nematau prasmės kartoti tai, kas jau padaryta mano kolegų. Renkuosi nežinomas kryptis, liečiu nepažįstamas formas ir tai užburia. Labai domiuosi perfomansu, taip pat eksperimentuoju su situacionizmu, happiningu, provokacija, domina politinės provokacijos žanras. Performansas – tai labai plati, dar neišsemta meno rūšis, gali būti atliekamas tiek viešose vietose, tiek privačiose, tiek šokio, teatro scenose. Šis žanras man atvėrė kitą požiūrio perspektyvą, viską pradėjau matyti plačiai. Kas mane labiausiai domina performanse? –nesuvaidintas išgyvenimas, tikras veiksmas, tikras pasiūlymas, tikra patirtis, tikras bendravimas su žiūrovu.
– Viename interviu aktorius išskyrėte į aktorius kūrėjus ir atlikėjus, kuriam tipui priklausote jūs pati ir kodėl?
– Dabar man atrodo dar kitaip. Man atrodo, kad „aktorius“ – tai įgūdis, įrankis, priemonė, („skill“ and „tool“). Tai kažkas, kas įgyjama ir paskui naudojama spektaklyje, kine, performanse, komerciniais tikslais, gyvenimo situacijose. Aktorinis – tai kaip viena iš kalbų – galima mokėti vieną kalbą, o galima kalbėti keturiomis kalbomis. Tai – tik vienas iš įgūdžių. Žmogaus galimybės yra tokios beribės, kad mes galime būti daugiau negu viena. Aš nesu tik aktorė, aš turiu ir ugdau savyje daug daugiau įgūdžių. Visi šie įgūdžiai man reikalingi kūrybai.
– Papasakokite apie performansą „We Need Buoyancy“. Ką žiūrovui ir klausytojui bandėte perduoti?
– Šį fizinį performansą mes sukūrėme kartu su choreografu Asher Lev. Jau kurį laiką domiuosi fizinėmis šamanistinėmis praktikomis. Viena jų – intensyvus ritminis kvėpavimas (hyperventilation), kita – oro laikymas arba „nekvėpavimas“. Vienas iš kūrybinių klausimų buvo ar tokios praktikos gali būti performanso dalimi. Mes parodėme, kad gali. „We Need Buoyancy“ žiūrovas tampa liudytoju ramios kūno būsenos transformacijos į visiškai ekstazišką „susijaudinusį“ kūną. Žiūrovas įsitraukia į šį išgyvenimą ir patenka į savotišką magišką pasaulį. Šitas darbas reikalauja rimto fizinio pasirengimo, atletinių duomenų, kasdienių treniruočių, disciplinos, savikontrolės. Jeigu būčiau tik aktorė, nebūčiau pajėgi atlikti šito performanso.
– Aktorių gyvenimai atrodo spalvingi ir įdomūs. Kaip manote, kodėl būtent menininkams neretai šis pasaulis tampa per mažas ar nebemielas gyventi?
– Manau dėl to, kad kažkaip neteisingai susidėlioja vertybės. Dažnas menininkas turi stiprų ego, ir natūraliai jam viskas sukasi tik aplink jį patį. Kokio dydžio turėtų būti ego, kad pasaulis atrodytų per ankštas? Mes, menininkai, esame per daug jautrūs sau patiems. Jeigu, užuot buvę jautrūs savo rūpesčiams, mes būtumėm jautrūs gamtai – kiek gražių ir didžių dalykų sukurtumėm. Mūsų pasaulis toks stebuklingas, čia yra tiek daug ką nuveikti.
– Esate minėjusi, kad ne tik vaidinate, bet ir mokotės būti režisierė. Kas jums atrodo sunkiau – vykdyti nurodymus ar pačiai sugalvoti istorijos vystymąsi?
– Man atrodo, jog taip lyginti negalima. Nieko nėra sunkaus. Viską galima daryti jeigu yra noro. Pavyzdžiui, maniau, kad šokti yra sunku. Studijų metu man buvo kartojama, kad esu nelanksti, nelabai greitai įsidėmiu šokio frazes. Ir šis kompleksas mane varžė judėti. Kai atvažiavau į Briuselį, šiuolaikinio šokio Meką, šokėjai pamatę kaip judu, galvojo, kad esu viena iš jų. Ir tai mane paragino rimtai užsiimti judesiu. Dabar suprantu, kad galiu būti net labai įdomi šokėja.
– Kiekvienas aktorius turi mėgstamiausias akimirkas savo darbe, kuriomis nuolat mėgaujasi. Kas jums patinka labiausiai?
– Mano mėgstamiausias momentas, kai su kolegomis vakarais po repeticijų ką nors skaniai valgome ir dalinamės įspūdžiais apie kūrybinį procesą, fantazuojame.