Lietuvė įsidarbino itin atokiame Švedijos miestelyje: -35 laipsniai šalčio ir jokios maisto prekių parduotuvės

Prieš porą metų viena Suomijos agentūra paskelbė, kad ieško žmogaus, kuris norėtų stebėti Šiaurės pašvaistę. Pasaulio žiniasklaida tai pristatė kaip svajonių darbą, o agentūrai teko laimingąjį atsirinkti iš daugiau nei 30 tūkst. kandidatų.

Varėnoje užaugusi 23–ejų Rinolda Juodviršytė tada pamačiusi pasiūlymą pasvajojo apie tokį darbą, bet kandidatuoti nesiryžo, nes pritrūko pasitikėjimo savimi. Vis dėlto savo svajonę įgyvendinti jai pavyko, mergina tik prieš keletą savaičių grįžo iš Švedijos, kur sniegomobiliu vedė turistus stebėti Šiaurės pašvaistės.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

Įsimylėjo šiaurę

Baigusi mokyklą R. Juodviršytė įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, čia ji pasirinko tarptautinės politikos studijas anglų kalba.

„Po pirmo kurso, kai vasarą daugelis studentų vyko padirbėti į Angliją, aš gavau pasiūlymą važiuoti į Islandiją, dirbti visiškai nuošaliame viešbutyje. Ten dariau viską, kepiau pyragus, tvarkiau kambarius ir taip toliau“, – pamena R. Juodviršytė.

Nuošaliame viešbutyje merginą supo lietuviai, kadangi Islandijoje jų nemažai, o dirbti reikėjo 6 dienas per savaitę, todėl ji šiame darbe neužsibuvo.

„Neturėjau galimybės keliauti po šalį. Visose savo kelionėse ieškau kasdienybės prasmės, o jos patirti gyvendama su lietuviais negalėjau. Todėl pakeičiau gyvenamąją vietą ir pradėjau dirbti restorane.

Tada pradėjau tranzuoti po Islandiją, o pasibaigus vasarai grįžau į studijas ir supratau, kad šios šalies neatsikandau pakankamai“, – pasakoja mergina.

Pašnekovė teigia, kad gyvendama Islandijoje pamilo šaltį ir šią šalį, todėl grįžusi nusprendė pasiimti akademines atostogas ir ten grįžti. Nors gavo kvietimą toliau dirbti padavėja, ši veikla jos nebedžiugino, todėl įsidarbino ledynų turų kompanijoje.

„Dirbau informaciniame punkte, kartais su gidais ėjau į žygius ir užsikrėčiau ta šiaurės liga, aktyvaus gyvenimo liga“, – prisimena mergina.

Tiesa, pajutusi, kad darbui ledynuose stokoja žinių ir fizinio pasirengimo, R. Juodviršytė pusmečiui išvyko į Daniją, ten pasimokė sporto akademijoje. Čia ji išmoko ir danų kalbą, kuri labai pravertė ateityje.

„Po Danijos supratau, kad labai pasiilgau Islandijos, todėl vėl išvykau ten. Kadangi buvau fiziškai pasirengusi, pradėjau laipioti po kalnus, leistis į savarankiškus žygius“, – sako pašnekovė.

Pabandė laimę

Kiek vėliau, jau grįžusi į Lietuvą mergina pamatė, kad Švedijoje, nedideliame Abisko miestelyje yra ieškomas gidas.

„Dabar vasaros ir žiemos metu aš būnu Skandinavijoje. Ką tik grįžau po vieno iš sezonų Švedijoje, kur buvau Šiaurės pašvaisčių ir sniegomobilių gidė“, – pasakoja R. Juodviršytė.

Pašnekovė pamena, kad dar prieš keletą metų matė, jog panašus užsiėmimas Suomijoje pristatomas kaip geriausias pasaulyje darbas.

„Tuo metu agentūra sulaukė per 30 tūkst. paraiškų. Aš pati nesiunčiau paraiškos, nes ne taip pasitikėjau savimi, nežinojau, kaip tai vyksta“, – sako R. Juodviršytė.

Merginos darbovietė – 200 km už poliarinio rato esantis Abisko miestelis, nuo lapkričio iki sausio ten praktiškai nebūna saulės. Miestelyje glaudžiasi vietiniai Skandinavijos gyventojai samiai.

Pačiame miestelyje nėra maisto prekių parduotuvės, tik milžiniška saldainių krautuvė, o vietiniai žmonės dėl neprognozuojamų orų maistu apsirūpina 2 – 3 savaitėms į priekį.

Temperatūra šiame miestelyje praėjusiais metais buvo nukritusi 42 laipsnius žemiau nulio, o šiemet – iki 35 laipsnių. Anksčiau Abiskas buvo žinomas dėl savo kalnų takų ir nacionalinio parko, tačiau turistai ten nesiverždavo.

„Nors pašvaistės ten buvo visą laiką, bet apie jas niekas nekalbėjo. Vieną kartą iš Kinijos užklydęs turistas pradėjo analizuoti situaciją, kodėl žmonės nevyksta ten, nors Abisko turi pašvaistes.

Patys švedai sakydavo, kad mes neturime nieko pasiūlyti žiemą, pas mus tamsu ir šalta. Bet tyrimai parodė, kad Abisko yra pati geriausia vieta pasaulyje stebėti pašvaistes pasaulyje ir tada ten pradėjo plūsti žmonės“, – sako R. Juodviršytė.

Pirmoji mergina

R. Juodviršytė pasakoja, kad ji buvo pirmoji mergina dirbanti sniegomobilių gide Abiske, o galbūt ir pirmoji lietuvė.

„Nežinau, bet turbūt merginos arba nepasitiki savimi, arba tai nėra jų svajonių darbas. Konkurencija buvo nemaža, į vieną vietą pretendavo per 30 žmonių, bet išvažiuoti į Švediją pasisekė man.

Nuvykus į Švediją man reikėjo išsilaikyti sniegomobilių teises. Mano pagrindinės užduotys buvo išmokyti žmones važiuoti, prisiimti už juos atsakomybę, ištraukti užklimpusius iš miško“, – sako gidė.

Ji pamena, kad iš pradžių labai bijojo atsakomybės, nes sniegomobiliai – galingos mašinos, o ji su turistais važiuoja viena, be jokių palydovų ir pagalbos, tačiau svajonė buvo stipresnė už baimę.

Pašnekovė ne tik veda turistus stebėti Šiaurės pašvaistės, bet ir pasakoja jiems apie vietinių samių kultūrą, teko gaminti ir tradicinį jų patiekalą – elnieną.

R. Juodviršytė pasakoja, kad paklydusio turisto jai nėra tekę ieškoti, tačiau per vieną pirmųjų turų ji pati pasiklydo miškuose.

„Su manimi buvę žmonės to nesuprato. Tada ėjome pėsčiomis su sniego batais. Turėjau eiti į mišką, pasakojau žmonėms apie apylinkes, samius, tada pakėliau galvą ir supratau, kad nežinau, kur esu.

Vienintelis dalykas, kaip man pavyko surasti kelią, kadangi kaimelyje buvo šunų kinkinių daugiau negu žmonių, išgirdau šunų lojimą ir žinojau, kuri būtent komanda ten yra ir tada jau žinojau, į kurią pusę man eiti“, – sako mergina.

Tėvai tik atsidūsta

Šiuo metu pašnekovė grįžo į Lietuvą ir tęsia studijas. Paklausta, ar uždirbtų pinigų pakanka pragyvenimui, ji sako, kad gauna skandinavišką atlyginimą, todėl finansinės problemos grįžus į Lietuvą nekamuoja.

R. Juodviršytė svarsto, kad ateityje save galėtų realizuoti kaip paramedikė – savanorė, nes prieš tampant gide ji išklausė labai ilgą greitosios pagalbos kursą ir tokia veikla jai pasirodė prasminga.

Pašnekovė tvirtai žino, kad gyvenime negalėtų dirbti biure nuo ryto iki vakaro, jai norisi pažinti kuo daugiau kultūrų ir suprasti, kaip gyvena žmonės.

„Aš nemėgstu trumpalaikių kelionių. Pati užaugusi kaime, aš labai ieškau kasdienybės prasmės vietinėje bendruomenėje, kad ją pajustum, tu turi kažkiek laiko pagyventi, o ne tik aplankyti šalį.

Taip aš kelis mėnesius gyvenau su fermeriu, kuris augina šimtą avių. Taip aš keliavau tranzuodama, kad pamatyčiau kuo daugiau vietinių žmonių“, – pasakoja R. Juodviršytė.

Ji priduria, kad su tokiu aktyviu jos gyvenimo būdu tėvai jau susitaikė ir nebando sulaikyti nuo įvairiausių avantiūrų.

„Kartais atrodo, kad šeimos nebegaliu nustebinti. Kai pasakiau, kad važiuoju toli į šiaurę, už poliarinio rato, jie giliai atsiduso ir tik paklausė, kada“, – atskleidžia pašnekovė.