Niujorke šiuo metu gyvenantis lietuviškų šaknų turintis M. Laiskonis du kartus buvo pripažintas geriausiu JAV konditeriu, o 2007-aisiais pelnė geriausio pasaulyje desertų meistro vardą.
M. Laiskonio prabangiame Manhatano restorane „Le Bernardin“ gaminti saldūs šedevrai įvertinti „kulinariniu nobeliu“ – trimis „Michelin Guide“ žvaigždėmis iš tiek pat galimų, o tai reiškia, kad pasiekta viršūnė. Prieš keletą mėnesių po 8 metų profesionalus konditeris paliko darbą restorane ir įsidarbino kūrybos direktoriumi Niujorko kulinarijos švietimo institute.
Prieš tai jis pagaliau rado laiko pirmą kartą apsilankyti prosenelio gimtinėje ir paragauti cepelinų.
- Neseniai grįžote iš Lietuvos. Suprantu, kad cepelinai, šaltibarščiai ir vėdarai jau paragauti?
Paragavome tiek, kiek spėjome. Be abejo, teko valgyti šaltibarščius. Skanavome ir ukrainietiškų barščių. Cepelinai pasirodė labai skanūs, bet ir gana riebūs. Patiekalai, kurių ragavome, labai priklausė ir nuo vietos, kurioje lankėmės. Keltu iš Vokietijos atplaukėme į Klaipėdą, tad ten ir Palangoje valgėme daug rūkytos žuvies, kurios skonis, prisipažinsiu, buvo nuostabus. Be abejo, negalėjau neparagauti spurgų ir lietuviško „Rūtos“ šokolado Šiaulių fabrike.
- Į Lietuvą atvykote rugpjūtį kai visur kvepia grybais.
Taip, šis faktas mane labai pradžiugino. Geros kokybės grybai Niujorke yra labai brangūs, tad ne visi vakarienei gali įsigyti, pavyzdžiui, voveraičių. Lietuvoje jų buvo pilna. Tai traukė akį. Rugpjūtis - puikus mėnuo ir dėl to, kad daržuose pradeda derėti visokios gėrybės. Mano pusbroliai iš savo lysvių vakarienei atnešdavo daržovių. Tai buvo nepakartojama patirtis ir gailiuosi tik vieno, kad negalėjau tuo mėgautis ilgiau.
- Kaip maisto ruošimo profesionalas tikriausiai mintyse nejučia nuodugniai vertinate viską, ką valgote. Kokį pažymį parašytumėte lietuviškai virtuvei?
Turiu prisipažinti, kad kalbant apie maistą esu labai atviras naujovėms. Kai atvykau į Tailandą, nesilankiau itališkose užeigose, o bandžiau paragauti kiek įmanoma daugiau tradicinės virtuvės patiekalų. Mano norai tokie patys, kaip ir daugelio turistų – paragauti geros kokybės nacionalinių valgių.
Taip, kaip virtuvės šefas gal šiek tiek daugiau galvoju apie maistą, bet nesu įgaliotas rašyti pažymius. Galiu pasakyti tik tai, kad lietuviškas maistas man patiko. Beje, manau, kad šaltibarščiai tai puikus užkandis karštai vasaros dienai.
- Kaip į lietuvišką virtuvę reagavo kartu keliavusi Jūsų žmona?
Ji taip pat dirba restoranų versle, tad mūsų nuomonės sutapo – norėjome pajusti tradicinio maisto skonį ir tai sėkmingai realizavome. Kadangi abudu esame susiję su maisto industrija, tai norint nenorint mūsų kelionėse maistas visą laiką iškyla į svarbią poziciją. Tiesa, Vilniuje ir Kaune turėjome galimybę apsilankyti maisto turgelyje ir mano žmonai tai ypač patiko.
- Daugelis moterų sako, kad būtų laimingiausiomis pasaulyje, jeigu turėtų vyrą kulinarą. Ar Jūsų žmona sako tą patį?
Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji laimingiausia pasaulyje, nes beveik kasdien namie gaminu vakarienę. Tai darau norėdamas ją pradžiuginti. Prieš ruošdamas maistą visada savo žmonos paklausiu, ko ji norėtų, bet visuomet sulaukiu tokio paties atsakymo - bus skanu tai, ką pagaminsi. Namuose neruošiu restoraninių patiekalų. Pasitenkiname kažkuo paprastu ir skaniu, pavyzdžiui kepta vištiena.
- Grįžkime trumpam į Jūsų vaikystę. Ar prisimenate, kada pirmą kartą teko pačiam sau pagaminti vakarienę?
Pirmiausia reikia paminėti tai, kad tikrai neaugau aplinkoje, kurioje buvo labai stipriai puoselėjamos gastronominės tradicijos. Neprisimenu, kiek man tiksliai buvo metų, bet būdamas paaugliu po pamokų namuose pradėdavau eksperimentuoti su maistu. Tuomet pagamindavau paprastus patiekalus iš kiaušinių ar blynelius. Esu linkęs į tiksliuosius mokslus, tad visuomet, kai pagamindavau nelabai skanų patiekalą, stengiausi nuodugniai išanalizuoti, kur suklydau.
Svarbu ir tai, kad vaikystėje buvau gana išrankus maistui ir visada norėdavau, kad lėkštė atrodytų gražiai, nesvarbu, kas joje patiekta. Manau, kad ši charakterio savybė padėjo suformuoti mano, kaip konditerio asmenybę.
- Blynėlius gaminate ir dabar, tik šiandien jie būtų vadinami vieno geriausių konditerių pasaulyje blyneliais.
Na, visų pirma, aš savęs tikrai nevadinu geriausiu, nes tai reikštų, kad neturiu tikslo tobulėti. Galiu pasakyti viena – norint kažką daryti gerai ir kokybiškai reikia mylėti tą darbą. Aš labai mėgstu tai, ką darau. Kulinarija tai įdomi profesija, kuri palaipsniui apima visą tavo pasaulį. Galvoji apie maistą 24 valandas per parą, dirbi viršvalandžius ir per šventes. Kalbant apie apdovanojimus, kuriuos pelniau - kiekvienas virtuvės šefas žino, kad geriausi apdovanojimai yra tavo mokytojų pasakyti komplimentai, o ne tarptautiniai medaliai. Bene didžiausiu mano mentoriu buvo „Le Bernardin“ virtuvės šefas Eric Ripert. Jis mane išmokė esminio dalyko – būti geru virtuvės šefu nereiškia būti vien geru virėju. Šiame darbe privalu turėti nemažai vadybininko ir mokytojo įgūdžių.
Konditerijos kultūra yra šiek tiek kitokia, negu įprasto maisto. Manau, kad mūsų didžiausias tikslas yra desertu pažadinti džiaugsmą ir nostalgiją, nes saldūs dalykai mus dažnai sugrąžina į vaikystę. Tai didžiausias tikslas net kai tai yra labai aukštos klasės restoranas ir patiekalai atrodo ypač elegantiškai. Jeigu man pavyksta klientą trumpam perkelti į tą gyvenimo etapą, kai jam buvo šešeri, net jei jis pats to nesupranta – tai man yra didžiausias komplimentas.
- Jūsų sukurtuose desertuose dažnai pastebime nekasdieniškų ingredientų, pavyzdžiui, salierų.
Taip, desertą galima padaryti net iš saliero. Svarbiausia tinkamai parinkti kitus ingredientus. Tendencija, kai desertuose naudojamos daržovės ir druska pasaulyje paplito per pastaruosius 10-15 metų.
Kalbant apie daržoves, galime paminėti JAV ypač populiarius morkų ar moliūgų pyragus. Jie jau tapo klasika. Tiesa, morkų skonio ledai vis dar skamba keistai. Svarbiausia panaikinti stereotipus ir asociacijas, kurios kyla galvojant apie tam tikras daržoves. Topiniu išradimu desertams tapo ir druska – jos skonio nejuntame, bet ji pabrėžia kai kurių ingredientų paslėptą saldumą. Naujų komponentų įvedimas reiškia cukraus kiekio sumažinimą ir visiškai naujo skonio atradimą.
- Koks yra Jūsų firminis desertas?
Jei reikėtų išrinkti tik vieną, pasirinkčiau karamelės ir šokolado kremo desertą su keliais klevo sirupo lašais ir žiupsneliu druskos, patiekiamą rudo kiaušinio lukšte. Tai yra kaip tik tokio deserto pavyzdys, kuriame druska puikiai papildo saldžius ingredientus ir suteikia kitokio lygio pojūčius.
- Nuo desertų trumpam persikelkime į Jūsų praeitį. Ar Jūsų šeimoje buvo kalbama apie lietuviškas šaknis?
Žinojau apie savo šaknis, bet jas sąmoningai supratau tik prieš keletą metų. Mano senelis, kuris mus paliko prieš keletą metų dažnai minėjo Lietuvą, tačiau jis pats jau buvo gimęs Amerikoje, tad irgi neturėjo viso Lietuvos paveikslo. Senelis mus vaikystėje išmokė keleto lietuviškų žodžių, tokių kaip „labas“, „ačiū“, „skanaus“. Iš Lietuvos į Ameriką apie 1900-tuosius pirmasis atkeliavo mano prosenelis. Manome, kad jis kilęs iš Radviliškio apylinkių.
- Į Lietuvą nusprendėte atvažiuoti, kai internetu susipažinote su savo giminaičiais.
Kai į interneto paieškos sistemą įvedama mano pavardė, galima paskaityti apie du Laiškonius – mane ir garsų Lietuvoje infektologą, habilituotą daktarą Alvydą Laiškonį, kuris, kaip vėliau išaiškėjo, yra mano giminaitis. Vadinu jį sutartinai dėde, nes tikri giminystės ryšiai yra šiek tiek kitokie – mano prosenelis ir jo tėvas buvo broliais.
Jis žinojo, kad tėvo brolis išvažiavo į Ameriką, bet niekada neturėjo su juo jokio ryšio, tad galvojo, kad jis miręs. Taigi, mes su dėde Alvydu susirašinėjome keletą metų, jis man siųsdavo lietuviškų receptų knygas, viską, ką surasdavo angliškai. Šių metų pradžioje pasitarėme su žmona ir nusprendėme: „Važiuojame!“
Tiesa, iš pradžių nuskridome į Airiją, o iš ten traukiniais ir laivais važiavome ir plaukėme į Lietuvą.
- Kokią Lietuvą įsivaizdavote ir kokią pamatėte?
Na, visų pirma Lietuva man asocijavosi su mano šeimos istorija ir jau tai mane labai žavėjo. Prieš važiuodamas į šalį daug skaičiau ir domėjausi istorija ir įsimintinomis vietomis, tad didelio kultūrinio šoko nepajutau.
Pradžiugino ir tai, kad jaunesnioji mano šeimos, įsikūrusios Lietuvoje, karta puikiai kalba angliškai, o su savo dėde galėjau kalbėti prancūziškai. Dėl to pavyko išvengti komunikacijos problemų. Lietuvoje sužavėjo ir architektūra, kur tarp prieš keletą šimtų metų pastatytų namų stovi sovietiniai pastatai. Senovinių stilių bažnyčios, kurios sovietiniais laikais tapo grūdų sandėliais atrodo nepakartojamai. Dar kartą dėkoju savo dėdei, kad buvo tokiu puikiu gidu. Tai buvo trumpas vizitas, bet dabar esu tikras, kad dar grįšiu į Lietuvą. Tikiuosi kelionei įkalbėsiu ir savo tėvus.
- Ar JAV dažnai susidurdavote su vardu Lietuva?
Nepasakyčiau, kad taip dažnai, bet visuomet sukrusdavau, kai išgirsdavau šį žodį Buvau paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, kai Lietuvoje prasidėjo nepriklausomybės judėjimai. Prisimenu, kad viduje didžiavausi, kad ji tapo viena pirmųjų valstybių, išsivadavusių iš sovietinio bloko.
Turėjau pagrindo didžiuotis ir Lietuvos krepšininkais. Tiesa, apie Lietuvą priminė ir keletas juokingų istorijų. Prieš trejus metus, kai dar dirbau „Le Bernardin“ restorane, čia apsilankė „Pegaso“ knygynų tinklo Lietuvoje savininkas ir perskaitęs mano pavardę įrodinėjo, kad tikriausiai esu jo bičiulio Alvydo Laiškonio giminaitis.
Panaši istorija atsitiko ir mano pavardę pasirinkusiai žmonai, kuri susipažino su Lietuvos konsulato Niujorke darbuotoja. Pamačiusi mūsų pavardę ant jos vizitinės kortelės, ji prisiminė, kad jos tėvas ir mano dėdė yra kolegos. Arba Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta, arba pasaulis išties yra labai mažas.
Konditerio M. Laskonio receptų rasite DELFI Gyvenimo skiltyje Receptai.