Jau apie 10 metų Lietuvoje
Alaa į Lietuvą atvažiavo prieš 10 metų. Jos tėvas – jau prieš 20. Jis verslininkas ir Lietuvoje atsirado atsitiktinai. „Tada, prieš 20 metų, niekas Egipte nežinojo, kas ta Lietuva. Me žinojom Lenkiją, Vokietiją, bet Lietuvos – ne“, – pasakoja Alaa.
Tačiau tėvui Lietuva labai patiko. Jis sakė: „Tikri lietuviai turi baltą širdį.“
Tuo metu vyras kelis mėnesius gyveno Egipte, kelis – Lietuvoje. Alos mamai buvo sunku vienai auginti tris vaikus. Jis pasiūlė šeimai atvažiuoti į Lietuvą – jei patiks, pasiliks čia visi, jei ne – tėtis grįš į Egiptą.
Pirmiausia atvyko mama. Alaa pasakoja, kad jai teko atlaikyti išbandymą žiema. Tačiau laimei, pasitaikė labai geras oras. Mamai Lietuvoje patiko, o ir tėčio draugai pasirodė labai malonūs žmonės – kodėl gi nepabandžius likti. Tuomet atvažiavo ir Alaa su broliu. Jai buvo 13, brolis jaunesnis, o vyresnė sesuo jau mokėsi universitete ir nusprendė pasilikti Egipte, nes buvo įsimylėjusi vaikiną. Tačiau po metų atvyko ir ji, nes išsiskyrimą su šeima ji labai sunkiai pakėlė, kiekvieną dieną verkė. Po dar dvejų metų atvažiavo ir jos vaikinas.
Alaa pasakoja, kad Egipte yra labai stiprus ryšys tarp šeimos narių, vaikai neskuba išeiti iš namų, gyvena kartu tol, kol persikelia pas vyrą ar žmoną. Tėvai niekada nepasakys, kad štai tau 18, dirbi, laikas sumokėti, tarkim, už maistą, už elektrą ar pan.
Alos brolis iki šiol gyvena su šeima, nors dirba. „Jei norėtum išeiti, niekas neuždraustų, tik tėvai nuliūstų: ką mes tau padarėm, kad nenori likti“, – pasakoja moteris. Tačiau jos šeimoje apie tai nėra net minčių: „Kodėl norėčiau išeiti, jei tai viskas duodama – myli, gerbia, tavo draugai bet kada gali ateiti, tu gali eiti kur tik nori, keliauti. Aišku, mama skambins labai daug kartų – ar tau viskas gerai, ar pavalgei...“, – juokiasi Alaa.
Stiprūs ryšiai šeimoje
Alaa ištekėjusi, gyvena atskirai, tačiau ir dabar santykiai su šeima labai artimi: „Jeigu man problema, aš pirmiausia skambinsiu mamai ar tėčiui.“ Kartą jai labai skaudėjo galvą (Alaa kenčia nuo stiprios migrenos), vairuodama ji padarė klaidą ir atsitrenkė į sieną. Tada iš karto paskambino tėvui.
„Jis pirmiausia paklausė, ar viskas gerai, ar koja sveika? Nebijok, tuoj atvažiuosiu, paimsiu mašiną ir sutvarkysiu. Tu žinai, kad tai yra žmonės, kurie tavęs niekada nepaliks, nepriekaištaus, kad padariau klaidą“, – prisimena Alaa. Tiesa, rūpinosi, paskui kelis mėnesius kartojo, kad nevairuotų, kai blogai jaučiasi, kad skambintų tėvui, broliui – visada atvažiuos, kad ir kas būtų.
Pasak Alos, kai vaikai suauga, su jais bendraujama kaip su draugais: „Mes turime pasaką apie tai, kad tavo vaikas ne visada tavo vaikas. Ateina laikas, kada reikia sukurti ryšį kaip su draugu. Kai tavo draugas daro kažką blogai, tu neini į jo namus ir nesakai, kodėl tu taip ir taip padarei. Ne, tu ateisi ir pasakysi: mano meile, aš matau, kad tau sunku šitas dalykas. Gal tu nori, kad aš pradėčiau?“
Alaa sako, kad stiprus ryšys ir su visa gimine. „Jei žmogus turi tavo kraujo, nėra jokių klausimų – visada turi padėti. Būna, kad kurio nors giminaičio nelabai mėgsti, bet tu negali jo negerbti. Jei jis atėjo į tavo namus, negali pasakyti: aš tavęs nemėgstu, aš su tavim nebendrausiu. Ne, turi pavaišinti, sėdėti kartu. Neprivalai sakyti kaip aš tave myliu, bet gerbti turi bet kokiu atveju“, – pasakoja Alaa.
Stebina atstumas tarp žmonių
Alaa stebina, kad Lietuvoje žmonės dažnai net nelanko savo tėvų, jiems nepadeda. „Mūsų kaimynė turi vaikų, bet yra viena. Ji negali vaikščioti, nieko negali daryti. Jei nori ko nors iš parduotuvės, skambina mums. Mums nesunku – mūsų religija sako, kad mes turime padėti kitiems“, – pasakoja Alaa, tačiau jai skaudu, kad ta moteris palikta viena.
Ji stebisi matydama, kad niekas neprieina padėti, kai gatvėje mato seną žmogus sunkiai nešant. „Aš nesuprantu, kodėl žmonės nekreipia dėmesio – atseit ne mano reikalas. Pagal mūsų religiją mes privalom nueiti pas tą močiutę ir pasisiūlyti padėti, galbūt palydėti ar pavežti“, – stebisi moteris.
Pasak Alos, iš pradžių, kai ji taip darydavo, žmonės bijojo, tačiau pamatė vieną kartą, kitą, pradėjo pasitikėti. Tiesa, yra žmonių, kurie iki šiol bijo arba bando duoti pinigų už pagalbą. „Man kyla labai didelis klausimas, ką tas žmogus matė savo gyvenime, jei taip bijo, kad jam kitas žmogus padėtų. Gal seni žmonės netiki kitais, nes mato, kad savi vaikai neateina“, – svarsto Alaa.
Ji sako kalbėdama su žmonėmis išgirstanti įvairių istorijų. Matau, močiutė taip sunkiai neša, klausiu, kodėl ji tiek daug perka per vieną kartą, o močiutė sako, kad labai sunku kasdien vaikščioti. Kartą vienas žmogus, prisikrovęs kokį 20 kg į tokį vežimėlį stovi prie gatvės. Žmonės eina pro šalį ir galvoja, gal girtas, bet niekas nieko neklausia. Pakalbinus paaiškėjo, kad jam labai skauda širdį. Tą vežimėlį net ir sveikam žmogui sunku vežti, o čia blogai su širdim. Žmonės eina pro šalį, jis neprašo pagalbos, nes žino, kad niekas nepadės.
„Suprantu, kad čia kitaip, bet man šiek tiek skauda“, – sako Alaa.
Stereotipai kyla dėl to, kad nepažįstame ir nesidomime
Alaa sutinka, kad tikrai ne visi musulmonai yra tokie geranoriški: „Kartais žmonės galvoja, kad religija yra koks nors prietaisas, kurį įdėjai į galvą ir jis veikia, kad visi musulmonai vienodi. Ne. Yra žmonių, kurie taip nedaro. Kai kurie musulmonai geria alų. Religija sako vienaip ar kitaip daryti, bet pasirenki pats.“
Pasak Alos, korane parašyta viskas – kaip elgtis su žmona, su vaikais, su vyresniais žmonėmis, kai išsiskyrei su vyru ar kai vyksta karas. Jos teigimu, iš islamo galima išmokti ne tik melstis. Pavyzdžiui, musulmonai sutikę kiekvieną žmogų, net ir nepažįstamą, gatvėje, sako Salam Alaikum, t.y. taika (ramybė jums). „Tai reiškia, kad jei aš taip pasakau, tu gali būti saugus, nebijoti manęs“, – dalijasi mintimis Alaa.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad koranas moko gerbti kitą žmogų, net jei jis galvoja kitaip ar nesutinka su tavo nuomone.
Alaa pasakoja žinanti stereotipus apie islamą. Vienas iš jų – kad islamas skatina kariauti. Jos teigimu, islamas kalba apie viską, taigi ir apie karą. Bet jis nekviečia kariauti, tik nustato karo taisykles. „Pavyzdžiui, kai mes kariaujam, negalime kirsti medžių, negalime žudyti gyvūnų (tik tais atvejais, jei juos valgysime), moterų, vaikų, senelių, nepasiruošusių kovai, silpnesnių žmonių“, – aiškina moteris.
Pasak Alos, dabar yra tarptautinės teisės nustatytos karo taisyklės, bet islame jos buvo šimtus tūkstančius metų. Deja, ne visada tų taisyklių laikomasi.
Alos manymu, žmonės tiki stereotipais, kai ko nors nepažįsta. Pavyzdžiui, kai žmonės išgirsta sakant Alah Ahbar, galvoja, kad kas nors sprogs, tarsi visi musulmonai būtų teroristai.
„Iš tikrųjų mes meldžiamės 5 kartus per dieną ir tada sakome Alah Ahbar – Dievas yra didis, didžiausias pasaulyje, – pasakoja Alaa. – Aš nekaltinu, kad žmonės nežino, Bet manau, kad šiais laikais viską galima išsiaiškinti. Jei man sako, kad Alah ahbar sako tik teroristai, aš paieškosiu google, ar tikrai taip yra. Patikrinsiu ne vieną šaltinį, o daug, kad galėčiau palyginti ir suprasti.“
Jos manymu, prieš 20 ar 100 metų žmonės galėjo daug ko nežinoti, bet dabar yra internetas, telefonas. Žmonės, gyvendami vienoje žemėje, turėtų norėti suprasti, kodėl kiti daro vienaip ar kitaip, o ne aklai tikėti kažkokiais mitais.
Islamo nustatytos taisyklės turi savo paaiškinimus
Alaa paiso musulmoniškų vertybių. Jos manymu, viskas islame turi logišką paaiškinimą. „Vaikystėje man kildavo daugybė klausimų, kodėl jie negali to ar to daryti. Pavyzdžiui, kodėl negalima gerti alkoholio, valgyti kiaulienos, turėti sekso prieš vedybas. Dabar ji sako radusi atsakymus.
Pavyzdžiui, kodėl moteris neturi rodyti savo moteriško grožio (atviro kūno, plaukų)? Alos teigimu, vyras reaguoja, kai mato gražią moterį, jos plaukus, trumpas rankoves. Islamas sako, kad namuose gali vaikščioti kaip nori, bet viešumoje turi gerbti vyrus, neskatinti jų hormonų.
„Vyras taip sukurtas (ir tai yra gerai), kad žmonės tuoktųsi, turėtų vaikų, bet jei apsirengiame provokuojamai, nesipiktinkime, kad į mus žiūri ar priekabiauja. Reikia uždaryti duris šiems jausmams“, – dalijasi mintimis Alaa.
Kita taisyklė – neturėti sekso iki vedybų. „Dievas nesako „neturėk sekso su moterimi“, sako „neturėk su ne savo moterimi“. Tam taip pat yra paaiškinimas – seksas gali turėti pasekmių: kiek vaikų auga be tėvų, vaikų namuose. Paskui užauga pikti, sužeisti žmonės.“
Alaa turi argumentų sakantiems, kad taisyklės daro žmones nelaisvus: „Pavyzdžiui, Amerikoje galima naudotis ginklais, sakoma, kad tai laisvė. Jei tavo vaikas yra sušaudomas, ar tai gali būti laisvė?“
Pasak moters, taisyklės yra tam, kad būtų tvarka. Pavyzdžiui, kas būtų, jei vairuotume be taisyklių?
Dabar Alaa nenešioja hidžabo. Kai nešiojo, sulaukdavo labai daug komentarų, jautė, kad jos vengia. Tuomet ji nusprendė atsisakyti hidžabo, bet visada kepure dengia plaukus. Ir žiemą, ir vasarą. Taip pat niekada nevaikšto atvirais drabužiais, trumpom rankovėm, net į baseiną eina su burkini (visą kūną dengiančiu drabužiu).
„Jei tu būsi Egipte, tu rasi visko – vieni bus su hidžabais, kiti su abaya, kiti iš viso europietiškai apsirengę. Tai kiekvieno pasirinkimas“, – sako Alaa.
Jos teigimu, jei supranti, kodėl darai vienaip ar kitaip, yra lengviau. Ji sako niekada nenorėjusi išgerti.
„Žiūriu, kaip žmonės bendrauja išgėrę. Matau, ką alkoholis daro su jais. Kartais klausiu žmonių, kodėl jie geria. Sako, kad tada galim pasakyti ką iš tikrųjų galvojam. Bet aš ir taip sakau ką galvoju. Kartais žmonės sako, kad mes norim tiesiog būti kaip visi kompanijoje. Žinau, kad kai kurie draugai blogai jaučiasi išgėrę alkoholio. Ir vis tiek geria“, – pasakoja moteris.
Varė lauk iš Lietuvos
Alaa prisimena, kad kai atvyko į Lietuvą, prieš 10 metų, jautė didelį priešiškumą, pusė žmonių buvo labai netolerantiški. Tuomet ir ji, ir jos mama nešiojo hidžabą. Jos dažnai girdėdavo „ALah ahbar“, „boba, varyk iš čia“, vadindavo čigonais.
„Kartą, buvo mūsų pirmi metai Lietuvoje, viena moteris užkalbino – iš kur esate, kodėl atvažiavote ir pan. Mes galvojome, kad tiesiog malonus žmogus nori pasikalbėti. Tačiau kai viską pasakėme, pradėjo šaukti „važiuokit namo, jūsų tokia kvaila religija“... Normaliai kalbėjome, o paskui pradėjo pulti“, – prisimena moteris.
Alaa neslepia, kad paauglystėje buvo labai sunku. Mokykloje viena mokytoja vis komentuodavo: musulmonių moterys tą ar aną. „Gal jai buvo juokinga, bet man tai buvo tiesiog nepagarbu. Mes labai gerbiame mokytojus, jie yra labai svarbūs visuomenėje. Taip mokiniai mokosi iš jos nepagarbos“, – svarsto moteris.
Prie atskirties didinimo prisideda ir žiniasklaida: „Kartais atrodo, jog žurnalistai rašo taip, kad žmonės bijotų vieni kitų. Man labai skauda, kad visi gali rašyti ką tik nori ir taip kenkti kitiems žmonėms. Žurnalistai turi prisiimti trigubą atsakomybę, nes jie turi didelę auditoriją ir gali paveikti daugybę žmonių“, – apgailestauja Alaa.
Jos teigimu, dabar tokių išpuolių daug mažiau, gal vienas iš 50 bus toks žmogus. „Kartais pagalvoju: „Kodėl manęs nepriimi, negerbi? Aš juk niekuo nesiskiriu. Nesvarbu, kad esu musulmonė, arabė, nesu nei blogesnė, nei geresnė už tave. Tiesiog skaitykis su manim“, – svarsto moteris.
Ala sako tokiais atvejais pagalvojanti, kad yra žmonių, kuriems ji patinka: „Žmonės niekada nemėgs tų pačių dalykų. Dievas sukūrė mus skirtingus, su skirtingom nuomonėm, skirtingomis pažiūromis, ir tai nėra blogai.“
Moterims sunkiau prisitaikyti vakarietiškoje visuomenėje
Alaa sako, kad musulmonei moteriai vakarietiškame pasaulyje yra sunku prisitaikyti – iš karto jauti vertinimą, ypač jei esi kitaip apsirengusi. Kartais su tavim bijo kalbėti, klausinėja, kodėl tu ne tokia kaip visi, kodėl nerodai plaukų, kodėl taip apsirengusi, negeri alkoholio: „Kartą sėdėdama saunoje su burkini ir su plaukimo kepuraite girdėjau vyrus apie mane kalbant (galvojo, kad nesuprantu lietuviškai). Aptarinėja, iš karto smerkia, net nepasikalba su tavim.“
Pasak Alos, vyrams sunku suprasti, jog neapkabini jų ne dėl to, kad nemėgsti, o tiesiog nenori, jog svetimas vyras prie tavęs liestųsi.
„Turi būti labai stiprus ir tvarkingas žmogus, kad taip gyventum ir laikytumeisi savo požiūrio, tikėjimo ir nepyktum, kad kitiems tai užkliūva. Kai kurie žmonės, atvykę į Europą, elgiasi taip, kaip čia priimta, kad būtų paprasčiau gyventi. Tai kiekvieno pasirinkimas“, – mintimis dalijasi Alaa.
Alaa paneigia mitą, kad moteris musulmonė tik sėdi namuose ir nieko nedaro. Jos teigimu, iš tiesų moterys yra labai gerbiamos, su jomis tariamasi visais klausimais, jos yra partnerės. Žinoma, yra moterų, kurios nesidomi verslo klausimais, kai kurios nori tik ištekėti už turtingo vyro ir vaikščioti į grožio procedūras. Alaa pavyzdžiu laiko savo šeimą, kur tėvai viską dar kartu (jos mama – taip pat verslininkė, prekiauja nekilnojamuoju turtu, labai protinga moteris).
Pasak Alos, moterys kaip tik turi kai kurių privilegijų. Pavyzdžiui, jei moteris dirba, ji pati gali nuspręsti, ar naudoti pinigus šeimos reikmėms. Bet vyrai privalo išlaikyti šeimą. Jei tėvai miršta, moteris gauna palikimo dalį. Ji taip pat gali pasirinkti, ar dalintis juo su vyru.
Tiesa, sūnus gauna dvigubai daugiau nei dukra. Tačiau tam yra priežastis – ji privalo padėti seseriai. Jei ji išsiskyrė, turi priimti, išlaikyti vaikus, padėti, kai serga. Moteris to neprivalo, nebent pati to nori.
Visi esame tokie pat žmonės
Alaa sako nemėgstanti viešumos, bet kartais sutinka kalbėtis su žurnalistais, nes nori parodyti žmonėms, kad visi esame tokie pat žmonės. „Mano kraujas yra toks pat kaip tavo. Tu valgai kiaulieną, aš ne. Čia tavo pasirinkimas. Mes galime sėdėti prie vieno stalo. Tu gali gerti alkoholį, aš sėdėsiu su tavimi ir gersiu kolą.“
Alaa pasakoja, kad Egipte krikščionys gyvena kartu su musulmonais, kartais ir viename name. Miesto centre gali rasti gražesnę Kalėdų eglutę nei Lietuvoje. Mes visi švenčiame krikščionių šventes. Ne religine prasme, bet kultūrine. Ir krikščionys švenčia musulmonų šventes. Pavyzdžiui, mokykloje, kai būna ramadanas, o klasėje kartu mokosi krikščionys, jie eina valgyti kur nors kitur, nes draugas alkanas ir jam bus nelabai malonu. Per pasninką mamos kepdamos keksiukus į mokyklą kelis padaro be pieno, be sviesto, kad galėtum duoti krikščioniui draugui.
„Pasaulis didelis, visi turime sutarti. Turime daugiau kalbėtis“ – įsitikinusi Alaa.
Ji sako jau vaikystėje įsivaizdavusi, jog jos vyras bus užsienietis, kad vaikai galėtų sužinoti apie skirtumus tarp žmonių. Taip ir atsitiko – Alaa ištekėjo už marokiečio. Jos teigimu, Marokas yra labai toli nuo Egipto. Visiškai kita kalba, kultūra, maistas. Europiečiai mano, kad arabų kalbos vienodos. Taip nėra.
Alaa sako pirmiausia ieškanti bendrumo tarp žmonių: „Negalima rūšiuoti žmonių dėl jų tautybės ar dėl religijos. Tai neteisinga. Skirtumai tarp žmonių nėra blogai. Dievas mus sukūrė skirtingus, kad galėtume geriau susipažinti“.