– Universitete studijavote istorijos mokytojo specialybę. Kaip iš istoriko tapote sportininku?
– Kilnoti svorius pradėjau dar prieš stodamas į universitetą. Tačiau tuo metu net negalėjau pagalvoti, kad sportas bus mano „duona“ ir reikėjo įgauti kokią nors profesiją, kuri man užtikrintų pragyvenimą. Tik dirbdamas istorijos mokytoju iki galo supratau, kad mokykla ar gimnazija nėra mano vieta ir turiu rasti drąsos imti daryti tai, ko labiausiai noriu, nes ten nesijaučiau laimingas. Žinoma, ir mokytojo gaunami pinigėliai nedideli.
– Bene dažniausias „pasiteisinimas“ dėl vis atidėliojamos kelionės į sporto klubą – motyvacijos trūkumas. Treneris jos negali „išmokyti“, tad kokiomis priemonėmis nusiteikti pačiam?
– Neretas lietuvis, išvykęs gyventi ir dirbti į užsienį, priauga svorio, jaučiasi išvargęs. Kaip patartumėte to išvengti?
– Aš pats buvau toje padėtyje ir esu tiek numetęs, tiek priaugęs. Numečiau tada, kai dirbau fizinį darbą ir išgyvenau nepriteklių. Elementariai tuo metu nebuvo pakankamai maisto.
Priaugau tada, kai jau galėjau normaliai ir sočiai gyventi. Bet kadangi buvau vienas ir jaučiausi vienišas be šeimos ir draugų, o ir darbas nebuvo svajonių, tas blogas emocijas suvalgydavau. Tai vadinama emociniu valgymu, kuomet, ypač vakarais, valgome ne dėl to, kad jaučiamės alkani, o dėl to, kad skanus maistas yra vienas iš nedaugelio dalykų, kurie tuo metu mums teikia malonumą, nes visa kita – svetima ir ne tavo…
– Video įrašuose atsakinėjate į sekėjų klausimus, kokiu būdu atsirenkate vertus dėmesio?
– Atsakinėju į tuos, kurie mano manymu yra aktualūs ne tik klausiančiajam, bet didelei daliai auditorijos. Noriu visiems padėti, bet klausimų labai daug. Jei atsakysiu į kažką labai specifiško, tai bus įdomu keliems ir padėsiu tik keliems. Noriu būti naudingas daugeliui. Arba atsakau į tokius klausimus, apie kuriuos informacijos negalima taip lengvai rasti internete, kas yra painu, arba žmogus, ieškodamas pats, galėtų pasimesti informacijos gausoje.
– Rimtu veidu tvirtinote, kad po treniruotės negalima maudytis; kad baltymus nuo angliavandenių galima atskirti pagal spalvą… Nemanote, kad kai kurie žmonės tokius juokus gali bandyti pritaikyti gyvenime?
– Išleidote knygą „Tobulas kūnas“. Apie ką joje kalbama ir kam ji skirta?
– Knygoje pasakoju kaip maitintis, treniruotis norint atrodyti geriau, kalbu apie motyvaciją. Nerašiau sportininkams. Knyga skirta labai plačiai auditorijai: vyrams ir moterims. Joje kalbu labai paprasta kalba, kad suprastų visi nuo istorijos mokytojų iki buhalterių. Tikriausiai todėl knyga ir sulaukė sėkmės, nes spausdinti užsakytas jau penktas jos leidimas.
– Parašėte knygą, vedate seminarus, rengiate video sporto tema… Kas, be sporto, jūsų gyvenime užima tokią pat didelę dalį?
– Mano žmona, nes ji su manimi visur: kai rašau, treniruojuosi, dalyvauju varžybose. Mano gyvenime ji yra svarbiausia. Ir aš jai – svarbiausias. Dėl to mes visur kartu.
– Filmavotės lietuvių filme „Dėdė, Rokas ir Nida“, kokį personažą įkūnijote?
– Tai nebuvo jūsų debiutas ekrane, filmuojatės dėl užmokesčio, savireklamos ar kitų priežasčių?
– Prieš tai filmavausi keliuose serialuose, bet tai nebuvo dideli vaidmenys. Ir atlygis buvo simbolinis.
Nidoje filmavausi nemokamai, tik mūsų kelionės ir pragyvenimo išlaidos buvo padengtos. Justinas iš karto pasakė, kad filmo biudžetas nedidelis ir aš iš karto sutikau. Mes abu iš mažų miestelių ir abu bandome palikti pėdsaką savo srityse. Tikriausiai iš to atsiranda solidarumas ir noras vienas kitam padėti. Aišku ir pats laikas Nidoje, ir buvimas filmavimo aikštelėje su tikromis lietuviško kino žvaigždėmis man buvo likimo dovana.
– Regis, esate vienas iš laimingųjų, sugebėjusių savo pomėgį paversti pragyvenimo šaltiniu. Ką patartumėte žmonėms, nemėgstantiems savo darbų ir dirbantiems tik dėl užmokesčio?
– Jūsų žmona – gražuolė iš Namibijos. Kaip atradote vienas kitą Lietuvoje?
– Ji tuo metu mokėsi magistrantūroje Vilniaus Dailės Akademijoje. Aš dirbau sporto klube ir ji atėjo paprašyti mano, kaip trenerio pagalbos. Iš karto supratau, kad noriu su ja bendrauti ir pasakiau jai, kad treniruosiu ją nemokamai, jei ji kalbės su manimi angliškai, nes aš, grįžęs gyventi iš Londono į Vilnių, neturiu su kuo praktikuotis, o kalbos pamiršti nenoriu. Žinoma, tai buvo pretekstas bendrauti daugiau.
– Ilka neblogai kalba lietuviškai, o jums teko mokytis žmonos gimtosios kalbos?
– Ne, nes Namibijoje visi puikiai kalba angliškai. Didelio poreikio nėra, bet bent šiek tiek išmokti noriu. Tai – įdomu. Žiemą būsiu ten ir stengsiuosi išmokti regzti sakinius. Africaans kalba nesudėtinga, galiausiai ji priklauso Vakarų germanų kalbų grupei, tad jei galėjau išmokti angliškai, galiu išmokti ir tą kalbą.
– Kokias didžiausias klaidas daro lietuviai, besistengiantys gyventi sveikai bei reguliariai sportuoti?
– Lietuviai nedaro išskirtinių klaidų, lyginant juos su kitomis tautomis. Visų klaidos tos pačios: nevalgo pusryčių ir apskritai valgo per mažai ir per retai. Turiu omeny netgi metančius svorį. Pastebėkite, kad dažnai antsvorio turi tie, kurie valgo vos kelis kartus per dieną. Tai neteisingas principas. Valgyti reikia kuo dažniau, tik maistas turi būti kuo natūralesnis ir kuo mažiau termiškai ir kulinariškai apdorotas.
Judant daroma mažiau klaidų, nei valgant. Dar svarbu suvokti, kad būtent mityba, o ne treniruotės, nesvarbu kokie būtų tikslai – numesti svorio ar priaugti raumenų, vaidina svarbiausią vaidmenį. Treniruotės metu vis tiek nesudeginsi tiek, kiek suvalgei, jei nuėjai į greito maisto restoraną. Reikia 2-3 treniruočių, kad sudegintum, ką ten suvalgai.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!