Tą dieną prisimenu kaip vakar. Buvo gražus pavasario vakaras. Jau buvo šilta. Net, prisimenu, į lauką basa išėjau pasivaikščioti. Paskui prisėdau prie kompiuterio, atsidariau savo tada labai mėgstamą interneto forumą. Vienoje skiltyje kažkoks berniokas parašė, kad reikia matematikos egzamino užduočių. Kadangi turėjau tas užduotis, tad nusprendžiau jas visas perrašyti (skanerio tada neturėjau). Perrašiau. Tada nesupratau (ir iki šiolei nesuprantu), kam aš kažkokiam berniokui perrašiau tas užduotis?
Prasidėjo. Aš nenorėjau veltis į internetines pažintis. O bernioko būta atkaklaus. Vis rašė ir rašė. Vėliau vos ne vos gavo mano telefono numerį. Prasidėjo bendravimas SMS žinutėmis.
Gyvenome toli vienas nuo kito, apie susitikimą kažkaip negalvojome. Tačiau vis tiek labai norėjosi. Ir... Vieną dieną su tėvais išvažiavau prie jūros. Į Šventają. Tą dieną ir Jis važiavo prie jūros. Tik į Palangą. Nebuvo drąsos, negalėjau paprašyti tėvų, kad mane nuvežtų į Palangą. Negalėjau... Užtat kažkas iš viršaus viską sutvarkė savaip.
Vakarop nuvažiavome į vieną kavinę. Pasirodo, ir Jis važiuoja į TĄ PAČIĄ kavinę! Kai tai sužinojau, atrodė, širdis iššoks iš krūtinės. Net valgyt nebepajėgiau.
Susitarėme, kur susitiksime. Susitikome. Ir dabar, po penkerių su virš metų nuo susitikimo, esame kartu. Labai laimingi. Ir jau skaičiuojame dienas, kada tapsime TIKRA šeima.
Geros dienos,
Justina
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************