Tuomet aš iš Vilniaus važinėjau dirbti į Šiaulių universitetą dėstytoju, o Gintarė dirbo Panevėžyje. Atvažiavęs apsistodavau pas moteriškę, kurios kaimynystėje, kaip paaiškėjo vėliau, gyveno mano būsimieji uošviai.
Kartą atvažiavęs sužinojau, kad moteriškės nebus, o raktą turiu pasiimti iš kaimynų. Turbūt taip buvo lemta, nes Gintarė tądien nedirbo ir buvo grįžusi pas tėvus.
„Laukiau dėstytojo, kuriam turėjau perduoti raktą. Įsivaizdavau maždaug 50 metų, pliktelėjusį vyrą. Todėl buvau labai nustebusi, kai atidariusi duris pamačiau jauną, simpatišką vaikiną, iš nuostabos tuomet net paklausiau, ar jis tikrai tas dėstytojas ir jam patikinus, kad taip, nusijuokiau, kad tuomet aš kažko nemoku,“ - prisiminė žmona.
Po šio susitikimo mes daugiau kaip mėnesį siuntinėjome vienas kitam linkėjimus per kaimynę, kol jai tai nusibodo ir ji davė mano telefono numerį Gintarei. Jai pasakė, jog turi būtinai paskambinti, nes ji sutarė dėl konsultacijos, nors iš tiesų nieko panašaus nereikėjo.
Nuo tos dienos prasidėjo mūsų draugystė, po pusantrų metų mes tapome vyras ir žmona, o dabar auginame sūnelį.
Žmona jau nebesako, kad meilė negali ateiti ir pasibelsti į duris... išties nežinosi, už kurių durų ji tavęs laukia...
Abu dabar juokiamės, kad dėl musų pažinties kaltas išsinuomoto buto raktas.
I.Š.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************