Jau girdėjau kulniukų aidą kurorto alėjos grindinyje... Netrukus, laiminga kaip vaikas, gavęs netikėtą porciją ledų, beveik pasistrykčiodama dūmiau namo atsidžiaugti naujuoju pirkiniu.
Nauji bateliai turėjo būti naujos manęs pradžia. Tai lyg ženklas, skiriantis senąjį gyvenimą nuo naujojo. Kadangi už lango vis dar šėlo pavasaris, teko juos pagarbiai padėti spinton laukti vasaros. Ir kiekvieną vakarą, it koks Budos vienuolis ar inovatyvus vakarietis praktikavau pozityvųjį mąstymą, kad viskas būtų taip, kaip noriu. O norėjau daug.
Taigi nuo mano sąmonės, veikiant pasąmonę, prasidėjo nesąmonės.
Mėlynieji bateliai turėjo pakeisti esmę. Iš pilkos peliukės užsimota tapti mergina, į kurią atsisuka susižavėję praeiviai net gatvėje. Žinoma, į batus nebuvo sudėta visa viltis. Pagalbon pasitelktos dietos, sportas, sveika gyvensena, dvasinės praktikos. Svajojau, norėjau, nors kartą gyvenime pajusti švelnumą. Ilgėjausi meilės. Abipusės. O jau ir laikas buvo. Tik kažkaip puoselėjant vien dvasią niekas neišdegė, tad nuspręsta imtis kūno modeliavimo reikalų.
Atėjus išsvajotajai vasarai tapau kitokia. Ir negalėjau patikėti, kad mane taip stūmė priekin tie žavūs, mėliu alsuojantys, kaspinėliu perrišti, bateliai. Įsidarbinus vasarą Palangoje, viskas dar labiau supaprastėjo: atsirado galimybė ne tik puikiai praleisti studentišką vasarą, bet ir užsidirbti šiek tiek pinigėlių. Žinoma, į lagaminą įsimečiau ir mėlynuosius.
Mano dienos buvo paženklintos skuba ir paprastumu, o naktys... naktimis aš virsdavau ta, kuri niekuo nepriminė su pašluoste lakstančios merginos viešbutyje dienomis. Pradėjau gyventi dvigubą gyvenimą. Ir man tai patiko. Ypač patikdavo raudonos didžiagalvės rožės, kurios atsirasdavo mano glėbyje. Visas jas adresavau mėlyniesiems su kaspinėliu. Visas.
Vieną vakarą susipažinau su itin patraukliu vyruku. Šypsena, šokis ir žvaigždėtas rugpjūčio dangus, rodos, jūros ošime paskendęs, apsuko man galvą. Bet savo kontaktų nedaviau, tikėjausi išlaikyti intrigą. Susitarėm susitikti kitą vakarą tame pačiame bare. Susitikom...
Mėlyno aksomo bateliai vis kaukšėjo šokių aikštelėj naktimis, kaskart vis labiau susidėvėdami. Spindintis mėlis apsinešė dulkėmis, kaspinėlis tapo nebe toks žavingas kaip pirmosiomis dienomis. Būklė šnibždėjo apie įsibėgėjusią vasarą, o kartu ir kurortinį romaną.
Nejučia pastebėjau, kad Tomas ne tik mano naktyse, bet ir dienose randa vietą. Jau ne tik pasitikdavom saulę, bet ir palydėdavom. Vis įkyriau pradėjo varginti mintys. Kadangi viskas šią vasarą turėjo būti kitaip, tai nutariau Tomui parodyti platoniškos meilės privalumus.
Į tą žaidimą pradžioj Tomas gana noriai įsitraukė. Eidavome pasivaikščioti it moksleiviai susikibę už rankų. Aš dar dabar suvirpu, atsiminus jo šiltus delnus, vyrišką siluetą ir valiūkišką šypseną. Nežinau kam labiau iš mudviejų reikėjo susilaikyti. Kadangi nesibučiuodavom, daug kalbėdavomės. Natūralu, juk esant laisvoms lūpoms, netylėsi.
Mėlis batelių bluko kartu su vasara. Išsibarstęs aksomas signalizavo apie senkantį laiką. Nežinojau, ar pasikeičiau, nežinojau, ar tapau naująja aš. Buvo aišku tik tiek, kad šalia manęs yra žmogus, kuris sužadina nepažįstamą jausmą. Deja, tarp mūsų įsiterpė mano pačios susikurta platoniškos meilės barikada, kuri pradžioje santykiams teikdavo nepakartojamos žaismės, valiūkiškumo ir nenuspėjamumo, tačiau nejučia vis laukiau ir laukiau, negalėdama pati peržengti to momento, kuriame viskas paaiškėja. Norėjau tapti jam nepakeičiama, tapau niekuo.
Jutau, kaip viskas keičiasi, kaip platoniška draugystė pamažu virsta paprasta draugyste, kurioje santykis tarp dviejų žmonių grįstas tarpusavio supratimu ir pagarba. Susikurtas stereotipas atvedė visai kitur, negu buvo planuota. Gi tikėtasi visai ko kito. Norėta išlaikyti atstumą, kad atsirastų artumas, tačiau, deja, pastebėta, kad atstumas atstumia, o ne artina. Pakeisti nieko nebegalėjau, nes padaryti gerą įspūdį tam pačiam žmogui du kartus negali. Nebūna dviejų pirmųjų kartų, ypač jeigu turima galvoje meilės chemija.
Vasarai baigiantis su Tomu susitikdavome vis rečiau ir rečiau, kol vieną dieną tiesiog viskas ėmė ir nutrūko, nukritus paskutiniams aksomo pūkeliams nuo mėlynųjų batelių. Spindesys, akinančiai viliojęs pavasario saulės apšviestoje vitrinoje, dingo. Atėjo pilkas ir glotnus ruduo. Ir visai ne aksominis, o subjuręs, sutežęs, kaip manieji bateliai po vasaros naktų šokio ritme.
Vienišumas spaudė širdį ir nebesinorėjo kurti jokių ateities strategijų, kurių variklis būtų talismanas. Negi aš nebuvau girdėjus, kad su talismano praradimu dingsta ir sėkmė? Ir būk tokia naivi, sudėk visas viltis į mėlynus aksominius batelius, kurie susidėvi kartu su visomis viltimis...
Dainora Lu
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************