Jo draugų kompanijoje buvo vienas vaikinukas: nutrūktgalvis, meiliakalbis ir dar dainavo savo muzikos grupėje. Žodžiu, viskas, kas mane tada keistai traukė... Žingsnis po žingsnio išardžiau savo draugystę ir nejučiom pradėjau kitą su šiuo plevėsa. Kitaip turbūt ir nebūna, visa laimė truko neilgai. Po šio dar buvo ir paauglystės simpatija, kuri nespėjo išsirutulioti į gražius santykius. Dėl ko aš vėlgi labai džiaugiuosi!
Viskas, kas per tuos metus įvyko, mane paskatino ieškoti didelių pokyčių. Pasiryžau pusmečiui išvažiuoti Erasmus studijų mainams į Slovėniją. Ten, žinoma, visiškai kitokia aplinka, patirtis, įspūdžiai, kelionės ir visa kita, bet aš ne apie tai.
Kaip daugumoje universitetų, manajame veikė mentorių sistema - savanorių/draugų komanda, kuri padeda atvykusiems studentams įsikurti, susidoroti su iškylančiomis problemomis ir t.t. Aš ir trys lietuvės merginos susipažinome su turbūt pačia nuoširdžiausia, rūpestingiausia mergina, kuri mums labai daug padėjo ir tapo geriausia drauge.
Būtent jos pavyzdžiu įkvėptos, grįžusios į Lietuvą taip pat tapom mentorėmis čia atvykstantiems studentams. Kiekviena gavome po užsienietį studentą/ę. Žinojau, kad mano studenčiokas be galo mėgsta keliauti. Jo facebook profilyje mirgėjo įvairiausių šalių vaizdai, o iš paskutinių įrašų supratau, kad tuo metu jis dar keliavo Indijoje.
Pagaliau susipažinome ankstyvą rugsėjo rytą jam tik atvykus į stotį. Girdėjau nemaža istorijų, kaip lietuvaitės ieško užsieniečių ir tokia veikla kaip aš užsiima tik dėl to, kad su jais susipažintų. Man dėl to buvo pikta, o kadangi pati dar labai šviežiai jaučiau, kiek stipriai reikalinga pagalba ir palaikymas esant svečioj šaly, žinojau, kad dėsiu visas pastangas, kad Lietuva jam išliktų vienu gražiausių prisiminimų.
Keista, kaip kartais tik pamačius žmogų į galvą šauna nevalinga mintis: tada stoty pamačius tą vaikiną man toptelėjo „Ačiū dievui, jis ne mano skonio“. Pasirodo, jis apie mane tą pačią akimirką pagalvojo lygiai tą patį. Pasišnekučiavom autobuse, jis man atvirai pasakojo apie savo prancūzaitę merginą, o aš nuoširdžiai postringavau, kad tikrai meilei kelių mėnesių išsiskyrimas juk nieko nereiškia. Taip ir yra žinoma.
Be galo džiaugiausi, kad su juo, panašu, kad sutarsim, abu buvom bebaigią teisės magistro studijas, abu šiek tiek pamišę, maniau, jis labiau. Pasakojau savo draugams, koks jis įdomus, kiek apkeliavęs, ką veikė Indijoje visus du mėnesius.
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, galbūt iš pirmų pokalbių, pokštų, net nežinau, bet kartais kitas žmogus spinduliuoja tokia gera, tyra aura. Dar nepraėjus mėnesiui pajutau, kad jis mane labai traukia. Galbūt nuskambės kaip iš nevykusio romantinio filmo, bet aš tokio jausmo niekada nesu patyrusi. Vos pamačius jį širdis į kulnus nukrisdavo, keliai (neperdedu) sulinkdavo, o žodžiai įstrigdavo gerklėje.
Tiesa, galvojau, kad kartais likimas atsiunčia visais kampais idealų variantą, bet netinkamu laiku. Netinkamu, nes tada jis draugavo su kita, o jų santykių griauti ar kitaip kištis aš neplanavau. Tiesa, tie santykiai, pasirodo, jau braškėjo nuo kartu praleistos vasaros Indijoje. Nedaug jau ir buvo likę. Keli kivirčai, nevykę susitaikymai ir stiprėjantis mūsų dar tik draugiškas ryšys padarė savo.
Netrukus pradėjom nuostabią draugystę. Sėdėdavom per naktis skaitykloj, rašėm savo magistrinius darbus, juokėmės, pusryčiavom vidury nakties, o ryte vos po valandos miego keliaudavau į darbą, o po jo vėl susitikdavom ir taip nuolat... Atrodė, neįmanoma, bet buvo nuostabu.
Po to, žinoma, atėjo laikas jam palikti Lietuvą ir grįžti namo į Slovakiją. Išsiskirti kaskart buvo velniškai sunku, laukti po kelis, kartais ir tris mėnesius atrodė neįmanomas išbandymas, bet įveikėm. Po to pasinaudojom Erasmus praktikos privalumais ir jis atvyko čia trims mėnesiams.
Kartu mes jau daugiau nei metus. Visada tyliai kikenau iš porų, kurios sako, kad niekada nesipyksta. Utopiška, maniau. Bet taip yra. Nesvarbu, ar lipam į kalną, ar tvarkomės namie, visada šypsomės, nes kartu. Sutarėm, kad jau balandį jis atvyksta čia įsikurti. Be proto to norim abu.
Dar prieš Naujuosius išlydėjau jį namo, sėdėjau troleibuse ir mąsčiau, kokie mes be galo laimingi, nes tikriausiai tokio ryšio, kokį atradom mes, kai kurie žmonės neranda... Kiekvieną dieną dėkoju likimui už šitą nuostabią dovaną.
Irma
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************