Buvau studentė ir šauniai leidau vasaros atostogas savo gimtinėje. Kai niekur nereikia skubėti, nieko neprivalai atsiskaityti, tai ir dienos skrieja nepastebimai.
Vieną liepos pavakarę turėjome susirinkti senojo Vilniaus universiteto kiemelyje po berželiu ir susitarti dėl išvykos į praktinę ekspediciją. Atvažiavau anksčiau ir, maloniai pasivaikščiojusi po ištuštėjusį senamiestį, nuėjau pasimatyti su bendramoksliais ir praktikos vadovu.
Dideliam mano nustebimui, nė vienas nepasirodė. Pradėjau ieškoti dekanate. Pavyko susirasti popieriuose paskendusį prodekaną, kuris visada buvo tikras studentų globėjas. Atidžiai mane išklausęs, pasidomėjo, ar aš žinau, kelinta šiandien diena. Pasirodo, tas mano „šiandien“ buvo vakar...
Paskambinėjęs telefonu įvairiems adresatams, pasiūlė alternatyvą: arba rizikuoju pati viena važiuoti į Dzūkijos užkampį ir mėginti geležinkelio stotyje sužinoti, kuria kryptimi iškeliavo studentų būrys ir juos susirasti, arba atlikti praktiką mieste. Na, ne... Tokiomis karštomis vasaros dienomis lindėti Vilniuje... Nusprendžiau rizikuoti.
Jauni žmonės linkę mažiau dėl visko jaudintis, tai ir aš ramiai atvykau į nedidelę geležinkelio stotį ir pradėjau klausinėti. Matyt matė, bet kur nuėjo - atsakymo negavau. Kadangi iki važiuojančio į Vilnių traukinio laiko dar buvo nemažai, išėjau pasidairyti. Perėjau nuo karščio nukeipusį bažnytkaimį, žiūriu - pakelėje žmogus šienauja.
Pasilabinau, šnektelėjom, pasisakiau ko ieškanti. O jis, pasirodo, matęs, nes vakar jo būrys jaunimėlio klausė kelio į Mažąją Rudnią. Pasakojo detaliai, kaip rasti, tik dar prisakė pakeliui pas vienus žmones paklausti, kad miške nepaklysčiau.
Na, ir kas tas miškas - apie mano gimtinę mišką per valandą arba dvi galėjai pereiti. Bet užėjau, paklausiau ir vėl smulkiai aiškino, sakė, kad per valandą turėčiau nueiti. Pradėjau kelionę. Einu valandą, antrą - aplink pušynėlis, smėlėti keliukai, paukščiai čiulba, saulutė kaitina. Einu trečią - jau ir neberamu darosi: ant kokios kalvelės beužlipčiau - vien tik pušys tesimato...
Netikėtai pamačiau dūmus ir liepsną. Na, manau, gaisras. Tik man, begėdei, nuo to tik smagiau paliko: vis tiek kas nors gesinti atvažiuos ir mane suras. Tai aš tiesiai į tą gaisrą ir pasukau. Dar labiau apsidžiaugiau pamačiusi kelis vyrus. O jie tik žiūri į mane akis išpūtę: „Kurgi, mergaite, tiesiai į Baltarusijos pelkes trauki?..“ Pasirodo, tai buvo miško darbininkai, deginę kirtimą. Vienas jų mane motociklu dar beveik valandą iki Mažosios Rudnios kaimo vežė.
Apie savo draugų ir kitą dieną užsukusio mus aplankyti profesoriaus nuostabą nebėra ko nė kalbėti... Pasirodo, Dzūkijos pušynai yra girios, o ne miškeliai, prie kurių buvau įpratusi... Dar ilgai iš manęs bendramoksliai šaipėsi, kad aš dienų nesupainiočiau, po fakultetą beveik anekdotas sklandė. Nors man irgi smagu šį laimingai pasibaigusį atsitikimą prisiminti, bet į nežinomą mišką viena daugiau kojos niekada nekėliau...
Elada
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************