Išgirdusi, kad netrukus jie išvyksta į speleologinę ekspediciją - pasiryžau! Buvo nedrąsu, bet taip troškau tos kelionės, kad nugalėjusi visas savo baimes, nuėjau pas vadovę ir pasakiau, kad labai noriu keliauti su jais. Ji nužvelgė mane kritišku žvilgsniu (maždaug - mums kaip tik ir trūksta tokių grožybių.) ir pasakė, kad tai sudėtingas žygis ir apskritai - laisvų vietų nebėra!
Tada netikėtai manyje atsibudo kažkoks užsispyrimas - noriu ir viskas! Nudrožiau tiesiai pas savo bosą, kuris buvo įtakingas žmogus toje įstaigoje ir pasiskundžiau, kad manęs nenori imti į kelionę. Jis pasakė - jokių problemų, važiuosi! Kitą dieną, žaibuodama akimis, atlėkė vadovė ir pasakė, kad galiu ruoštis (atsirado „vietų“). Buvo šiek tiek nesmagu, kad pasinaudojau „tarnybine padėtimi“, bet džiaugsmas buvo nenusakomas! Pasakiau sau - kad tai dovana mano gimtadieniui.
Su džiaugsmu pranešiau tai mamai, o jai pasirodė, kad tai pavojinga ir ji kategoriškai paprieštaravo bei bandė mane atkalbėti nuo šio sumanymo. Po ilgų ginčų pasakiau, kad aš jau didelė ir savarankiška mergaitė ir vis tiek važiuosiu.
Tuo metu jau buvau sutikusi savo pirmąją meilę, o mūsų santykiai iš euforijų jau buvo spėję peraugti į mano laisvių ir teisių aiškinimosi stadiją. Jo reakcija į mano džiugią žinią apie kelionę buvo daugiau nei netikėta. Jis visai neapsidžiaugė tuo, o kėlė ultimatumus, paskui prašė ir maldavo, kad nevažiuočiau.
Visiškai nesupratau jo nuogąstavimų, kad ši kelionė mus išskirs (o Anuška, anot Bulgakovo, jau buvo išliejusi aliejų). Pasakiau „NE, aš važiuoju ir taškas“. Atšventėm mano gimtadienį, o sekančią dieną turėjau išvykti. Lydėdamas mane namo, jis liūdnai pasakė, kad tai paskutinis mano gimtadienis, kai mes kartu. Man tai atrodė visiška kvailystė.
Kokia sunki buvo ta kelione! Siūbuodama ant virvės urvo tamsoje ne kartą šaukiau „mama!“ ir galvodavau, kad štai taip būna tiems, kurie mamų neklauso.
Buvo šalta, baisu, sunku fiziškai, bet kelionė buvo buvo nuostabi, žmonės buvo puikūs, tarsi iš kito pasaulio. Tarp jų buvo vaikinas, kurio niekada iki tol nebuvau mačiusi. Kelionės metu jis man labai padėjo, nes matė, kaip man sunku.
Kartą, vaikštant po urvą, jis padavė draugui fotoaparatą ir paprašė jo, kad padarytų nuotrauką mūsų būsimam šeimyniniam albumui.
Pasijuokėm, bet jaučiau, kad jis man rodo išskirtinį dėmesį. Aš jam turėjau paaiškinti, kad turiu vaikiną ir pan. Jis viską suprato ir buvo man draugiškas kaip ir iki tol. Sako, kad žmonės atsiskleidžia tokiose kelionėse. Taigi tą vaikiną aš pamačiau visame grožyje - tokiais žmonėmis galima pasitikėti. Negaliu paneigti, kad susižavėjau juo, bet tik paslapčia.
Po įspūdingos kelionės visi laimingai sugrįžome į savo gyvenimus. Sekančią savaitę važiuoju su drauge iš paskaitų ir pasakoju kelionės įspūdžius. Pakeliu akis ir matau, kad šalia stovi jis - vaikinas iš urvų. Nustebau, nes žinojau, kad jis iš kito miesto. Štai taip mes dar kartą „netyčia“ susitikome.
O paskui buvo daug visokių dalykų, kurie tęsėsi daugiau kaip metus. Tai buvo išbandymų metas visiems. Per tuos metus galėjau labiau pažinti žmones, kurie buvo šalia, suprasti, kas yra kas. Tai nebuvo labai linksma istorija, todėl jos neverta pasakoti.
Pabaigai pasakysiu, kad su savo vaikinu mano gimtadienio iš tikrųjų daugiau nešvenčiau, o nuotrauka su urviniu vaikinu - mūsų šeimyniniame albume.
Dažnai mintyse padėkoju likimui, kad tvirtai vedė mane už rankos ten, kur ir reikėjo nuvesti, padėkoju sau už tai, kad išdrįsau nugalėti save ir įsibrauti į tą kelionę, kad mokėjau pasakyti „NE" tiems, kurie nenorėjo manęs išleisti, padėkoju sau ir kažkam nematomam, kuris padėjo man padaryti teisingą sprendimą. Ir galvoju, kad turbūt, tai buvo ne likimo pokštas, o jo planas.
Likimo numylėtinė:)
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************