Buvau ką tik baigusi verslo administravimo ir turizmo studijas. Įsidarbinau vienoje laikinosios sostinės turizmo agentūroje gide. Darbas nuo pat pradžių pasirodė ne itin sunkus ir labai įdomus. Mane, kaip jauną, dailią ir puikiai angliškai kalbančią darbuotoją nuolat siųsdavo su užsienio turistų grupėmis į pažintines ekskursijas.
Vieną kiek apniukusį beprasidedančio rudens rytą buvau pasiųsta sutikti ir su krašto įžymiomis vietomis supažindinti dvidešimties asmenų grupę. Iš anksto buvau informuota, kad tai verslininkai iš Didžiosios Britanijos. Su jauduliu laukiau sutartoje vietoje. Mintyse kirbėjo, kokio plauko žmones šįkart teks sutikti: malonius, inteligentiškus, o gal reiklius ir kaprizingus? Juk ne kartą jau teko pastebėti, jog pasiturintys žmonės iš Vakarų neretai būna įnoringi, todėl ir turiu būti pasiruošusi viskam.
Sutartoje vietoje pasitikau miesto svečius. Pastebėjau, kad grupę sudaro apylygiai moterų ir vyrų. Visi pakankamai jauni, dar penkiasdešimties nesulaukę anglai. Ėmiau svečiams rodyti Kauno senamiestį, pasakoti apie senovinių statinių stilius, istorinę reikšmę. Laisvės alėja ėjome nuo Rotušės iki Soboro, kur galiausiai sėdome į mikroautobusą ir nuvykome į Devintą fortą.
Forte vėlgi viskas ėjosi sklandžiai, kol beeidama nelygia kalno atšlaite neslystelėjau. Kažkaip užsikalbėjusi nepastebėjau gilesnės duobės ir visų turistų akivaizdoje, savo didžiausiai gėdai, kluptelėjau ant vieno kelio. Akimirksniu prie manęs pribėgo vienas turistų ir padėjo man atstoti, klausdamas, ar nesusižeidžiau. Nors situacija nemaloni, tačiau jaunojo anglo dėmesingumas mane pamalonino. Atkreipiau dėmesį į jo žydras akis, nepriekaištingą šukuoseną, stilingą aprangą. Likusi dienos dalis praėjo be jokių kitų netikėtumų.
Tik jau atsisveikinant su grupe, mano žavusis dėmesingasis turistas priėjęs paklausė.
- Atleiskite, norėjau paklausti, ar nesuteiktumėte man malonumo ir ar nepavakarieniautumėte kartu su manimi greta viešbučio esančioje kavinėje?
Iš karto sutrikau, bet neatsisakiau. Vėliau vakarienės metu sužinojau, jog vyriškis vardu Viljamas ir Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Šiaip keliauti nelabai mėgstąs, bet draugų paskutinę minutę įkalbėtas jau nebesigaili dėl tokio savo sprendimo. Po vakarienės vaikštinėjome Kauno miesto gatvėmis, kol galiausiai atsidūrėme prie senojo funikulieriaus.
Jau buvo vėlyvas vakaras, tačiau šalia savo palydovo jaukiausi rami, atsipalaidavusi ir kalbėdamiesi radome daug bendrų dalykų. Keista, tačiau tuomet nieko apie savo paslaugųjį turistą ir save tuomet negalvojau. Maniau, tik kad smagu šauniai leisti laiką simpatiško vyro draugijoje. Išsiskyrėme prieš vidurnaktį. Viljamo paprašyta pasakiau jam savo mobiliojo telefono numerį, nieko rimto negalvodama.
Kitą rytą turistų su Viljamu kartu iškeliavo toliau – Suomijos kryptimi, o aš likau su savo darbais prisiminimais apie žavųjį anglą. Vyliausi, jog jeigu jis norės toliau bendrauti, susisieks telefonu.
Tačiau likimas yra tikras pokštininkas, ir deja, neparėjus net dviems paroms po pažinties su Viljamu, telefoną kartu su pinigine bevažiuojant troleibusu nejučia ištraukė ilgapirščiai. Po šio įvykio įsigijau naują mobilųjį, o su juo kartu pasikeitė ir mano numeris. Apgailestavau, tačiau po kurio laiko viskas pasimiršo. Kartu ir žavusis anglas, nes pamaniau, jog tai buvo lemta.
Bet stebuklų išties būna. Po dvejų metų nuo aprašytųjų įvykių tekėti susiruošė mano pusseserė. Kadangi krizės metais giminaitė laimės ieškoti kaip ir dauguma tautiečių išvyko užsienin, tai ten savąją laimę ir surado. Įsimylėjo ji anglakalbį brazilą, kurio šeima jau daugelį metų gyveno Didžiojoje Britanijoje. Vestuves švęsti nutarė minėtoje šalyje. Buvau pakviesta būti nuotakos vyriausiąja pamerge.
Ir įsivaizduokit koks šokas man buvo, kai vestuvių dieną pamačiusi man skirtąjį pabrolį, supratau, jog tai prieš kelerius matytas Viljamas. Jis taip pat nustebo ir be galo apsidžiaugė. Pasilabinome, kaip ilgus metus nesimatę geri bičiuliai. Visą popietę ir vestuvių pokylio metu negalėjome atsistebėti tokiu netikėtu atsitiktinumu...
Dabar galiu drąsiai sakyti, jog tas atsitiktinumas buvo lemtingas. Likusi beveik savaitei pas pusseserės tėvus, kasdien laiką leidau ir su Viljamu. Netikėtą susitikimą vestuvėse – mat pusseserės vyras buvo artimas Viljamo bičiulis – palaikėme tikru likimo pokštu ir nusprendėme, jog mums tiesiog lemta būti kartu. Draugystė virto didžiule meile, o kelerių metų išbandytas buvimas drauge padėjo įsitikinti mūsų jausmų tikrumu.
Jurgita V.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************