Buvo žiema. Skubėjau po darbo namo, nes vakaras buvo suplanuotas - su bičiuliu buvome sutarę sužaisti keletą biliardo partijų. Skubėdamas prie automobilio, prekybos centro stovėjimo aikštelėje kažką užmyniau sniege. Pakėliau koją - buvo kažkoks mėlynas daiktas. Kai pasilenkiau, supratau, kad į sniegą įmyniau telefoną.
Apsidairiau - gal jis kažkam ką tik iškrito iš kišenės, tačiau arti žmonių nebuvo. Išlupau iš sniego; aparatas veikė. Nutaręs, kad taip gulėdamas telefonas tikrai prisigers sniego ir suges, greitosiomis nutariau jį paimti ir kažkaip surasti ir grąžinti savininkui.
Prieš išlipdamas prie biliardo klubo, atsiminiau apie kišenėje gulintį radinį. Išsitraukiau ir akimirką stabtelėjau mąstydamas, ką daryti toliau. Pirma šovusi mintis buvo paieškoti telefonų knygelėje "mamos" telefono įrašo, nes pats aparatas savo išvaizda sakė, kad tai - jauno žmogaus telefonas.
"Mamą" radau. Atsiliepė malonaus balso moteris, kiek sutriko išgirdusi mano balsą. "Jūsų sūnus ar dukra tikriausiai pametė telefoną, galėsiu ryt jį grąžinti..". Moteris patikino, kad tikrai turi dukrą; dar pasidžiaugė, kad "gerų žmonių esama".
Kitos dienos vidurdienį mano darbovietės duris nedrąsiai pravėrė šviesiaplaukė mergina. Mane papirko dar ir tai, kad buvo pagalvota apie radybas - gavau krepšelį su kava ir saldainiais.
Toliau viskas klojosi labai greitai - ji padėkojo sms žinute, aš atsakiau į padėką, tada ji atsakė į mano atsakymą. Po savaitės negalėjau patikėti, kad sėdžiu su ja kavinėje. Pirmajame pasimatyme.
Legendinis telefonas guli pas mus namie, stalčiuje; vis planuojame jį įsirėminti ar kažkaip kitaip įamžinti.
Už gerą darbą Likimas man atsiuntė pačią brangiausią dovaną - Ją.
Tomas
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************