Buvo nuostabus rudens vakaras, buvo keistai šilta, iš karto po darbo pasukau senamiesčio gatvėmis link restorano. Jaučiausi ypatingai, miestas atrodė spalvotas, žmonės laimingi. Gal čia dėl oro, o gal tiesiog kai pati jautiesi gerai, tai ir visi aplinkui taip atrodo?
Prie įėjimo į restoraną nenorėjo manęs įleisti į vidų, nes mano vardo nebuvo sąrašuose, laimei, atėjo mano pažįstamas, iš kurio gavau pakvietimą, ir mes greitai išsiaiškinome. Jis buvo sukvietęs daugiau savo kitu pažįstamų ir mes nepažinodami viens kito pradėjome pažindintis.
Ar visi žmonės dabar taip pažindinasi? Mano vardas toks ir toks, aš iš tokios ir tokios šalies, aš dirbu sen ir ten. Pradėjau galvoti, kad jei aš būčiau bedarbė, tai tikriausiai neičiau į tokius priėmimus, nes ką tada galima sakyti?
Jaučiau konkurencija tarp žmonių ir galbūt ne visi norėjo konkuruoti, tačiau po mūsų trumpos įžangos buvo ant mūsų visų uždėti antspaudai.
Restorano interjeras buvo radonas baltas ir juodas, iš karto pagalvojau apie Stendalį, aš šį restoraną pavadinčiau Raudona ir Juoda. Mus vaišino šampanu, tapas, kai kurie žmonės atrodė labai išalkę, aš irgi galiu būti išalkusi, bet viešumoje aš taip godžiai nevalgau.
Po truputi pradėjo rinktis vis daugiau žmonių, tarp jų modeliai, bent jau du garsūs politikai. Ilgai kalbėjau su viena latve, su švedu diskutavome, ar Švedijos bankai yra kalti dėl padėties Lietuvoje ir t.t.
Vienas vaikinas patraukė mano dėmesį, iš jo akcento pagalvojau kad jis galėjo būti amerikietis, bet aš nedrįsau jo paklausti, nes jei pataikai, tai gerai, o jei ne, tai nelabai įdomu…
Jis buvo visai negražus, bet turėjo savo šarmą, jo nuotaika buvo pakili, jis šiek tiek juokavo. Paaiškėjo, kad mes juo dirbome prieš tai tame pačiame Švedijos mieste. Aš pasijutau lyg būčiau jį pažinojusi visą gyvenimą. Užsiminiau, kad kitą savaitę einu į vyno degustaciją. Ir tarp mūsų užsimezgė pažintis…
Jis atėjo į vyno degustaciją, aš visai neprisimenu, kokį vyną mes degustavome, tik prisimenu, kad jį įsimylėjau. Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai, metai, jis mane tiesiog ant rankų nešiojo. Vieną kartą jis
išklojo mūsų lova rožėmis, jis siuntė man laiškus ranka rašydamas, kad aš esu jo svajonių moteris, ir kad jis niekada manęs nepaliks.
Mes lepinome viens kitą negailėdami nei pinigų, nei laiko, nei pastangų. Bet vieną dieną jis tiesiog dingo iš mano gyvenimo. Taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.
Anna
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************