Rašytojos, buvusios aktorės, romanų ciklas „Septynios seserys“ – pasakojimai apie įvaikintas seseris, mįslingo likimo moteris, siekiančias sužinoti savo tikrąsias istorijas. Pirmas romanas “Septynios seserys: Majos istorija” išleistas pernai, o šių metų pradžioje pasirodė antroji knyga – „Audrų sesuo: Alės istorija“ (iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, išleido „Tyto alba”). Daugiau kaip 600 puslapių romane pasakojama apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Alės pasaulis – jūra, jachtos, regatos. Mirus tėvui, Alė skuba į vaikystės namus prie Ženevos ežero, bet laidotuvės jau įvykusios, o kiekviena iš seserų gauna nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi savos istorijos ieškoti į Norvegiją.
Šiaurės peizažo grožis, muzikos kerai ir užburianti Anos istorija tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai sutinka smuikininką Tomą, artimą sielą, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė muzikai nebuvo atsitiktinė…
Lucinda Riley interviu pasakoja apie Norvegiją, muziką ir teigiamą požiūrį į gyvenimą.
- Kas paskatino Jus romano „Audrų sesuo“ pagrindu rinktis Norvegiją ir Griego muziką operai „Peras Giuntas“?
- Man buvo penkeri metai, kai tėvas iš kelionės po Norvegiją parvežė plokštelę su Griego „Pero Giunto“ siuita. Ji lydėjo mane visą vaikystę, klausantis tėvo pasakojimų apie šalies grožį, ypač
– fjordus. Jis buvo jų tiesiog užburtas ir man vis sakydavo, kad kai tik galėsiu, turiu ten nuvažiuoti. Neilgai trukus po tėvo mirties atsitiko taip, kad Norvegija tapo pirmąja šalimi, pakvietusia mane pristatyti knygų. Pamenu, su ašaromis akyse skridau fjordų link ir, kaip romano veikėja Alė, jaučiau, kad seku savo tėvo pasakojimais. Nuo to laiko Norvegiją aplankiau daugybę kartų ir pamilau šią šalį, kaip ir mano tėvas. Tad natūralu, kad antrosios „Septynių seserų“ dalies veiksmas vyksta Norvegijoje.
- Kokia Alė yra mitologijos požiūriu? Ar Jūsų veikėja šiuolaikiškesnė?
- Graikų mitologijoje Alkionė, antroji sesuo, aprašoma kaip „vedlė“, o jos žvaigždė tarp Plejadžių – viena ryškiausių. „Alkionės dienomis“ 1, kai pasaulis buvo kupinas džiaugsmo, gerovės ir taikos, Alės bendravardė žvaigždė švietė virš Viduržemio jūros ir rūpinosi, kad jūreiviai ją galėtų perplaukti nepatirdami pavojaus. Todėl skaitytojams aš apie Alę pasakoju kaip apie vedlę, drąsią, stiprią moterį, kuri aiškiai žino, ko nori. Ji myli jūrą, garsėja kaip puiki buriuotoja ir įsimyli Teo Fales-Kingsą, kurio vardas ir pavardė – Tesalijos karaliaus iš graikų mitologijos anagrama (angliškai Theo Falys-Kings – King of Thessaly). Amuletas nuo blogos akies, kurį jai dovanoja Teo, nurodo į Alkionę kaip jūreivių globėją. O kai ji išsiskiria su mylimuoju, jos istorija baigiasi tragedija, kaip ir graikų mitas.
Senovės Graikijoje „Alkionės dienomis“ buvo vadinamos 14 gruodžio dienų per žiemos saulėgrįžą. Šis metas mėgstamas dėl puikaus oro ir ramios jūros. Pavadinimas kilęs nuo tulžio (graikiškai halkyon arba alkyon), kurio patelė tuo metu peri kiaušinius. Šnekamojoje kalboje „Alkionės dienomis“ vadinamas trumpas atokvėpis. Šis laikas susijęs ir su Alkione, kurios vardu pavadinta žvaigždė. Kaip teigia mitas, Ajolo dukra Alkionė, netekusi vyro, dievų iš gailesčio buvo paversta tulžiu ir jai suteikta malonė perėti išskirtinai gražiu ir ramiu oru.
- Ko, Jūsų manymu, skaitytojai turėtų pasisemti iš „Audrų sesers“?
- Džiaugčiausi, jei mano skaitytojus padrąsintų Alės stiprybė ir teigiamas požiūris į gyvenimą. „Audrų seseryje“ Alei tenka tiek daug visko išgyventi. Rašydama apie regatą ir Teo laidotuves ne kartą neištvėrusi pati verkiau. Alė – labai stiprios valios moteris, kuri, nepaisydama to, kiek iškentėjo, sugeba rasti naują įkvėpimo šaltinį, naujus namus ir naują šeimą, kurioje gali auginti Teo kūdikį. Tai atitinka tėvo Atlanto pranašystę: „Didžiausią stiprybę rasi silpnumo akimirkomis.” To linkėčiau mums visiems.
