Leidinys "Outside magazine" paskelbė daktaro Šou tyrimą, kurio metu senovės žmonių griaučiai, aptikti įvairių kasinėjimų metu, buvo lyginami su šiuolaikinių žmonių kaulais. Šou nuomone, kaulų būsena atspindi Homo Sapiens muskulatūros vystymąsi ir bendrą fizinę būklę – tiek šiandieninę, tiek senovinę.
Daktaro Šou kolegė Elison Makintoš nutarė sugretinti lazeriu skenuotų kaulų, priskiriamų periodui nuo 5300 metų prieš mūsų erą iki 850 mūsų eros metų, duomenis ir išanalizuoti šiuolaikinių Kembridžo studentų, užsiimančių bėgiojimu, kaulus. Rezultatai buvo praktiškai vienodi – senovės vyrai-žemdirbiai beveik nenusileidžia šiuolaikiniams bėgikams.
Specialistės nuomone, žmonės prarado savo fizinius įgūdžius tuo metu, kai nuo medžioklės perėjo prie žemės dirbimo. Vyrai ir moterys pasiskirstė vaidmenimis, bendras fizinis aktyvumas sumažėjo, o dėl to pradėjo sulig kiekviena karta mažėti ir fizinė ištvermė.
Labiausiai pokyčiai palietė vyrus – jiems jau nebereikėjo įveikti didžiulių atstumų ir tampyti sunkaus grobio. Kasdieninis fizinis krūvis smarkiai sumažėjo.
Ryšį tarp kaulų apimties ir žmogaus svorio dar 1964 metais nustatė rusų antropologas Georgijus Debecas. Buvo sukurta matematinė formulė, leidžianti apskaičiuoti pagal kaulų apimtis vidutinį žmogaus svorį. Kad padarytų tokią išvadą, mokslininkui teko surinkti ir apdoroti duomenis apie skirtinguose planetos kampeliuose gyvenančias ir gyvenusias tautas, pradedant Mezolito epocha, baigiant Viduramžiais.
Iš viso Debecas ištyrė 2855 individus – Karelijos, Sibiro, Moravijos, Graikijos, Danijos, Pamyro, Norvegijos ir Afrikos gyventojus. Paaiškėjo, kad Altajuje bronzos epochoje gyvenęs žmogus savo fiziniais duomenimis panašus į šiuolaikinė sunkumų kilnotoją, o Padneprėje Neolito epochoje gyvenę žmonės artimi savo fiziniais parametrais šiuolaikiniams sportininkams lengvaatlečiams. Tuo tarpu Baikalo ir Graikijos regionų gyventojai Neolite buvo labiau panašūs į normalius šiuolaikinius žmones.