Kitokias šio žanro atstovės manieras įkūnija ne tik jos išvaizda, bet ir tvirtas tikėjimas, kad opera turi keistis kartu su pasauliu, prisitaikyti prie dabartinių jo taisyklių. „Ir „L’Officiel“ kadruose nenoriu būti perdėm rafinuota, ištobulinta, nuglaistyta... Noriu parodyti, kad mano kartos operos solistės – žemiškos, natūralios ir žaismingos“, – skambiu, muzikaliu balsu tvirtą nuomonę pareiškė viešnia iš Paryžiaus.
Juoda kava padeda planų kupinai dienai įsibėgėti: mūsų komandos galvose sukasi žurnalo rengimo rūpesčiai, Magali Léger – Frankofonijos dienoms paminėti skirtas koncertas Taikomosios dailės muziejuje. Laikas suplanuotas dešimties minučių tikslumu, tačiau viskas einasi labai sklandžiai: pokalbis, diskusijos apie įvaizdį, pasirengimas fotosesijai.
Nedažnai sutiksi tokį praktišką, žemišką ir organizuotą menininką, turintį puikią iškalbą ir bendravimo dovaną, gebantį įtraukti į sudėtingą operos pasaulį paprastu ir sudominančiu pasakojimu. Įsijautusi ir užsimiršusi prancūzų operos solistė kai kuriuos sakinius dėsto savo gimtąja kalba, o aš, nors jos ir nemoku, pašnekovę kuo geriausiai suprantu iš gestų, išraiškingos mimikos ir dainingo balso...
- Matau, esate gerai nusiteikusi. Kaip Jums patinka Lietuvoje?
Tai jau trečia viešnagė. Pirmą kartą čia lankiausi su kolega Michaeliu Levinu, tuomet pristatėme Gabrielio Fauré melodijų koncertą. Buvau sužavėta Šv. Kotrynos bažnyčios – kokia atmosfera, kokia akustika... Buvo nuostabu! Pernai rugsėjį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su pianistu Rémy Cardinale’iu atlikome F. F. Chopinui skirtą programą. O štai šio vakaro koncerte „Romantikų kariauna. Prancūziškas romantizmas...“ lietuviams atliksime H. Berliozo, F. Liszto, G. Fauré ir kitų prancūzų kompozitorių kūrinius. Keistas sutapimas, kad aš Lietuvoje viešiu tik šaltuoju metų laiku. Pas jus labai šalta!
Tačiau publika be galo šilta, daug šiltesnė nei Paryžiuje. Prancūzai entuziastai, bet santūrūs, šalti. O čia, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, ne kartą buvau apdovanota begale šypsenų, gėlių, karštais plojimais. Ir net nežinau, ar tai dėl nuostabių prancūziškų melodijų, ar dėl mūsų pasirodymo... Vienaip ar kitaip, Lietuvos scenose man gera. Su kolegomis jaučiamės suprasti... Paryžiečiai operą lanko daugiau dėl mados, snobiškumo – reikia būti tam tikrose vietose, kur renkasi žiniasklaida, fotografai.
Man pasirodė, kad jūsų tautiečiai eina į operą dėl to, kad tiesiog mėgsta tokią muziką. Žinoma, aš be galo myliu ir savo klausytojus Prancūzijoje – gal ta atmosfera nėra visiškai sava, bet tai neatsiejama mano darbo ir gyvenimo dalis.
- Atskleiskite paslaptį: kaip pajuntate salėje tvyrančią nuotaiką, žiūrovų emocijas, reakcijas?
Aš žiūriu į salę, į susirinkusią publiką. Jei būna šviesu, matau, kaip jie jaučiasi, reaguoja, o jei salė skendi tamsoje, tiesiog jaučiu tai iš susikaupimo tylos arba nerimastingo kėdžių traškėjimo. Štai Kaune, Klaipėdoje mačiau, kaip žmonės šypsosi žiūrėdami į sceną, girdėdami atliekamus kūrinius. Tai yra nuostabu! Nori atiduoti visą save – patikėkite, tuomet savaime dainuoji gerai. Tai ypač svarbu, nes svečioje šalyje turime ypatingą misiją – pasidalyti prancūziška muzika, sužavėti ja.
- Manau, Jums nesunkiai sekasi, nes lietuviai žavisi viskuo, kas susiję su Prancūzija – mada, patiekalais, vynu, interjeru, Provansu, muzika...
Iš tiesų matau, kaip klausytojai, rodos, stengiasi suvokti nesuprantamos kalbos žodžius... Kažkaip jaučiu, kad esame suprantami.
- Kai kurie spėjo Jus pažinti klausydamiesi Jūsų dainavimo, kiti – skaitydami interviu lietuvių spaudai. Papasakokite trumpai apie save pati.
Mano tėtis prancūzas, o mama kilusi iš Gvadalupės, dėl to mano išvaizda tokia egzotiška. Gimiau ir augau Paryžiuje, nuo vaikystės žavėjausi muzika, rimtai užsiėmiau baletu. Tada svajojau apie sceną, gaubiamą muzikos. Pradėjau lankyti dainavimo pamokas ir mokytoja paskatino mane siekti daugiau šioje srityje. Paauglystėje, kai žavėjausi Madonna, nebūčiau patikėjusi, kad kada nors taip pamilsiu ir dainuosiu operą.
Mano tėvai – melomanai, bet ne muzikai. Iki šiol negaliu patikėti, kad tai darau! Iki tol, kol mokytoja konstatavo, kad galiu dainuoti rimčiau, nei aš, nei mano artimieji apie tai nė nepagalvojo. Bet kuo toliau, tuo geriau suprantu, koks nuostabus yra operos pasaulis, užburiantis ausis, akis, sielą, ir kaip man pasisekė, kad jame gyvenu.
- Kur mokėtės šio meno pagrindų? Kaip manote, svarbesnis talentas ar kasdienis darbas?
Mokytojos paskatinta įstojau į Nacionalinę Paryžiaus konservatoriją. Nuo tada prasidėjo kasdienis darbas – balso treniruotės. Tai yra ir fizinių pastangų rezultatas, tarsi sportas. Jei netreniruosi balso, gali taip sužeisti, kad ir operacijos nepadės. Dainuoti kartu su orkestru be mikrofono – ne tik gero balso, bet ir gero fizinio pasirengimo rezultatas. Nenoriu sakyti, kad mano darbas yra sudėtingiausias, ypatingiausias, tačiau jis kitoks ir tikrai nelengvas.
- Kalbėjote apie egzotišką savo prigimtį. Gana egzotiškai atrodote ir greta įsivaizduojamų stereotipinių operos primadonų – brandžių, stuomeningų, manieringų...
Mano kartoje nemažai tokių kaip aš. Dabartinė opera įgauna vis daugiau teatro elementų: solistas turi ir vaidinti, ir šokti, ir judėti. Žinoma, svarbiausia balsas, jis lemia ir vaidmenis. Aš esu lyrinis sopranas, taigi mano herojės būna lengvos, žaismingos, energingos, pozityvios. Nedainuoju dramatiškų W. R. Wagnerio vaidmenų...
- Ar savo šalyje galite gyventi iš meno, ar neprireikia griebtis komercinio kąsnio?
Aišku, galiu. Čionai ne? Žinoma, džiaugiuosi, kad man pasisekė, nes kai kurie kurso draugai, turintys nuostabiausius balsus, taip ir negavo darbo. Sunku pasakyti kodėl – ar dėl to, kad nepagavo savo šanso, kad neatsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje?.. Charizma? Nežinau... Gal tai labiau sėkmės dalykas. Aš tiesiog laiminga, kad nuolat turiu darbo. Pertraukos neduoda nieko gera.
- Kada pasijutote pasiekusi karjeros viršūnę? Prisiminkite ypatingiausią momentą.
Negyvenu kažkur padebesiuose, nuopuolių reikia, kad vėl galėtum pakilti. Na, nebent esi toks fenomenas kaip L. Pavarotti... Net bijau teigti, kad norėčiau tokia būti, nes neketinu visos savęs atiduoti vien karjerai, man reikia laiko šeimai, dviem dukrelėm. O nuostabių karjeros momentų buvo ne vienas – tai ir įvairių festivalių scenos, ir operos teatrai.
Tikiuosi, kad ne mažiau nuostabūs išgyvenimai manęs dar laukia.
- Esate rimtosios muzikos atstovė. Įdomu, kaip vertinate šiuolaikinę populiariąją muziką, užkariaujančią jaunosios kartos simpatijas ir visus materialinius muzikos pasaulio lobius.
Turiu dvylikametę dukterį, tad man patinka Beyoncé, mėgstu šokti, todėl klausausi salsos ritmų, patinka R&B muzika, Alicia Keys, Whitney Houston, Mariah Carey... Paryžiuje to nesakyčiau, nes ten, jei dainuoji operą, neturi mėgti populiariosios muzikos. Bet juk opera yra visai kas kita!
- Kokie atlikti vaidmenys Jums buvo arčiausiai širdies?
Minėjau, visi šilti, spinduliuojantys meilę gyvenimui ir muzikai. Labai džiaugiuosi, kad mano balsas tinka būtent tokiems vaidmenims. Žaviuosi giliomis, dramatiškomis herojėmis, bet jos ne mano būdui ir balsui. Noriu scenoje ir šokti, ir judėti, ir vaidinti, ne tik dainuoti. Tikiuosi, kad tokia bus ir operos ateitis...
- Įdomu, kokią operos ateitį įsivaizduojate?
Opera turi keistis kartu su pasauliu. Ji negali likti tokia, kokia buvo kadaise. Paryžiuje operos gerbėjai – daugiausia garbaus amžiaus žmonės. Kas bus po dvidešimties metų? Neneigiu, kad šiam žanrui svarbiausia balsas ir profesionalus, meniškas kūrinių atlikimas, bet taip pat svarbios ir modernios dekoracijos, veiksmas scenoje, vaidyba, drabužiai, judesiai... Reikia mokėti įdomiai, įtikinamai papasakoti istoriją. Juk jei Džuljeta bus dičkė, o Romeo mažiukas, nepatikėsime jų meilės istorija... Turi būti vaizdo ir turinio visuma. Man svarbu, kad operą pamiltų jauni žmonės, todėl privalome ne tik lavinti jaunimą, bet ir patys įsiklausyti į naujos kartos poreikius.
- Jūsų išsakytos mintys kelia asociacijų su šiuolaikiniais miuziklais. Ar Jūs mėgstate šį muzikos žanrą?
Taip, žinoma! Kodėl gi ne... „Katės“, „Čikaga“, „Vargdieniai“... Kaip jie sugeba taip šokti, vaidinti ir dainuoti. Ir dar kasdien!
- Kokią ateities auditoriją matote žiūrėdama į savo dukteris?
Sunku pasakyti, bet žinau, kad savus gerbėjus reikia išsiugdyti. Mokykloje turi būti lavinamas muzikinis skonis. Opera – tai menas ne tik ausims ar akims, bet ir širdžiai. Ją reikia suprasti, įsiklausyti, vidumi pajusti gražų jos pasaulį.
- Ar einate pasiklausyti operos kaip žiūrovė?
Einu ir išgyvenu kartu su atlikėjais. Geru pasirodymu ir atlikimu džiaugiuosi, pykstu, kai dainavimas neįtraukia, solistui kas nors nepavyksta.
- Išsitarkite, ar tarp operos solistų tvyro konkurencija?
Gerai, kad mes turime agentus, kurie rūpinasi visais vadybos ir derybų reikalais. Kartais tereikia ateiti į perklausas. Ir tai puiku, nes gali susikoncentruoti į meninę veiklą, repeticijas. O dažniausiai konkuruoja mūsų balsai, nes mes patys.
- Kokias su karjera susijusias svajones puoselėjate?
Mano svajonės – čia ir dabar, jaučiuosi gyvenanti savo fantazijoje. Kas galėjo pagalvoti, kad mergina, pradėjusi dainuoti aštuoniolikos, t. y. gana vėlai, galės tuo gyventi...
- Kaip leidžiate laisvalaikį?
Su šeima, vaikais. Skaitau, gaminu maistą, rūpinuosi artimaisiais, ruošiame su dukterimis namų darbus. Laisvalaikiu gyvenu kasdienį gyvenimą, kuriuo labai džiaugiuosi ir kurį branginu.
- Dainuojate šeimos nariams? Ar dukterys didžiuojasi Jumis?
Mama dainininkė – joms įprasta ir normalu. Atlikdama kokius namų ruošos darbus mėgstu dainuoti. Tai jos vis ragina mane liautis, vis prašo dainuoti tyliau.
- Kaip rūpinatės savo balsu, lepinate jį?
Čia pasisekė mano dukterims – negaliu ant jų šaukti. Būna, įsiaudrinu, bet tada stabteliu: palauk, o kaip balsas? Ta mintis mane nuramina. Kai būna įtemptas koncertų periodas, stengiuosi laikytis dienotvarkės, eiti laiku miegoti, apskritai praktikuoju sveiką gyvenimo būdą, atsisakau alkoholio. Šiaip nieko ypatinga...
Baigusios interviu, persikeliame prie grimo stalelio ir prisijungus įvaizdžio stilistei Giedrei diskutuojame apie fotosesijos įvaizdį, madą, stilių, paryžietišką snobizmą. Magali emocingai džiaugiasi ryškiu mėlynu drabužiu, skirtu fotosesijai.... Siaurais mėlynais džinsais, smėlio spalvos susagstomu megztuku vilkinti ir stilingais aukštakulniais avinti moteris teigia pretenzingą stilių toleruojanti tik iškilmingomis vakaro progomis, o kasdien dėvinti patogius, stilingus, jaunatviškus laisvalaikio drabužius.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Pokalbis su Japonijos ambasadore Miyoko Akashi
Išdrįsusi surizikuoti. Interviu su prancūzų dainininke Melanine Pain
Japonija lietuvių akimis
Dekonstruktyvizmas
Pavasario spalvos
„Mados infekcija 2011“: pirmyn, atgal ar niekur?