Magija bėgant amžiams
Magija kaip triukų demonstravimas neturėjo teatrinės reikšmės iki pat XVIII amžiaus, nors egzistuoja duomenų, kad iliuzijos Senovės Egipte buvo rodomos net 2500 metų prieš mūsų erą. Vienas svarbesnių magijos aspektų yra tas, kad žiūrovai negali patikėti tuo, ką jie ką tik matė. Magijos triukams yra itin svarbi psichologija ir žiūrovo klaidinimas.
Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti nuorodų į magiją, tačiau rašytinė literatūra apie ją pasirodė tik XVI amžiaus viduryje. Vieni pirmųjų veikalų apie magiją yra Reginaldo Scoto „Discoverie of Witchcraft“ („Burtų atradimas“) ir Jeano Provosto „The First Part of Clever and Pleasant Inventions“ („Pirmoji protingų ir malonių išradimų dalis“). Jose buvo aptariami fokusininkų pasirodymai bei žongliravimas, kuris tebenaudojamas ir šiandien.
Profesionalų iškilimas
Vienas pirmųjų profesionalių magų buvo anglas Isaacas Fawkesas, demonstravęs „neįtikėtinus triukus rankų miklumu“ ir „keistenybes, kurių negalėdavo atkartoti nė vienas karalystės gyventojas“. Jis taip pat pasirodydavo karaliui Jurgiui II bei kitiems kilmingiems asmenims, rodo tuo metu apie jį rašyti laikraščių straipsniai bei skelbimai. Tiesa, tyrinėtojai nustatė, kad šiuos straipsnius dažnai rašydavo pats I. Fawkesas.
Nepaisant savireklamos, XVIII amžiaus pradžios Londone jis buvo labai populiarus. Kai kuriuose laikraščiuose galima aptikti liudijimų, kad jis iš savo pasirodymų sugebėjo į banką pasidėti daugiau kaip 700 svarų. Jam net pakako arogancijos ir kovinės dvasios mesti iššūkį savo konkurentams – jis pakvietė juos iš magijos pasirodymų surinkti tokią pačią sumą pinigų, tačiau norinčių su juo varžytis neatsirado.
I.Fawkesas kartu su savo sūnumi magijos šou rengė iki pat XVIII amžiaus 4-ojo dešimtmečio, kol 1732 metais mirė. Savo žmonai Alice ir sūnui jis sugebėjo palikti daugiau kaip 10 tūkst. svarų. Jo sūnus toliau tęsė šį verslą, tačiau jo žmona Alice kiek anksčiau tais pačiais metais stipriai išsigando gretimoje palapinėje kilusio gaisro ir turėjo būti „pirma laiko izoliuota“.
Akivaizdu, kad tokių šou populiarumas augo, ypač Londone. Visa tai sudarė sąlygas vienai didžiausių XVIII amžiaus apgaulių, paremtai senovės civilizacijų magijos triukais ir tais, kurie buvo ištobulinti per ateinančius amžius.
Didysis butelio fokusas
1749 metų sausio pradžioje viename laikraštyje pasirodė skelbimas, jog Naujajame teatre Heimarkete įvyks vienas šou. Skelbimas žadėjo, jog per jį pasirodys vienas žmogus, kuris atliks neįtikėtinus triukus: pasiėmęs iš žiūrovų vaikščiojimo lazdą sugros bet kokio instrumento melodiją, kurią palydės nuostabaus balso dainavimas, o vėliau pastatys vidury scenos paprasčiausią vyno butelį ir kažkaip į jį sulįs. Žiūrovai net galės šį butelį palaikyti, kad įsitikintų, jog tai tikrai paprastas butelis.
Nieko nuostabaus, kad londoniečiai nekantriai laukė naujausio šou, turėjusio parodyti triukus, kuriuos iki tol teko matyti tik užsienio šalių karaliams. Šou vakarą į teatrą suplūdo daugybė žiūrovų, ketinusių išvysti žadėtus triukus. Tačiau joks magas nepasirodė, kad ir kiek minia jį šaukė ir jo laukė.
Minios įsiūtis
Kai žiūrovams pradėjo trūkti kantrybė, priešais juos išėjo vienas teatro darbuotojas, pranešęs, kad atlikėjas neatvyko ir kad jiems bus grąžinti sumokėti pinigai. Tačiau minios įniršio tai nebenumalšino. Kažkas iš žiūrovų metė į sceną degančią žvakę. Tai tapo ženklu žmonėms išlieti savo pyktį. Jie pakilo iš savo vietų ir pradėjo viską niokoti. Jie daužė suolus, teatro dekoracijas ir viską, kas pakliuvo po ranka. Nuolaužos ir visa, ką buvo įmanoma pakelti, buvo išnešta į lauką ir padegta. Neįvykęs šou virto katastrofa.
Po šio įvykio Londonas ir „Žmogaus butelyje“ triukas tapo laikraščių pajuokos objektu. Pasirodė brošiūrų, kurios pašiepė žiūrovų lengvabūdiškumą. Kai kuriose publikacijose netgi buvo šaipomasi, kad fokusininkas nepasirodė, nes demonstravo triukus per privatų šou, kurio metu įlindo į butelį, o kažkas iš žiūrovų tą butelį užkimšo.
Kas buvo šio pokšto kaltininkas?
Tačiau kas sugalvojo tokią apgaulę? Sklandė gandai, kad tai sumąstė vienas kunigaikštis, labai mėgęs praktiškus pokštus. Teigta, kad Johnas Montagu, antrasis Montagu kunigaikštis, su kitais didikais sukirto lažybų, jog pažadėjęs parodyti neįmanomą dalyką, jis surinks pilną salę žiūrovų. Jo bičiuliams tokios lažybos patiko ir, anot šios teorijos, jie paskelbė skelbimą laikraštyje.
Ši istorija greitai pasklido po šalį ir net visą Europą. Ji virto mėgstamu komikų pasakojimu apie anglų patiklumą ir vadinamos Apšvietos epochos metu buvo itin skausminga. 1749 metų didžioji butelio apgaulė pateko į istoriją kaip viena didžiausių šunybių, iškrėstų žiūrovams.