Kaip rašoma portale „Vintage News“, minėtas olandas sumanė prasipjauti savo paties kūną ir išsiimti šlapimo pūslėje susidariusį akmenį. Šis neįtikėtinas atvejis buvo įtrauktas į knygą, pavadinimu „Observationes Medicae“, parašytą Nicolaeso Tulpo – XVII a. gydytojo, vienu laikotarpiu ėjusio dar ir Amsterdamo mero pareigas. Knyga buvo išleista 1672 metais. Joje aprašyta daugiau nei 200 su medicinine praktika susijusių atvejų.
Pagal profesiją J. de Dootas buvo kalvis. Ryžtis makabriškam poelgiui jį pastūmėjo tam tikrą laiką užsitęsusios šlapimo pūslės akmenų keliamos kančios. Verta pasakyti, kad prieš tai jį du kartus buvo operavę šio amato, būtent – šalinti akmenis iš žmogaus organizmo, išmokyti asmenys. Turint omenyje, kad apie neskausmingą chirurginę intervenciją, kad ir kokia paprasta ji bebūtų, XVII a. negalėjo būti nė kalbos, olandas neabejotinai jautėsi gerokai sutraumuotas ankstesnės patirties, taigi, dar vieno akmens pašalinimo jokiam kitam asmeniui nutarė nepatikėti – operaciją ryžosi pasidaryti pats.
Kai žmona išėjo apsipirkti, J. de Dootas paprašė atvykusio brolio prilaikyti jo kapšelį, o pats tuo metu viena ranka, čiuopdamas nustatė tikslią akmens buvimo vietą. Tada kita ranka jis prasipjovė tarpvietę ir porą kartų tūptelėjo, kad žaizda atsivertų tiek, jog pro ją galėtų pralįsti viduje susidaręs svetimkūnis. Kad ir kaip kraupiai beskambėtų, bet knygoje rašoma, kad neužilgo jis įkišo į atvirą žaizdą pirštus, užčiuopė akmenį ir pagaliau jį išstūmė.
Visa ta darydamas J. de Dootas, žinoma, galėjo pažeisti ir šlapimo pūslę, tačiau akmenį, sveriantį daugiau nei 100 gramų ir didumo sulig vištos kiaušiniu, jis išsitraukė. Tik tada, kai akmuo buvo pašalintas, J. de Dootas paprašė brolio iškviesti gydytoją, kad šis užsiūtų žaizdą. Išsioperuoti olandui, atrodo, pavyko. Manoma, kad jis mirė praėjus ne mažiau kaip penketui metų nuo radikalaus sumanymo įgyvendinimo.
Žinoma, po šio įvykio žinia plačiai pasklido ir žmonės buvo sužavėti, kad kažkam pavyko pačiam išsiimti savo šlapimo pūslės akmenį. Tačiau labiau mediciną išmanantys asmenys stebėjosi, kaip J. de Dootui pavyko atlikti litotomijos procedūrą be tinkamų medicininių instrumentų ir tik su viena ranka. Netgi vėliau, XX a. ekspertai svarstė, kad negalėjo akmuo taip lengvai pasišalinti, kaip kad tikino olandas.
Kaip rašo HistoryCollection.co, tikėtina, kad akmuo galėjo pajudėti per organizmą dėl ankstesnių pjūvių, kurių metu buvo pašalinti pirmieji du J. de Dooto kūne susiformavę akmenys. Dėl to šis trečias akmuo kažkaip atsidūrė poodiniame audinyje, tai yra, tiesiai po oda. Tai galėtų paaiškinti, kaip olandui pavyko taip „lengvai“ pačiam išsioperuoti.
J. de Dootui išties pavyko susidoroti su daugiau kaip 100 gramų svėrusiu akmeniu. Tikėtina, kad jis susiformavo dėl rimtesnio uždegimo, kurį sukėlė lėtinė šlapimo takų infekcija arba jį kankinusios prostatos problemos.
Kad ir kaip ten buvę, J. De Dooto drąsus poelgis įamžintas meno kūrinyje. 1655 metais Antverpene gimęs Carelas van Savoyenas nutapė jo portretą, kuriame vyras laiko akmenį ir peilį. Šis kūrinys dabar saugomas Leideno universitete Nyderlanduose.
Jeigu jums kyla klausimas, ar J. de Dooto atvejis yra vienintelis, kai kažkas pats išsioperavo, tai jis nėra vienintelis. Žmonės, prispausti būtinybės, labai daug kartų atliko su savimi šį neįtikėtiną dalyką. Iš naujesnių atvejų galima paminėti Aroną Ralstoną, pagarsėjusį 2003 metais. A. Ralstonas vienas keliavo į „Blue John“ kanjoną Jutos Kanjonų nacionaliniame parke.
Čia įvyko nelaimė – jo dešinį dilbį prie kanjono sienos prispaudė nukritęs milžiniškas riedulys. Po penkių dienų, vis dar prispaustas, visiškai nualintas ir negalintis išsilaisvinti iš riedulio nelaisvės, vyras nusprendė, kad vienintelė galimybė išgyventi – amputuoti savo jau yrančią ranką. Jis tai padarė ir liko gyvas.