Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Audriaus Ramuckio knygos „55 tiesos apie alkoholį ir 11 pamokų kaip išbristi sausam“.
Mamos pėdsakais: neblaivios akušerės istorija
Gimiau ir užaugau nedideliame mieste, kuriame nelabai buvo ką veikti. Tėvai man skyrė daug dėmesio, bet buvo griežti – stengėsi, kad mokyčiausi. Norėjo, kad gyvenime daug pasiekčiau. Mano tėvas buvo tvarkingas žmogus, bet mama – alkoholikė. Daugeliui tai atrodė keista: vyras – padorus, o žmona geria. Daugumoje šeimų būdavo atvirkščiai.
Kad mano motina – girtuoklė, niekada neabejojau. Atsimenu, jog mano ir tėčio gyvenimas eidavo intervalais, lyg baltais ir juodais pianino klavišais: penkias dienas mama elgiasi lyg normalus žmogus, o po to dvi ar tris paras geria. Namai suversti, jokie darbai nepadaryti. Dingdavo kur nors, tada aš arba tėvas turėdavome eiti ieškoti. Surasdavome kokioje landynėje.
Kiek tik pamenu savo paauglystę, tai niekada nesiliovė. Kai ruošdavau namų darbus, kartodavau sau, kad aš niekada taip žemai nenusirisiu, kad nesiruošiu tapti tokia apgailėtina, kokia buvo mano mama. Kai būdama devyniolikos išvažiavau studijuoti toli nuo namų, iš džiaugsmo net širdis spurdėjo: pagaliau palieku savo niūrią vaikystę, kurioje mamos košmarui nebuvo pabaigos, ir pradedu naują gyvenimą. Gaila buvo tėčio, ir dėl mamos šiek tiek nerimavau, bet per tuos metus nesibaigiantys gėrimai man taip įkyrėjo, kad žiūrėjau tik į priekį ir nenorėjau gręžiotis atgal.
Svajojau tapti akušere, nes labai mylėjau mažus vaikus, todėl ėmiau studijuoti šią specialybę. Gyvenau tikrai vargingai – darbo neturėjau, o tėvas toli gražu neuždirbo tiek, kad galėtų be rūpesčių išlaikyti save, mane ir girtuokliaujančią, nuolatos daiktus iš namų tempiančią mamą. Tačiau turtų man nereikėjo.
Gyvenau studentų bendrabutyje, glaudėmės trise viename kambarėlyje. Tėvo siunčiamų pinigų vos užtekdavo bulvėms ir makaronams. Bet man visiškai užteko to, kad vakare grįždavau į savo kambarį, kuriame nebuvo girtaujančios moters, kurią aš vadinau savo mama. Nereikėjo man nei vakarėlių, nei krūvos draugų, nei kitų studentiškų malonumų.
Tėvas nuo pat pradžių dažnai man skambindavo ir rašydavo. Sakė, kad nuo tos dienos, kai aš išvažiavau, motina visai nutrūko nuo grandinės: gėrimo „priepuoliai“ pasidarė dažnesni ir smarkesni, o po jų laukdavo siautėjimas namuose. Užjaučiau tėvą, tačiau neliūdėjau – džiaugiausi pagaliau pasprukusi nuo savo alkoholikės gimdytojos tironijos.
Grįžus namo per pirmąsias Kalėdas, tėvas man slapčia prasitarė, jog nuo alkoholio mamai „pavažiavo stogas“: gerdama ji pasidaro arši, grasina nusižudysianti, o po išgertuvių būna dar blogiau – jai vaidenasi mirę tėvai ir kitos baisenybės. Skaudėjo širdį klausantis, su kuo turi susidurti tėvas, bet buvau tvirtai apsisprendusi – kad ir kas atsitiktų, niekada nemesiu studijų ir negrįšiu gyventi pas tėvus.
Pasibaigus pirmiesiems metams universitete, atėjus vasarai, nutariau, jog nenoriu kelių atostogų mėnesių praleisti pas tėvus, nors tėtis ir labai prašė sugrįžti. Akimirksniu susiradau darbą – įsidarbinau greitojo maisto restorane. Darbas buvo sunkus ir neįdomus, o alga – maža. Tačiau man tiko bet koks, net ir pats juodžiausias darbas, kad tik turėčiau pasiteisinimą tėvui, dėl ko negaliu grįžti namo.
Prasidėjus antriesiems mokslo metams, vieną vėlų rugsėjo vakarą man paskambino tėtis ir pranešė, jog mama guli ligoninėje. Atlikus tyrimus, paaiškėjo diagnozė – kepenų vėžys, metastazės jau išplitusios į plaučius, greičiausiai ir į kitas kūno vietas.
Ačiū Dievui, mama ilgai nesikankino. Alkoholizmo ir vėžio nualintas kūnas įstengė kovoti tik mėnesį. Palaidojome ją prieš pat Visų šventųjų dieną.
Po mamos laidotuvių nuo manęs tarsi nukrito paskutiniai mano gyvenimą kaustę pančiai – pagaliau mes tapome laisvi! Dabar tėčiui nebereikės kasdien rūpintis beviltiška alkoholike, dėl jos aukoti savo pinigų ir sveikatos. Pagaliau mes – dviese, ir galime daryti, ką panorėję! Atrodė, jog po ilgų kančios metų atėjo atpildo valanda, ir dabar mes gyvensime tik gerai ir laimingai. Tėvas, įpratęs, jog visas santaupas „suryja“ žmona, pagaliau galėjo daryti tai, ką norėjo, o tie keli šimtai, kuriais jis kas mėnesį mane paremdavo, man atrodė tarsi aukso puodas.
Daugiau pinigų (nors tėvas nepradėjo daugiau uždirbti, suma, kurios nebepragerdavo motina, bent jau man atrodė pasakiška), nuolatinis darbas greitojo maisto restorane, sėkmingai besiklostančios studijos ir pagaliau išnykęs alkoholizmo ir gėdos šešėlis – atrodė, kad daugiau iš gyvenimo nėra ko norėti.
Taigi, pradėjau gyventi. Vaikščiodavau į kiną, ėmiau lankyti tinklinio treniruotes. Susibičiuliavau su keletu naujų žmonių. Galiausiai, būdama dvidešimties, susiradau pirmąjį savo gyvenime vaikiną.
Nuo vaikino ir prasidėjo naujos mano nelaimės. Jis buvo „blogiukas“, o aš visą laiką buvau pavyzdinga mergaitė. Mokykloje retai vaikščiodavau į vakarėlius. Ne dėl to, jog būčiau daug mokiusis. Tiesiog neturėjau daug pinigų, o mano draugai ir bendraklasiai mėgdavo išlaidauti – prisipirkti daug gėrimų, maisto. Taip pat nemėgau vakarėlių dėl gėrimų – jie man nemaloniai primindavo mamą. Tiesa, nebuvau abstinentė. Mokyklos laikais keletą kartų ragavau vyno, alaus, brendžio ir kitų gėrimų, tačiau nė vienas iš jų nepadarė man didelio įspūdžio.
Mano pirmasis vaikinas labai mėgo įvairius vakarėlius ir naktinius klubus. Kadangi iki pažinties su juo tokia veikla nesidomėjau, man net galva svaigdavo nuo dar nepatirtų įspūdžių. Tačiau kur vakarėliai ir naktiniai klubai, ten – ir daugybė gėrimų. Iš pradžių gėriau tik dėl to, kad neišsiskirčiau iš draugų rato ir nesulaukčiau pašaipos.
Tačiau labai greitai sužinojau, kokie skanūs kai kurie gėrimai, ir koks malonus jausmas apima šiek tiek apsvaigus. Nustebau supratusi, kiek daug praradau dėl tiek laiko trukusios abstinencijos. Greitai pasiekiau tokį etapą, kai taurė vyno, šampano ar kokio kito lengvesnio gėrimo man tapo neatsiejamu laisvalaikio atributu: išgeri – ir atsipalaiduoji.
Kartais pagalvodavau, koks ryšys tarp šio malonaus gėrimo ir mano velionės mamos girtuoklystės. „Ar ji irgi pradėjo taip, kaip aš?“ – svarstydavau. Tačiau tas apsvaigimas, kurį aš patirdavau po vieno kokteilio, niekaip nesisiejo su alinančiomis, nuodijančiomis išgertuvėmis iki beprotybės, kuriomis gyveno mano motina.
Laikas bėgo. Galiausiai taip „susidraugavau“ su alkoholiu, kad be jo nebegalėjau įsivaizduoti savo gyvenimo. Gimtadieniai, įvairios šventės, išvykos į gamtą – nebesupratau, kaip žmonės gali linksmintis negerdami! Vis dėlto turėjau labai stiprų savisaugos instinktą, kurį man įkvėpė mama. Visada gerdavau labai atsargiai, kad per daug nepasigerčiau. Galvojau, kad gerti gali visi, tereikia tai daryti saikingai, ir nieko blogo neatsitiks. Man atrodė, kad girtuokliai ir valkatos tokiais tampa dėl to, kad patys taip pasirenka.
Baigiau studijas, susiradau darbą. Su pirmuoju savo vaikinu išsiskyriau. Kol studijavau, jis atrodė visai mielas, tačiau ilgainiui supratau, kad pašėlęs jo gyvenimo būdas, studijų laikais kėlęs žavesį ir jaudulį, iš tiesų tėra nesubrendusio ir neišsilaksčiusio vyro šėlionės. Tačiau jo įtaką savo gyvenimui prisimenu iki šiol – tai jis supažindino mane su gėrimu ir atvėrė duris į tą platų pasaulį, kurio dar nebuvau regėjusi.
Ir aš, ir tėvas po mamos mirties visiškai atsigavome. Tėtis susirado naują moterį, bet nemanau, kad juos siejo tikra meilė. Galbūt du senyvi žmonės tiesiog nenorėjo gyvenimo pabaigoje būti vieniši, o gyventi kartu buvo smagiau. Aš buvau jau nebe ta mergaitė, kuri iš mažo miestelio atvažiavo į didmiestį mokytis. Daug pamačiau, daug sužinojau, bet norėjau patirti dar daugiau.
Turėjau grandiozinių planų – pakeliauti po pasaulį, sukurti šeimą, padaryti karjerą, tęsti mokslus. Darbų ir veiklos buvo daug, o laiko – mažai. Greitas gyvenimo tempas vargino, o aš nežinojau kito atsipalaidavimo būdo, kaip tik ramiai prisėsti su taure vyno rankoje. Išbandžiau cigaretes, bet rūkymas man nesuteikdavo tokio malonumo, kokį užtikrindavo alkoholis.
Nežinau kaip, bet pamažėle virtau labai priklausoma nuo gėrimo. Vis dar turėjau daug planų ir svajonių, tačiau jie tarsi gyveno savo gyvenimą. Jei anksčiau spirgėdavau galvodama apie keliones į užsienį, dabar man užtekdavo tik kartais pagalvoti, kad pakeliausiu geresniais laikais – kai daugiau uždirbsiu, kai turėsiu daugiau laiko. Dirbau, pradėjau studijuoti stomatologiją.
Studijos ir darbas reikalavo daug laiko ir pinigų, todėl kitiems dalykams neužteko nei vieno, nei kito, nors tėvas vis dar mane paremdavo. Vienintelis dalykas, kurio nekantriai laukdavau, buvo vakarai ir savaitgaliai, kai galėdavau atsiduoti tai veiklai, kuri man vis dar teikė malonumą, – gėrimui. Vakarais išgerdavau jau ne po taurę, bet po pusę butelio vyno – pastebėjau, kad kuo daugiau išgeriu, tuo smagiau jaučiuosi. Savaitgaliais laiką leisdavau klubuose ar vakarėliuose, pas draugus. Išgerdavau dar prieš prasidedant šventei, nes nesuprasdavau, kaip žmonės gali eiti linksmintis būdami blaivūs. Nebegalėjau įsivaizduoti, kad neišgėrus galima daryti kažką linksmo.
Nebesistengiau kontroliuoti savęs, kad nepasigerčiau. Mačiau, kad mano draugai ir pažįstami geria – ir nieko: kitą dieną išsiblaivo, ir gyvenimas tęsiasi. Mamos šešėlis vis dar persekiojo mane lyg koks nemalonus priekaištas, kad seku jos pėdomis, tačiau aš visada sau rasdavau pasiteisinimų – juk aš turiu darbą, mokausi, o gėrimas man nėra gyvenimo būdas, tik priemonė atsipalaiduoti, ištrūkti iš intensyvaus gyvenimo ritmo.
Po kurio laiko susipažinau su nauju vaikinu. Nevengiau pažinčių, tačiau neturėjau joms daug laiko. Šis gražuolis man iš karto krito į akį – aukštas, plataus, vyriško žandikaulio, mėlynomis akimis, vešliais plaukais. Susitikome bendrų draugų surengtame vakarėlyje, iš karto pajutome abipusę trauką. Ta trauka dar sustiprėjo, kai supratau, kad jo požiūris į gėrimą visiškai sutampa su manuoju.
Po kelių mėnesių bendravimo aš persikėliau gyventi pas jį. Gyvenome labai paprastai, ir mums taip tiko: darbas, studijos, o po jų – seksas, gėrimas ir vakarėliai. Tačiau bendras gyvenimas labai greitai mus išskyrė – negalėjau pakęsti neplautų indų ir netvarkos, o jis tiesiog pasiusdavo, kai kas nors aiškindavo jam, kaip reikia gyventi. Bandėme taikytis vienas prie kito, tačiau galiausiai kantrybės taurė išseko – vieną gražią dieną susipykome, ir aš buvau priversta palikti jo namus.
Po kelių savaičių pastebėjau, jog vėluoja mano ciklas. Mylėdavomės su apsauga, tačiau kartais, kai būdavome išgėrę, jis pamiršdavo užsimauti prezervatyvą. Po truputį į mane smelkėsi baugi mintis – o kas, jeigu pastojau? Vieną rytą pagauta baimės nubėgau į vaistinę ir nusipirkau nėštumo testą. Rezultatas patvirtino baisiausius mano įtarimus.
Nežinojau, ką daryti. Vaikų mano planuose nebuvo. Dar labiau padėtį apsunkino vaiko tėvas – sužinojęs, kad laukiuosi, jis tapo visai kitokiu žmogumi. Šaltu, šiurkščiu. Nenorėjo pripažinti, kad būsimas vaikelis – jo, rėkė, kad pati jį kur nors „pasigavau“, tai pati ir auginsiu. Nežinojau, ką daryti, kur dėtis. Atrodė, kad gyvenimas, visi planai ir svajonės sudužo į šipulius. Nebebus kelionių po užsienį, nebebus stomatologės karjeros.
Vieną vakarą, iš nevilties prisigėrusi, sugalvojau, jog pasidarysiu abortą. Galvojau, kad tą kartą mylėjomės išgėrę, todėl didelė tikimybė, jog vaikas gims nesveikas. Ta mintis mane tiesiog užvaldė. Labai mylėjau mažus vaikus, tačiau dar nebuvau pasiruošusi turėti savo. Po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad visgi turiu taip pasielgti: bijojau tapti vieniša neįgalaus vaiko motina.
Kai važiavau į kliniką, raminau save, jog taip bus geriau mums abiem: vaikeliui nereikės kentėti dėl savo negalios, o man nereikės atsisakyti savo svajonių. Abortas buvo labai skausmingas, bet dar didesnis skausmas buvo širdyje. Po visko jaučiausi tokia tuščia...
Lyg to būtų maža, po aborto susirgau depresija. Pradėjau gailėtis pasmerkusi mirčiai savo vaiką, norėjau jį susigrąžinti. Niekam, net tėvui, nepasakojau apie savo nelaimę, todėl neturėjau kam pasiguosti. Vienintelis dalykas, kuris padėdavo vėl pasijusti žmogumi, buvo gėrimas.
Mečiau studijas, darbe sekėsi nekaip. Į vakarėlius ar susitikti su draugais išeidavau retai – galvojau, kam gaišti laiką, juk vis tiek einu prisigerti, tad kodėl to nepadarius tiesiog namuose? Ir pigiau, ir be jokių ceremonijų. Gyvenau šia diena. Dirbau vien tam, kad turėčiau kur gyventi ir už ką pavalgyti bei išgerti. Gėriau, nes galvojau, kad reikia kažkaip iškentėti šitą etapą, o po to jau viskas savaime susitvarkys – sugrįšiu į studijas, nustosiu gerti.
Vieną savaitgalį susiruošiau aplankyti savo tėtį. Nebuvau jo mačiusi jau kelis mėnesius. Kai nuvažiavau, tėvas su naująja drauge jau laukė manęs prie pietų stalo. Ta proga, kad atvažiavau, ant stalo stovėjo vyno ąsotis. Buvau sau pasižadėjusi, kad prie tėvo negersiu, tačiau nežinia kaip vakare jau buvau visiškai girta. Tėčio draugė plušo virtuvėje, aš sėdėjau priešais televizorių, o tėvas stebėjo mane iš šono. Nieko nesakė, bet aš jaučiau jo žvilgsnį – kaip nebylų priekaištą.
Galiausiai tėvas pabandė atsargiai išsiklausinėti, kas man nutiko. Atsakiau, kad nieko. Turiu šiokių tokių problemų ir tiek – viskas praeis. „Turėtum mažiau gerti“, – pareiškė man tėtis. Labai tuo pasipiktinau. Paklausiau, kokią teisę jis turi man aiškinti, ką turėčiau daryti. Jis patylėjo, o galiausiai tarė: „Tu visai kaip mama“.
Šie tėčio žodžiai man kirto it šlapiu skuduru per veidą. Kad mes – mano alkoholikė motina ir aš, perspektyvi akušerė, būsimoji stomatologė – būtume kuo nors panašios?.. Ne, negalėjau to įsivaizduoti... Kitą rytą susirinkau savo daiktus ir, šaltai atsisveikinusi, išvažiavau namo.
Galbūt būčiau ir toliau taip gyvenusi, jei ne incidentas darbe. Vieną pirmadienio rytą, po dviejų laisvų dienų, prasidėjo mano budėjimo pamaina. Kadangi turėjau net dvi dienas, be to, buvo savaitgalis, „atšvenčiau“ kaip reikiant. Savaitės pradžia buvo nekokia – tik atvykus paaiškėjo, kad turėsime priimti vieną gimdymą. Šis nebuvo sklandus – mamytė buvo smulkaus sudėjimo, kūdikis į šį pasaulį atėjo sunkiai.
Iškart po gimdymo sulaukiau kvietimo užeiti į vadovo kabinetą. Nustebau, nes per trejus darbo metus nebuvo taip nutikę, kad mane būtų skubiai išsikvietęs viršininkas. Kai nuėjau pas jį, patyriau šoką: jis man išrėžė, kad susirinkčiau savo daiktus ir daugiau čia nebesirodyčiau – mano darbas baigtas. Kai paklausiau, kodėl, pareiškė, jog tokių dalykų, kaip girta akušerė, pas juos būti negali. O kad aš neblaivi, jam atskleidė ne tik mano kolegės, bet ir gimdžiusios moters vyras, po gimdymo iš pasipiktinimo surengęs tikrą cirką.
Gyvenimas subyrėjo. Iš nuoskaudos ir liūdesio gėriau tris dienas. Po to, kai gerti nebegalėjau ir nebenorėjau, atsirado poreikis judėti į priekį. Supratau, kad gerdama ir laukdama, kol viskas išsispręs savaime, niekur nenueisiu. Reikėjo kažkaip atsistoti ant kojų ir susigrąžinti bent tai, ką turėjau – darbą. Pirmiausia turėjau kažkaip kurį laiką nebegerti – atrodžiau baisiai, todėl reikėjo laiko atsigauti. Tačiau kaip lengvai ir be kančių atsisakyti alkoholio, aš nežinojau. Kelis kartus jau buvau bandžiusi mažinti gėrimų kiekį, tačiau po kelių dienų vis tiek sugrįždavau prie senų įpročių.
Norėjosi pagalbos iš šalies, tačiau nežinojau, kur kreiptis. Psichologas, psichoterapeutas ar narkologas? Atsargiai pasiteiravau buvusių savo kurso draugų, su kuriais dar palaikiau ryšius, ką reikėtų daryti. Psichologas, anot jų, buvo pati paskutinė alternatyva: jis gali padėti iškilus problemoms šeimoje, tačiau alkoholizmo gydyti jis nepajėgus.
Psichoterapeutas būtų geresnis variantas, tačiau pas jį gydymas gali trukti iki kelerių metų, o tiek laiko aš neturėjau. Be to, psichoterapeutai mieliau linkę dirbti tik su jau išsiblaiviusiais žmonėmis, o aš visa savo esybe jaučiau, kad esu tiesiog „persisunkusi alkoholiu“. Buvusių bendrakursių manymu, geriausia buvo rinktis narkologą – šis specialistas puikiai pažįsta alkoholikus ir alkoholizmą, be to, jis gali skirti detoksikacijos programą, padedančią išblaivėti per kelias savaites.
Kadangi pati buvau medikė, labai pasitikėjau savo kolegomis. Nedelsdama kreipiausi į rekomenduotą narkologą. Šis pasirodė esantis tikras profesionalas – iš karto paguldė mane detoksikacijai, tad po kelių savaičių į gyvenimą žvelgiau jau blaivesnėmis akimis. Nuolatos lankiausi pas savo geradarį. Man paskyrė vaistų, tad reikalai po truputėlį ėmė taisytis į gerąją pusę.
Turėjau trejų metų darbo stažą, todėl dėl pinigų kurį laiką nesukau galvos – valstybė bent jau tris mėnesius turėjo mane išlaikyti. Kai atsistojau ant kojų ir pradėjau atrodyti gražiai, netgi moteriškai, supratau, kad atėjo laikas sugrįžti „į žaidimą“. Nutariau negaišti laiko ir tučtuojau susirasti akušerės darbą bet kurioje ligoninėje. Tačiau manęs laukė dar vienas smūgis: pasirodo, mano buvęs vadovas pasirūpino, kad aš daugiau niekada negalėčiau dirbti savo mėgstamo darbo...
Mano darbo istorijoje buvo įrašyta: „atleista dėl to, jog darbo vietoje buvo neblaivi“. Nebuvau kvaila – iškart supratau, kad akušere daugiau niekada nebedirbsiu: tokių darbo vietų buvo mažai, o norinčių dirbti – daug, tad su tokia profesinės patirties istorija manęs niekas nepriims.
Po truputėlį pradėjęs taisytis gyvenimas vėl subyrėjo. Nebežinojau, ką daryti. Į stomatologijos studijas grįžti nevertėjo, nes buvo likę dar keleri metai, o tiek laiko studijuoti aš nenorėjau. Galiausiai, neatlaikiusi įtampos, vėl užgėriau. Šį kartą gėriau ne tris dienas, bet kelias savaites.
Kai prablaivėjau, nesusigaudžiau nei laike, nei erdvėje. Dar dvi dienas po to gulėjau, negalėdama nei pavalgyti, nei apskritai pajudėti. Tik išblaivėjusi supratau, kokioje gilioje duobėje esu: greitai baigsis man skiriamos bedarbio pašalpos, o aš neturiu nei darbo, nei perspektyvų.
Vėl apsilankiau pas narkologą. Ir vėl – detoksikacija, vaistai ir nuolatinės konsultacijos. Kai baigėsi pinigai, supratau, kad turiu susirasti bet kokį darbą, kad tik netektų išeiti į gatvę. Laimei, turėjau šiek tiek darbo greitojo maisto restorane patirties, taigi sugrįžau į pačią kelio pradžią.
Darbas restorane buvo sunkus ir purvinas – tekdavo dirbti ilgai ir monotoniškai. Kartais netgi griebdavausi šluotos ir įsijausdavau į valytojos vaidmenį. Turėjau persikraustyti į mažesnį butą, nes išlaikyti ankstesniajam tiesiog neužteko pinigų.
Labai stengiausi išsigydyti alkoholizmą, tačiau nuolatos atkrisdavau. Negalėjau susitaikyti su mintimi, jog esu nieko nepasiekusi greitojo maisto užkandinės pastumdėlė, dirbanti už minimalią algą, kurios vos užtenka pragyvenimui. Nuo mažų dienų daug mokiausi, daug stengiausi, kad kažko pasiekčiau, o dabar neturėjau nieko. Faktas, jog gyvenimas susiklostė taip nesėkmingai, man buvo nepakeliamas.
Vienintelis būdas susitaikyti su žiauria tikrove buvo alkoholis, todėl vis neištverdavau ir vėl pradėdavau gerti. Mintis, kad pamažu darausi tokia pati, kokia buvo mano mama, mane ypač žeidė. Juk būdama maža šimtus kartų sau žadėjau, kad niekada, niekada nebūsiu tokia, kaip motina.
Tame pačiame greitojo maisto restorane dirbu jau keturiolika metų. Šešerių metų prireikė tam, kad išgyčiau nuo alkoholizmo. Dar dvejus skyriau stomatologijos studijoms pabaigti. Tačiau netgi baigusi mokslus, nesiryžau keisti savo gyvenimo.
Išgyti nuo alkoholizmo man pavyko derinant keletą metodų. Daug padėjo narkologai ir kiti daktarai, gydę mane ir vaistais, ir psichoterapijos seansais. Aktyviai įsitraukiau į Anoniminių Alkoholikų draugijos ir kitų paramos grupių veiklą. Visi šie dalykai man labai padėjo. Manau, jog jeigu esi nusiteikęs pasveikti, būtinai rasi būdą išgyti.
Tačiau taip pat tikiu, kad šie metodai menkai tebūtų man padėję, jei nebūčiau įveikusi savo vidinių problemų. Psichoterapeutas, kai kurie AA nariai man sakė: jei noriu mesti gerti, turiu atsikratyti problemų, kurios tą gėrimą skatina. Taigi reikėjo kažkaip susitaikyti su savo nuoskauda dėl nesėkmingo gyvenimo ir žlugusios karjeros.
Galiausiai supratau, jog turiu tik du kelius: arba aš toliau graužiu save ir smunku žemyn, arba priimu save tokią tokia, kokia esu, ir bandau gyventi taip, kaip išeina. Suvokiau, kad didelės ambicijos ir svajonės stumia mane į uždarą ratą: aš geriu, nes jos neišsipildo, tačiau kuo labiau geriu, tuo mažiau galimybių turiu pasiekti tai, ko noriu. Todėl palaidojau planus padaryti karjerą, apkeliauti pasaulį ir gyventi prabangiai... Pradėjau gyventi šia diena ir į priekį judėti mažais žingsneliais – ne svajodama apie didelius dalykus, bet imdama tuos mažmožius, kuriuos teikia kasdienybė.
Lėtai, tačiau užtikrintai gyvenimas ėmė tvarkytis. Šiek tiek pakilo alga, pasitaisė sveikata. Susiradau naujų draugų, pagerėjo santykiai su tėvu. Pradėjau susitikinėti su vyrais. Dirbti stomatologe bijojau – savo kabineto atidaryti negalėjau, o darbo kitur neradau.
Galiausiai man pradėjo šypsotis sėkmė: vadovai pasiūlė tapti viena iš restorano vadybininkių. Aišku, tai – ne karjeros viršūnė, tačiau darbas tapo įdomesnis, padidėjo alga. Be to, pradėjau jausti savo vertę, pajutau, kad judu į priekį.
Neskaičiuoju, kiek metų jau esu blaivi. Netikiu, kad toks skaičiavimas duotų kokios nors naudos. Labiausiai džiaugiuosi dėl vieno dalyko – kad ir kaip toliau besiklostytų mano gyvenimas, šiandien aš nesu tokia, kokia buvo mano mama.
