Mažai kam žinomi Klaipėdos krašto istorijos faktai: kaip lietuviai Paryžiaus taikos konferencijoje bandė atgauti šį žemės lopinėlį

Lietuviškos spaudos lotynišku raidynu draudimo keturiasdešimtmetis paskatino inteligentijos, norinčios ne tik skaityti bei rašyti gimtąja kalba, bet ir pasiryžusios kurti savą valstybę, politinį brendimą. Šiuo laikotarpiu Rusijos ir Vokietijos imperijų lietuviai užmezgė glaudžius ryšius tarpusavyje. Tiesa, jų bendrystė turėjo ribas. Didžiuma Rytų Prūsijos lietuvių norėjo tiesiog puoselėti tautinę tapatybę, tvirtai jausdami savo savitumą, atskirumą nuo Lietuvos. Savo ruožtu iš Rusijos imperijos kilę lietuviai, projektuodami ateities Lietuvą, viltingai žvelgė į už sienos gyvenančius tautiečius, Baltijos pajūryje įžvelgdami strategiškai svarbias erdves būsimai laivybai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vilniaus lietuvių politikai Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, Stasys Šilingas vadinamojoje Gintarinėje deklaracijoje, skirtoje Rusijos vadovams, pabrėžė Rytų Prūsijos prijungimo prie kaimyninių Rusijos gubernijų svarbą: „Mes tikime, kad mūsų užrubežio broliai bus išlaisvinti iš po germanų jungo ir sugrąžinti mums. [...] Visa lietuvių tauta gyvena to susivienijimo viltimi.“ Rusijos Dūmos narys Martynas Yčas dokumentą Sankt Peterburge įteikė carui Nikolajui II, ministrui pirmininkui Ivanui Goremykinui ir daugeliui kitų įtakingų politikų. Tekstą paskelbė pagrindiniai rusų ir lietuvių laikraščiai. Sujungti visas lietuvių žemes ragino ne tik žinomi Lietuvos politikai, publicistai, bet ir 1914 m. rugsėjo 21–22 d. susirinkęs Čikagos lietuvių katalikų Seimas. Vis dėlto 1915 m. artimiausias paribio žemes okupavus Vokietijai, prabilti viešai apie ketinimus prisijungti dalį šios įtakingos valstybės teritorijų tapo pavojinga.