Ankstyvasis Mary Toft gyvenimas
M. Toft gimė 1701 metais Jane Denyer ir Johno Denyerio šeimoje. Ji augo skurdžiai ir buvo beraštė. 1720 metais ji ištekėjo už drabužių pirklio Joshua Tofto. Pora apsigyveno Godalminge ir susilaukė trijų vaikų: Anne, Mary ir Jameso, rašo historicmysteries.com.
Anot išlikusių duomenų, M. Toft 1726 metais pradėjo lauktis ketvirtojo vaiko, bet tų metų rugpjūtį patyrė persileidimą. Nepaisant to, kad nėštumas nutrūko, ji vis tiek atrodė tarsi nėščia. 1726 metų rugsėjo 27 dieną jai prasidėjo gimdymas.
Gyvūnų jaunikliai
Kai M. Toft pradėjo gimdyti, šalia jos buvo kaimynė Mary Gil. Vėliau prisijungė ir jos anyta Ann Toft. Moterų nuostabai, M. Toft pagimdė kažkokio gyvūno jauniklį, kuris priminė negyvą kačiuką. Šeima nedelsiant kreipėsi į ginekologą Johną Howardą iš gretimo Gildfordo miesto. Gydytojas iš pradžių skeptiškai reagavo į tokias kalbas ir net nenorėjo vykti pas gimdyvę.
Tačiau kitą dieną jis vis dėlto aplankė M. Toft ir jam buvo parodyta gyvūno kūno dalis, kurią pagimdė M. Toft. Kitą dieną J. Howardas pats priėmė gimdymą, kurio metu užgimė kitos gyvūno dalys. Iki kito mėnesio M. Toft pagimdė triušio galvą ir kačių kojas. Vieną dieną ji pagimdė net devynis negyvus triušiukus.
Netrukus Londone pradėjo sklisti kalbos apie stebuklingus gimdymus. J. Howardas išsiuntinėjo laiškus pripažintiems mokslininkams ir Anglijos gydytojams, taip pat karaliaus sekretoriatui, informuodamas juos apie moterį, gimdančią triušiukus.
Prasideda tyrimas
Žinia apie neįtikėtinus gimdymus sužadino karaliaus smalsumą ir jis pasiuntė du asmenis ištirti šį įvykį. Vienas iš jų buvo šveicarų chirurgas – anatomas Nathanielis St. Andre, o antrasis – Velso princo sekretorius Samuelis Molyneux.
Greitai sklindančios naujienos pavertė M. Toft vietos įžymybe. Ji persikėlė iš Godalmingo į Gildfordą, kad J. Howardas galėtų ją atidžiau stebėti. 1726 metų lapkričio 15-ąją į ginekologo namus atvyko S. Molyneux ir N. St. Andre. Atvykimo metu jie sulaukė naujausių žinių, jog M. Toft pagimdė dar 15 triušiukų. Stebint abiem pasiuntiniams, M. Toft pagimdė dar kelis negyvus triušiukus.
Gydytojas apžiūrėjo negyvų triušiukų vidaus organus ir patikrino jų plaučius. Jis nustatė, kad triušiukai vystėsi ne M. Toft gimdoje. N. St. Andre apžiūrėjo ir gimdyvės pilvą. Jis padarė išvadą, kad triušiukai vystėsi jos kiaušintakiuose. M. Toft atvejį jis pavadino išskirtiniu ir pasiėmė triušiukų mėginius į Londoną, kad parodytų karaliui bei Velso princui.
Tolesnis tyrimas
Tačiau tyrimas ties tuo nesibaigė. Paskatintas sparčiai plintančių žinių, karalius pasiuntė naujus žmones Gilfordo atvejui ištirti – vokiečių chirurgą Cyriacus Ahlersą ir savo bičiulį, poną Brandą. Prie C. Ahlerso akių taip pat gimė keli triušiukai, ir jis pats savo rankomis apžiūrėjo gimdyvę. Tačiau, kitaip negu N. St. Andre, šie gimdymai jo neįtikino.
Ištyręs į Londoną atgabentas triušiukų dalis, C. Ahlersas vieno iš triušiukų išmatose aptiko šieno, kukurūzų ir šiaudų liekanų. Tai buvo stiprus įrodymas, kad triušiukai nesivystė M. Toft kūne, ir 1726 metų lapkričio 21-ąją C. Ahlersas karaliui pranešė įtariantis apgaulę.
N. St. Andre apie M. Toft atvejį taip pat buvo pranešęs didžiai gerbiamam gydytojui, serui Richardui Manninghamui ir vienai pribuvėjai. Minimas gydytojas taip pat stebėjo M. Toft gimdymą. R. Manninghamas suabejojo gimdymu, tačiau N. St. Andre ir J. Howardas įkalbėjo jį neatskleisti savo abejonių, kol apgaulė nebus tvirtai įrodyta. Atrodė, kad N. St. Andre ir J. Howardas tiesiog stengėsi gelbėti savo reputacijas.
Augantis M. Toft populiarumas
Per keletą savaičių M. Toft tapo visos šalies sensacija. Jos istorija sulaukė didžiulio spaudos dėmesio. Paklausta apie keistus gimdymus, M. Toft aiškino, kad ji dirbo laukuose, kai ją išgąsdino vienas triušis. Ji su dar viena moteriške pradėjo vytis triušį, bet jo nepagavo. Kiek vėliau joms nepavyko pagauti dar vieno triušio.
Tą naktį M. Toft tvirtino susapnavusi sapną, kuriame išvydo save, sėdinčią laukuose, ir laikančią ant kelių abu triušius. Tačiau ji krūptelėjo ir iš karto prabudo. Nuo to karto, pasak M. Toft, ji jaučia nuolatinį norą valgyti triušieną, tačiau negali jos sau leisti, nes gyvena skurdžiai.
Stebėjimas ir analizavimas
Tų pačių metų lapkričio 29-ąją M. Toft buvo nugabenta į pirtį „Lacy’s Bagnio“ Londono Lesterio laukuose. N. St. Andre akivaizdoje M. Toft tikrino keli garsūs chirurgai ir gydytojai. Tarp jų buvo ir Johnas Maubray. Savo veikale „The Female Physician“ J. Maubray buvo iškėlęs mintį, kad moterys gali gimdyti sutvėrimus, vadinamus „suodinukais“ (angl. sooterkin).
Gindamas reiškinį, kurį vadino „motinystės įspūdžiu“, jis manė, kad moters sapnai ar reginiai gali turėti daug įtakos jos nėštumui. Anot pranešimų, J. Maubray džiaugėsi galimybe patyrinėti M. Toft fenomeną, nes jis galėjo įrodyti jo teorijas.
N. St. Andre stebėti M. Toft gimdymų buvo pakvietęs ir gerbiamą anatomą bei pribuvėją – vyrą, daktarą Jamesą Douglasą. Atvykęs į vietą, J. Douglasas išvydo daugybę gydytojų, kuriuos visus buvo sukvietęs N. St. Andre.
Pastarasis vylėsi, kad J. Douglasas patvirtins, jog M. Toft iš tikrųjų gimdo triušiukus. Tačiau J. Douglas beveik neturėjo abejonių, kad visas šis reikalas buvo gryna apgaulė. Panašios nuomonės laikėsi ir daugiau gydytojų, susirinkusių pirtyje. Tačiau buvo ir tokių, kurie tikėjo gimdymų tikrumu.
1726 metų gruodžio 3 dieną N. St. Andre netgi išleido šiam įvykiui skirtą knygą, kurią pavadino „A Short Narrative of an Extraordinary Delivery of Rabbets“ („Trumpas pasakojimas apie išskirtinį triušių gimdymą“). Tačiau J. Douglasas šią knygą laikė tiesiog neįmanomų faktų rinkiniu.
Tiesos išaiškėjimas
Staiga įvykiai pakrypo ne ta linkme, kai M. Toft nepagimdė nė vieno triušiuko. Nepaisant to, atrodė, kad ją kankina gimdymo skausmai. Kai įvyko vienas priepuolis, kurio metu M. Toft prarado sąmonę, buvo nustatyta, kad ji kenčia nuo rimtos infekcijos.
Ji stipriai karščiavo ir vis tai atgaudavo, tai prarasdavo sąmonę. Kai kas manė, kad tai dar vienas jos ypatingos būklės simptomas. Tačiau visa paslaptis išaiškėjo 1726 metų gruodžio 4 dieną, kai vienas durininkas buvo užkluptas nešantis jai į kambarį triušiuką.
M. Toft prisipažinimas
Taigi apgaulė pagaliau buvo įrodyta. Politikas ir vietos žemių savininkas Thomas Onslowas išsiaiškino, kad M. Toft vyras Joshua pastarąjį mėnesį supirkinėjo mažus triušiukus. To pakako, kad apgaulė iškiltų aikštėn.
Jis parašė laišką serui Hansui Sloane`ui, užsimindamas, kad netrukus paskelbs savo išvadas. Tą pačią dieną M. Toft durininkas taip pat prisipažino R. Manninghamui ir J. Douglasui, jog imdavo kyšius iš M. Toft brolienės Margaret Toft, kad gautų ką tik gimusių triušiukų. Kai buvo klausinėjama J. Douglaso, Margaret Toft prisipažino tik tiek, jog pirko triušiukus maistui.
Tuomet R. Manninghamas ir J. Douglasas nusprendė priremti prie sienos pačią M. Toft ir priversti ją pasakyti tiesą. Jie ėmėsi skubių veiksmų ir į pirtį buvo iškviestas taikos teisėjas, seras Thomasas Clargesas. Jis nugabeno M. Toft į areštinę ir pradėjo ją tardyti. Tačiau tariama triušiukų gimdytoja nė neketino prisipažinti.
J. Douglasas taip pat tardė M. Toft tris ar keturis kartus. Per kitas kelias dienas M. Toft sulaukė didžiulio spaudimo prisipažinti, bet to nepadarė. Galiausiai R. Manninghamas pagrasino atlikti jai skausmingą eksperimentinę operaciją, kad išsiaiškintų, kuo ji skiriasi nuo kitų moterų. Išsigandusi tokios perspektyvos, M. Toft 1726 metų gruodžio 7 dieną galiausiai atskleidė tikrąją tiesą.
M. Toft prisipažino, kad rankomis į savo vidų prisigrūsdavo triušiukų ir leisdavo jiems pasišalinti, sudarydama įspūdį, kad jie buvo pagimdyti. M. Toft taip pat nurodė, kad prie šios apgaulės prisidėjo vieno vietos rylininko žmona, jos anyta, vienas paslaptingas nepažįstamasis ir J. Howardas.
M. Toft atskeidus tiesą, N. St. Andre pateko į kvailą padėtį. Vos prieš keturias dienas jis buvo išleidęs savo knygą „A Short Narrative of an Extraordinary Delivery of Rabbets“. Galima manyti, kad N. St. Andre nedalyvavo apgaulės schemoje ir nuoširdžiai tikėjo M. Toft aiškinimais.
Gyvenimas po apgaulės
1726 metų gruodžio 9 dieną, nepraėjus nė dviem su puse mėnesio nuo to karto kai „gimė“ pirmasis triušiukas, M. Toft buvo pateikti kaltinimai „niekšiška apgavyste“. Tuomet ji buvo išsiųsta į Braidvelą ir, kaip teigiama, rodoma didžiulei miniai.
Į šią bylą įsipainioję gydytojai taip pat sulaukė pasekmių – žmonių pajuokos dėl savo patiklumo. Pašaipų neišvengė ir pats Velso princas. Gydytojų nekompetenciją XVIII amžiaus pradžioje pašiepė ir anglų dailininkas Williamas Hogarthas.
Tačiau iki 1727 metų sausio žmonių susidomėjimas šiuo įvykiu jau buvo pradėjęs blėsti. J. Douglasui ir serui R. Manninghamui pavyko išsaugoti savo reputaciją bei karjerą, nors ir teko patirti šiek tiek nepatogumų. Tačiau N. St. Andre pasisekė kur kas mažiau. Dar 1726 metų gruodžio 9 dieną laikraštyje „Daily Journal“ jis paskelbė publikaciją, kurioje bandė pateisinti savo veiksmus. Tačiau tai nepadėjo. Jis prarado teismo malonę. Maža to, jį paliko visi jo pacientai. Jis buvo priverstas mesti gydytojo darbą ir mirė skurde 1776 metais, sulaukęs 96 metų.
J. Howardas taip pat turėjo atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su M. Toft apgaule ir sąmokslu. Tačiau galiausiai kaltinimai jam buvo atmesti ir jis toliau liko populiariu žmogumi Gildforde.
Koks buvo M. Toft likimas?
Anot pranešimų, minios žmonių kelis mėnesius būriuodavosi šalia kalėjimo Braidvele, kad galėtų pamatyti liūdnai pagarsėjusią M. Toft. Tuo metu pašlijo jos sveikata. Tačiau teismas atmetė jos bylą dėl deramų jos kaltės įrodymų. Ji dar kelis mėnesius išbuvo kalėjime ir galiausiai 1727 metų balandžio 8 dieną buvo paleista.
Toftų šeima daugiau nebegalėjo pelnytis iš šios apgaulės, ir M. Toft grįžo gyventi į Sarį, kur 1728 metais susilaukė dar vienos dukters Elizabeth. Apie tolesnį jos gyvenimą duomenų beveik nėra. Tačiau jos vardas ir pavardė dar kartą sušmėžavo 1740 metais, kai ji buvo apkaltinta gavusi vogtas prekes. Vėliau dėl šių kaltinimų ji taip pat buvo išteisinta. 1763 metų sausio 13-ąją ji mirė ir buvo palaidota Godalminge. Londono laikraščių užuojautų skiltyje netgi buvo pasirodęs pranešimas apie jos mirtį.
Daugeliui žmonių kyla klausimas, kad privertė Mary Toft ir jos šeimą sugalvoti šią apgaulę su triušiais. Atsakyti į šį klausimą nėra sunku: šeima šią apgavystę regėjo kaip progą pasipelnyti ir pagerinti savo materialinę padėtį. Moteris, gimdanti triušiukus, būtų intrigavusi tiek turtuolius, tiek vargšus, ir šeima būtų rodžiusi M. Toft už pinigus. Tačiau iki galo įgyvendinti šios apgaulės nepavyko. M. Toft sužadino smalsumą, bet pinigų tai neatnešė.