Perspektyvus jaunuolis kuklinasi ir nesididžiuoja savo pergalėmis, jis mano, kad šokėjui turėtų būti svarbiau menas, o ne auksinių medalių ir taurių kiekis lentynoje.
- Prieš kiek metų susidomėjai šokiais? Ar nuo pat pradžių tave patraukė gatvės šokiai?
Visą gyvenimą judu gatvės šokių ritmu. Prieš daugiau nei dešimtį metų Lietuvą užplūdo breiko banga. Kai pradėjau šokti breiką, man tebuvo devyneri metai. Vėliau pradėjau lankyti šokių būrelį savo mokykloje, tačiau prasidėjus ankstyvajai paauglystei, nustojau šokti.
Po poros metų mano mama pamatė filmą „Honey“, kuriame buvo vaizduojamas gatvės šokėjų gyvenimas. Filmas ją labai sužavėjo, mama mane ir paskatino vėl sugrįžti į gatvės šokius. Taip atsidūriau Dainiaus Žebrausko, kitaip žinomo kaip Skruzdėliuko, šokių studijoje, šokau trejus metus, o po to pradėjau vesti savo šokių pamokas.
- Kiek metų dirbi šokių treneriu? Nuo ko prasidėjo tavo šokių trenerio karjera?
Dirbti šokių treneriu pradėjau nuo septyniolikos metų. Pradžioje buvau tik asistentas, padėdavau kurti šokių choreografiją, o laikui bėgant pats pradėjau vesti šokių pamokas. Savo šokių trenerio karjerą pradėjau studijoje „A.N.T“, teko padirbėti ir šokių treneriu sporto klube, bet galiausiai nusprendžiau siekti bendros svajonės su šokių centru „RO“, ten dirbu jau antrus metus. Šiuo metu su kolege Agata turime tris šokių grupes.
- Neretai tave tituluoja Lietuvos šokio veidu ir viltimi. Esi tokių konkursų kaip „Urban Dance“, „Urban Dance Summer“, „Top Fint“, „Tebūnie Kablys“, „Urban Essentials“ nugalėtojas. Kokiuose tarptautinio pripažinimo turnyruose esi dalyvavęs?
Stengiuosi kuo dažniau dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, pavyzdžiui, „JJ-Street Baltic Session“ (Estija), „Summer Battles“ ( Latvija),“Ghetto Dance“ (Latvija). Pastaruosiuose sekėsi puikiai, savo šokių kategorijose išplėšiau visas įmanomas pergales. Kaip tik šį savaitgalį vyksiu į Estijoje rengiamą turnyrą „Battle of the East“, kuriame turėtų teisėjauti kompetetinga komisija ir dalyvauti aukšto lygio šokėjai iš visos Europos. Užsienyje labiau išsivysčiusi gatvės šokių kultūra, lietuviams dar toli iki to. Kol kas niekur nekeliauju iš tėvynės, nes jaučiu atsakomybę už Lietuvos gatvės šokių kultūros lygį, noriu būti autoritetu, vesti šokėjus tinkama linkme.
- Ar tiesa, jog visų gatvės stiliaus šokių svajonių šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos?
Nežinau, neteko bendrauti su visais šokėjais, todėl negaliu kalbėti už juos. Pats asmeniškai norėčiau išvykti į Kaliforniją, kadangi ten šilta, gera, kiaurus metus šviečia saulė, o dangus skaisčiai mėlynas. Be to, gatvės šokių kultūra jau turi savo ilgą istoriją, ji plačiai išvystyta, o žmonės šoka visur: gatvėse, kiemuose, miestų aikštėse.
- Papasakok apie savo neseniai suburtą komandą RO19.
Ši šokių grupė dar labai jauna, ji susikūrė tik prieš porą mėnesių. Šokių centro „RO“ vadovas paskyrė du trenerius ir sukūrė dvi komandas, jog galėtumėme pasiruošti turnyrui „Urban Dance Africa 2012“. Konkursui sukūriau choreorafiją tema „Turistai pasiklydę Afrikoje“. Komandai neblogai sekėsi, ji perėjo kvalifikacinę atranką, ko, iš tiesų, nelabai tikėjausi. Gan neblogas kolektyvo pasirodymas mane įkvėpė neapleisti trupės ir judėti pirmyn drauge.
- Kartais meno žmones skundžiasi, jog jų neįvertina valstybė ir pati visuomenė. Tik nedaugeliui pavyksta susikrauti turtus. Ką apie tai manai tu?
Kiek įdėsi, tiek ir gausi. Kiekvienas šokėjas turi įdėti daug pastangų, tai reikalauja ištvermės, atkaklumo, sveikatos ir stiprių nervų. Jei nori, kad tave pastebėtų, turi nuolat kelti sau kartelę, nenustoti judėti. Gaila, kol kas tokių žmonių nėra daug, bet jų yra, pavyzdžiui, mano kolegos Laurynas ir Airida ( DELFI- Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė – Žakevičienė), jie sukūrė savo šokių teatrą Feel Link. Žmonės turėjo idėją ir jos atkakliai siekė, sukūrė projektą, viską darė savomis rankomis nuo pat pradžių iki galo, o dabar keliauja po Europą ir visus stebina savo pasirodymais. Manau, jie puikus pavyzdys.
- Nors esi dar labai jaunas, puikiai žinai, kad šokėjo karjera nėra ilga. Ar turi minčių, ką veiktum po to?
Kažkiek turiu, bet ne per daugiausiai. Esu optimistas ir tikiu, jog galėsiu šokti iki penkiasdešimties arba bent kurti pasirodymus, statyti choreografijas. Tačiau po neseniai įvykusios traumos puoliau į paniką, supratau, jog viskas yra labai trapu, dėl to planuoju ateinančiais metais pradėti studijuoti. Bet kokiu atveju, visą gyvenimą noriu būti arti meno, kultūros. Galbūt kada nors organizuosiu kokius renginius, o gal kursiu muziką.
- Kokia yra įprasta tavo diena? Kur daugiausiai praleidi laiko?
Daugiausia laiko praleidžiu, žinoma, šokių salėje, ten repetuoju pats ir treniruoju kitus, o laisvalaikiu tiesiog ilsimės su draugais. Kartais labai gera atsiriboti nuo darbo, įtampos, pamiršti fizinį nuovargį nieko neveikiant.
- Koks jausmas šokant prieš milžinišką auditoriją? Ar jaudiniesi? Galbūt turi kažkokių ritualų kaip mažini savo stresą ir įtampą prieš pasirodymą?
Prieš kiekvieną pasirodymą jaudulys yra natūralus jausmas, bet labai didelę įtaką daro ir pati publika, kaip ji tave sutinka. Gali stebėti tūkstantinė minia ir aš nesijaudinsiu, o gali salėje būti tik vienas žmogus, paveikęs mane žvilgsiu, ir aš labai jaudinsiuos. Šokiu nesistengiu nieko įrodinėti kitiems, visada šoku taip, lyg šokčiau vienas savo kambaryje, kur lieku tik aš ir muzika.
- Žinau, draugai tave vadina Arni. Kokia šios pravardės istorija?
Tiesą sakant, pavogiau šią pravardę. Anksčiau buvau vandalas, piešdavau graffiti ant sienų. Turėjau kitokią pravardę, o su manimi piešdavęs draugas buvo vadinamas Arni. Ši pravardė man labai patiko, gražiai skambėjo, galiausiai jis ją padovanojo man. Pradinėse klasėse Arni pseudonimu žymėdavau savas teritorijas. Susigyvenau su šia pravarde, dažniau draugai mane vadina Arni negu Mariumi.
