Įsivaizduokime, kad atsidūrėme senovės Romos aikštėje. Čia vaikštinėja įsimylėjėlių pora, gladiatorius, besižvalgantis į kilmingą merginą, tėvas, lydintis sūnų padaryti tai pirmą kartą pasimylėti, aukšto lygio prostitutė... Gerai pažiūrėkime į šiuos žmones – pakaks pabūti su jais vieną dieną ir perprasime intriguojančias senovės Romos meilės ir sekso paslaptis. Pamatysime, kad romėnų būdas mylėti neįtikėtinai primena mūsiškį.
Alberto Angela – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas, mokslo populiarinimo laidų vedėjas ir rašytojas. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jo knygos apie kasdienį gyvenimą senovės Romos imperijoje (“Viena diena Senovės Romoje” ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“). Ši, trečioji knyga – apie tai, kas gyvenimą daro pakeliamą. Apie meilę.
Autorius leidžia mums patirti malonumą skaitant šį romaną, kuris tikslus kaip istorinė monografija. „Meilė ir seksas senovės Romoje“ atsako į daugybę klausimų. Kaip bučiavosi senovės romėnai, ką žiūrėdami vienas kitam į akis sakydavo įsimylėjėliai, ar sužadėtinis kviesdavo savo išrinktąją vakarienės, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas – Kamasutra. Kaip mylėdavosi imperatoriai ir prasčiokai, kokiais būdais žmonės viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu. Ar egzistavo neištikimybė, jei taip, – kas grėsė neištikimiesiems?
Pateikiame antrą ištrauką iš Alberto Angela knygos „Meilė ir seksas senovės Romoje“.
Neištikimybė: problema ar sprendimas?
Žinant augantį skyrybų ir išsiskyrimų skaičių mūsų laikais, reikia pripažinti, jog romėnai labai gerai sugebėjo rasti sprendimus, sušvelninančius didžiąsias visuomenės problemas, šiai laikais iš tikrųjų aštrias, pavyzdžiui, religinių klausimų, rasizmo, imigracijos, žmonių vartotojiškumo ir... vyro ir žmonos santykių. Romėnai nepuldavo spręsti problemų stačia galva; paprasčiausiai jas „prigesindavo“, atrasdami taisykles ir įstatymus, atkertančius deguonį vos įsižiebiant problemoms.
Pavyzdys galėtų būti santuoka. Ji nebuvo grįsta jausmais, ir tai laidavo jos ilgaamžiškumą: vyras (ar jo tėvas) ieškojo sąjungų su galingomis šeimomis ir su kraičiu gaunamų pinigų. Kaip jau sakėme, tai buvo sandėris. Iš esmės tai, kad meilės nebuvo, tik darydavo jį stabilesnį. Kalbant šiurkščiai, tai, kad tavo verslo sandėrio partneris (kai tau pagimdė vaikų) eina į lovą su kuo nors kitu, nedegina taip, kaip jeigu tai darytų mylima moteris.
Kol ji tai daro tau nežinant, diskretiškai ir nepažeisdama tavo garbės. Taip pasakytų romėnas. Jei vyras net buvo nusiteikęs paskolinti savo žmoną kitam, kad ši jam pagimdytų vaikų – lygiai kaip šiandien kas nors skolina draugui automobilį, – o paskui ją susigrąžinti, galime suprasti, kokie skirtingi tuomet buvo vyro ir žmonos ryšiai. Tai, kad santuoka nebuvo pagrįsta jausmais, šalino daugelį išsiskyrimų ir skyrybų priežasčių, šiandien žalojančių porų santykius. Pirmiausia – neištikimybė.
Romėnai pradėdavo nuo prielaidos, kad išdavystės bus neišvengiamos, tad kam bandyti jas stabdyti? Adultera mens est: jei moteris vis vien galvoja apie neištikimybę, nereikia jos kontroliuoti, įkalinti namuose. Vis tiek suras būdų pasiekti savo. Atvirkščiai – kuo griežtesnė kontrolė, kuo labiau vyras visur kišis, dusdamas ir pavydėdamas, tuo didesnė bus pagunda išduoti. Geriau veikia, tikėtina, laisvė: anot senovės žmonių, moteris, laisva išduoti, neišduoda. Žinoma, jeigu į ją kreipiamas dėmesys, pridėtume mes.
Pradėjus nuo šios prielaidos, tai yra, kad neištikimybė neišvengiama, „užgesinti“ išdavystės problemai pakako ją apeiti ir tarti, jog vyras gali laisvai ir oficialiai mylėtis su kitomis moterimis (prostitutėmis, padavėjomis ir taip toliau), net turėti ilgai trunkančių atsitiktinių santykių, ir tai nebus laikoma neištikimybe. Apie moterį kita kalba. Jokia moralė, jokie įstatymai to neleisdavo, bet... visi žinojo, kas vyksta ar kas gali vykti. Taigi tai buvo oficialiai uždrausta: Augustas net įteisino meilužio nužudymą (jeigu jis priklausė žemesniam luomui), vyrui jį suradus su žmona lovoje. Bet kasdieniame gyvenime norom nenorom į tai buvo nekreipiama dėmesio. Faktas, kad romėnų aukštuomenėje sukosi moterų neištikimybės ratas, primenantis sekso kadrilį, leidžia suprasti, kaip vyro širdis buvo neprisirišusi prie žmonos, suvokiamos labiau kaip bendro projekto kolegė negu kaip švelnesnioji pusė. Anot mokslininkės Géraldine Puccini-Delbey, klasikinėje lotynų kalboje nebuvo jokio šiuolaikinio žodžio „raguotas“ atitikmens.
Žinoma, lygybės nebuvo: vyras galėjo viską daryti viešai, o moteris „oficialiai“ – ne, todėl negalėjo išsiduoti. Bet reikia prisiminti, kad taip buvo gilioje senovėje ir visiškai vyriškoje visuomenėje: jokia kita senovės visuomenė nesuteikė tiek laisvės moteriai. Iš ten rūstūs įstatymai prieš moterų neištikimybę, labai griežtos elgesio gatvėje taisyklės, ius osculi, tai yra privalomasis bučinys nustatyti, ar moteris gėrė, ir taip toliau.
