Tačiau Bergmanui filmų kūrimas reiškė ir scenarijų rašymą, o tai jis visados darydavo savo namuose, atokioje Faro saloje, Švedijoje. Būdamas ten jis nuolat laikėsi per dešimtmečius nusistovėjusio to paties darbo režimo: kėlėsi aštuntą, rašė nuo devynių iki dvylikos, tada šiek tiek užkąsdavo. „Jo pietūs visada vienodi, – prisimena aktorė Bibi Anderson. – Jie niekada nesikeičia. Kažkoks itin riebus rūgpienis ir nepaprastai saldus braškių džemas. Ir visą šį labiau kūdikių maistelį primenantį derinį kartu su kukurūzų dribsniais valgydavo pastoviai.“
Po pietų Bergmanas vėl padirbėjęs nuo pirmos iki trečios, valandėlę nusnūsdavo. Į pavakarę eidavo pasivaikščioti arba keltu plaukdavo į gretimą salą pasiimti laikraščių ir pašto. Vakarais skaitydavo, susitikdavo su draugais, paleisdavo vieną iš savo gausios kolekcijos filmų arba tiesiog žiūrėdavo televizorių (ypač mėgo serialą Dalasas).
„Aš niekada nevartoju nei narkotikų, nei alkoholio, – yra sakęs režisierius. – Išgeriu daugių daugiausiai taurę vyno ir man to visiškai užtenka.“ Be kita ko, jam ypatingai rūpėjo muzika, klausydavosi visko – nuo Bacho iki Rolling Stones. Bėgant metams režisieriui išsivystė miego sutrikimai – jam niekada nepavykdavo pamiegoti ilgiau nei keturias penkias valandas, todėl filmavimų metu prireikdavo vis daugiau pastangų.
Tačiau net ir pasitraukęs iš kino pramonės 1982-aisiais, Bergmanas tęsė kūrybinę veiklą – kūrė filmus televizijai, statė dramas ir operas, rašė pjeses, romanus ir memuarus. „Niekada nesilioviau dirbti, – sakė jis, – tai lyg potvynis, tvindantis sielos kraštovaizdį. Bangos su savimi nusineša tai, ko per daug, taip apvalydamos mane. Jei nebūčiau visą laiką dirbęs, būčiau tapęs lunatiku.“
Tai buvo ištrauka iš leidyklos „forSmart“ išleistos Mason Currey knygos „Kaip menininkai dirba. Dienos ritualai“.
