Merūnas: kai viešai pasakau nežinantis, kas mano tikrasis tėvas, iš karto apsireiškia bent keli

„Mielas, balsu užbūręs jau ne tik Lietuvos, bet ir Europos gerbėjus, be proto mylimas publikos ir giriamas kritikų. Nors skausmo daug gavęs, niekada nepykstantis ant gyvenimo, įsimylėjęs savo žmoną, atsidavęs dviems sūnums ir svajojantis apie dukrytę, operos solistas Merūnas Vitulskis stengiasi visada matyti šviesiąją pasaulio pusę. Net ir tada, kai širdis stingsta dėl artimųjų netekčių, ar nerimas gniaužia dėl savo ateities. Svarbiausia, kad turi ką stipriai apkabinti ir kam nusilenkti ne tik scenoje, bet ir gyvenime“, – taip laidoje „Pas Editą“ Merūną pristatė Edita Mildažytė ir sulaukė jo prašymo ateiti į jo laidotuves ir tai paskaityti.

– Ar po karantinų ir visų šių juodų metų pasikeitė publikos skonis, poreikiai, ar tiesiog tu per mažai turėjai kontakto su gyva publika?

– Turbūt per mažai turėjau kontakto. Pastarieji trys metai mane kažkaip „nusodino“: pasidariau apatiškas viskam, labai sulindau į savo pomėgius, atsipalaidavau ir karjerą paslinkau į šoną. Pirmieji Ukrainos karo metai truputėlį „davė per galvą“. Save mobilizuoti per tuos tris metus buvo be galo sunku. Ir dabar nėra taip paprasta iš savęs labai daug reikalauti, kad atgauti tą balsinį tonusą. Dainuoti visuomet stengiuosi, nes čia kaip ir sportininkui be formos palaikymo nebus nieko gero. Aš pats ir psichologinę traumą turiu po viso štiliaus, kai tu vis bėgi, bėgi, koncertai savaitgaliais, programų dėliojimai, orkestro aranžuotės – vieną derini, o kita jau laukia po mėnesio, ar metų. Tu staiga supranti, kad reikia sustoti. Bet atradau savo ritualų. Aš grįžau 18 metų atgal, kai gyvenau buitimi, kad išgyvenčiau. Tuo metu dar nebuvo vaikų, o dabar atsirado proga visiškai atsiduoti namams, vaikų lavinimui, šeimos židiniui. Ir visu tuo laiku aš mėgavausi. Muzika taip ir nutolo, ir momentais nesinorėjo į ją grįžti, nes supratau kiek ten yra daug streso ir įtampos. Visuomet turi save mobilizuoti, sugalvoti, ką čia valgyti, kokius vitaminus gerti, kad visuomet būtum sveikas, nes negali niekuomet sirgti. Ir kai dirbi šį darbą, nėra susikaupimo ties šeima, artimaisiais.

Aš žinau, kad mano darbas gali būti pilnavertis tik iki kokių 50 metų, t. y. iki tokio amžiaus būni “žėrintis“, pilnas jėgų tenoras, kai gali padainuoti ir jauno, ir seno herojaus partiją, ir centrinio tenoro visa repertuarą. O vėliau ateina laikas su pakelta galva atiduoti turimas žinias ateinančiai kartai.

– Bet maestro Virgilijus Noreika dainavo iki labai brandaus amžiaus?

– Na man labai toli iki maestro, kurio pirmas patarimas buvo stengtis dainuoti lyrinį repertuarą kiek įmanoma ilgiau. Aukštų ir dramatinių natų Virgilijus Noreika jau vengė savo karjeros paskutinius 20 metų. Mes matėm, kiek jis taupydavo jėgas, kiek laiko atlikdavo prasidainavimą, ir buvo labai geras tiek vokalo, tiek viso gyvenimo strategas. Ir kitiems bus labai sunku tokius žmones, kaip maestro, pasivyti.

– Kalbant apie tavo įvairiausias aistras, atsiradusias pastaruoju metu, bent jau man pasirodė artima ir įdomi tavo aistra tapybos kolekcionavimas.

– Tapyba ir antikvariatas visuomet buvo mano galvoje. Matant sendaikčių parduotuvę, man net rankos dreba kaip norisi užeiti, ir žinau, kad kai užeini, visuomet surandi tai, ko nori. Manau, kad yra nepaprasta, kai daiktai, turintys 100 ir daugiau metų, savo išvaizda gali papasakoti daugiau, nei nauji.