Žinomas Kanados rašytojas ir žurnalistas, populiarių mokslo bestselerių autorius Malcolmas Gladwellas savo knygoje sako, kad kiekvienas gali tapti savo srities guru, jei savo veiklai skiria bent 10 000 valandų. Kaip manai, kiek valandų Tu jau paskyrei saksofonui?
Esu girdėjęs šią teoriją, todėl kadaise skaičiavau. Galiu pasakyti, kad tikrai esu grojęs daugiau nei 20 000 valandų. Aišku, labai sunku tiksliai suskaičiuoti. Bet, pavyzdžiui, jei žmogus kasdien grotų po tris valandas per dieną, po dešimt metų jau pasiektų tuos 10 000 val. Žinoma, daug priklauso ir nuo gabumų – vieniems sekasi lengviau, kitiems tenka daugiau pastangų įdėti. Tiesa sakant, nuo vaikystės, kai pradėjau groti, nebuvo dienos, kad rankose nelaikyčiau saksofono. Groju net tada, kai sergu. Mano supratimu, tai kaip sportas – turi nuolat palaikyti formą. Reikia ne tik klausos, bet ir stiprių plaučių, ištreniruotų lūpų.
Gimei muzikų šeimoje: tėvas, šviesaus atminimo Aloyzas Vincas Algirdas Kuraitis, buvo Klaipėdos filharmonijos direktorius, mama – Liuda Kuraitienė – Klaipėdos kamerinio orkestro vadovė. Ar profesionaliu muzikantu tapai savo paties noru, ar vis dėlto – tai tėvų indėlis?
Augau apsuptas profesionalios muzikos. Mama vaikystėje mane vesdavosi į orkestro repeticijas, tėvas į filharmoniją. Tuometinė filharmonijos salė buvo dabartinėje bažnyčioje. Direktoriaus kabinetas – antrame aukšte, priešais jį balkonas, per kurį matydavosi visa koncertų salė. Beveik kiekvieną dieną toje salėje vykdavo koncertai, o aš, vaikas, stebėjau tuos koncertus iš balkono iškišęs galvą. Užaugau klausydamasis garsiausių Lietuvos ir tuometinės tarybų sąjungos solistų.
Gal todėl, man atrodo, viskas vyko labai organiškai. Mano vyresnis brolis Petras Kuraitis lankė Eduardo Balsio meno mokyklą. Sulaukęs septynerių, prie jo prisijungiau ir aš. Pasirinkau saksofoną, nes jis turėjo daugiausia mygtukų (juokiasi). Mokytojai arba tėvai vis pasiūlydavo dalyvauti įvairiuose konkursuose, aš ir dalyvaudavau. Kai įžengi į muzikos pasaulį, tuomet viskas tarsi savaime dėliojasi. Aišku, be šeimos palaikymo nežinau, ar būčiau tapęs profesionalus saksofonininkas. Tikriausiai paauglystėje būčiau pametęs muziką, nes tada tikrai buvo pradėję rūpėti kiti dalykai. Tačiau buvau griežtai auklėjamas: nori išeiti su draugais – pagrok bent valandą. Supratimas ir įvertinimas to, ką darau, atėjo gerokai vėliau.
Kai nusprendei būti muzikantas, kokios džiazo žvaigždės Tau darė įspūdį, į ką lygiavaisi?
Iš tiesų jaunystėje buvau labai rimtas džiazo muzikantas. Dalyvaudavau rimtuose džiazo festivaliuose, o visi į mane žiūrėjo tik kaip į rimtą, perspektyvų muzikantą. Juolab kad žinojo, kiek groju ir kaip rimtai į tai žiūriu. Tačiau po tam tikrų gyvenimo įvykių ir asmeninių lūžių susimąsčiau ir iš esmės pakeičiau kryptį.
Tačiau man visada buvo ir pavyzdžiu liks džiazo muzikantas, saksofonininkas, klarnetistas, profesorius Petras Vyšniaukas. Gyvendamas Klaipėdoje klausiau jo įrašų ir svajojau apie studijas pas jį. Labai džiaugiuosi, kad svajonės išsipildė ir iš tiesų man teko laimė pas jį studijuoti. Jis ne tik be galo talentingas, charizmatiškas, bet iki šiol sugebėjo išlaikyti savo populiarumą ir aukštą lygį. O kalbant apie užsienio žvaigždes, favoritų neturėjau. Nors perklausiau tūkstančius populiariausių džiazo atlikėjų įrašų. Vos išgirdęs naują pavardę, susirasdavau jo muziką ir klausydavau.
Muzikos ir teatro akademijoje studijavai džiazo legendos Petro Vyšniausko kurse. Kokių svajonių ir tikslų vedamas pasirinkai džiazo studijų programą?
Nuo pat pirmos studijų dienos norėjau tapti geriausiu džiazo muzikantu pasaulyje. Nuo septyniolikos iki trisdešimt trejų metų grojau kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Nieko daugiau aplinkui nemačiau. Man net draugų nereikėjo, nes turėjau tikslą. Lūpos ir pirštai tiek buvo įpratę prie saksofono, kad jeigu dieną nepagrodavau, jausdavausi labai keistai.
Tačiau ne taip viskas paprasta, kaip man tuo metu atrodė. Džiazas – praeito amžiaus muzika, kuri po truputį vėl tapo madinga ir gana populiari. Pats pikas buvo šeštą septintą dešimtmetį. Istoriškai džiazas skirstomas į tradicinį (1900–1940), modernųjį (1940–1960) ir avangardinį (nuo 1960 m.). Reikia pripažinti, kad tikrąjį džiazą retai kas supranta, nes tai – rimta muzika.
Mano tikslas – priartinti žmones prie saksofono, parodyti, kad juo galima groti ne tik rimtą muziką, bet ir populiarias dainas. Kad saksofonu galima išgauti ne tik rimtas interpretacijas, bet lygiai taip pat ir lengvas, skambias melodijas.
Iš tiesų didžiulį savo gerbėjų ratą džiugini interpretuodamas populiariausių muzikos pasaulio atlikėjų kūrinius. Ar kada nors skaičiavai, kiek tokių muzikinių improvizacijų esi sukūręs? Kaip atsirenki, ką grosi?
Kiekvieną savaitę, sekmadienį, sukuriu ir įkeliu po naują perdirbinį – vaizdo klipą. Šiuo metu esu įrašęs beveik 1000 unikalių muzikinių kūrinių versijų. Visi jie sukurti studijoje su garso režisieriumi. Kiekvienam kūriniui įrašyti skiriu bent kelias valandas, daugeliui jų yra nufilmuojami ir vaizdo siužetai. Ką grosiu, atsirenku labai lengvai ir paprastai. Tiesiog žiūriu, kas tą savaitę populiaru, ką žmonės klauso, ko pageidauja. Dažnai klausytojai ir patys pasiūlo idėjų, kokius kūrinius groti. Žmonės labiau linkę klausytis tai, kas populiaru.
Savo kūrybiniame portfolio turiu keturių muzikinių kūrinių versijas, surinkusias nuo 1 iki 4 milijonų peržiūrų. Taip pat kokie trisdešimt turi nuo 100 000 iki milijono peržiūrų. Šių metų labiausiai mėgstamas ir daugiausia dėmesio sulaukęs buvo Silvester Belt perdirbinys „Luktelk“, kurį sugrojau iškart po „Eurovizijos“.
Juozai, profesionaliai studijoje įrašyti muzikinio kūrinio versiją kainuoja ne tik laiko, bet ir nemažai pinigų. Kodėl tai darai?
Tai – mano hobis ir darbas. Kita vertus, tai ir įvaizdžio dalis. Aš savo laisvalaikį skiriu kūrybai, savo portfolio ir įrašams auginti. Be to, tai jau tapo mano kasdienybe. Mano sekėjai socialiniuose tinkluose – saksofono muzikos gerbėjai. Jie laukia mano kūrinių. Nuvilčiau juos, jei to nedaryčiau. Aktyvus stengiuosi būti ne tik jutubo kanale, bet ir instagrame, feisbuke. Norėdamas būti tikru nuomonės formuotoju, visą laiką turi būti įdomus. O kalbant apie kainą, man atrodo, visi hobiai kainuoja (šypsosi).
Daugeliui atrodo, kad saksofonas ir populiarioji muzika – tarsi visiškai nesuderinami dalykai, tačiau žmonės Tave myli, klauso Tavo interpretacijų. Kaip pavyko naujai pažvelgti į saksofoną?
Tai nebuvo lengva. Ir net, reikia pripažinti, tikrai buvo tokių, kurie iš manęs šaipėsi. Netgi specialiai feisbuko grupę sukūrė, kurioje aptarinėjo mano grojamą muziką. Iš pradžių labai dėl to išgyvenau, nes visi tie žmonės kaip ir buvo mano draugai... Bet vėliau, kai įsitikinau, kad mano muzika yra klausoma ir vertinama, supratau, kad mano kelias teisingas. Viskam reikia subręsti ir priaugti.
Man reikėjo daug laiko, kad suprasčiau, jog gyvenime reikia tiesiog daryti tai, ką nori daryti. Ir viskas. Tik tada, kai nekreipi dėmesio į kitų nuomonę ar atsiliepimus, pradeda sektis, ir viskas tarsi savaime plaukia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad šiandien saksofono muzika yra nepopuliari, man trūksta užsakymų ar dėmesio, – visko turiu užtektinai. Lapkritį planuoju turą po Lietuvą. Kaip manote, kiek lietuvių saksofonininkų, grojančių solo, yra surengę turą po Lietuvą?... Tikrai nesipuikuoju, o didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo įdirbiu.
Skamba išdidžiai! Bet taip galima ir žvaigždžių liga susirgti…
Žvaigždžių liga man tikrai negresia. Ja paprastai serga jauni žmonės, kurie labai staigiai išpopuliarėja. O aš viską pasiekiau savo juodu darbu. Žmogus, kuris karjerą padaro sunkiai dirbdamas, o ne dėl atsitiktinės sėkmės, niekada nesusirgs žvaigždžių liga. Tačiau savo ribas žinau ir jas labai aiškiai nubrėžiu. Groti visur nemokamai negaliu. Juk visiems geras nebūsi – nes jei išdalinsi, išbarstyti save, nebeliks nei laiko, nei energijos darbui.
Esi kviečiamas ir geidžiamas renginiuose, asmeninėse šventėse. „YouTube“ kanalo dešimtuke laikaisi tarp pasaulio populiariausių saksofonininkų, o Tavo sekėjų ir gerbėjų skaičius nuolat auga. Kokių dar tikslų ar svajonių turi?
Kai tik pradėjau savo veiklą „YouTube“ kanale, šimto tūkstančių sekėjų riba atrodė nepasiekiama. Tačiau žingsnis po žingsnio priartėjau prie savo tikslo, dabar mano kanale yra beveik 150 tūkst. sekėjų. Turiu svajonę apkeliauti pasaulį su saksofonu – noriu groti kuo įvairesnei ir platesnei publikai. Tikrai būtų stebuklas, jeigu į mano koncertą susirinktų pilna didžiausia Lietuvos arena.