„Visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pavedu paversti likvidžiu kapitalu ir jį padėti į patikimą banką. Šios lėšos turi priklausyti fondui, kuris sukauptas pajamas kasmet įteiktų kaip premijas tiems, kurie per praėjusius metus padarė didžiausią indėlį į mokslą, literatūrą arba taiką, ir kurio veikla atnešė didžiausią naudą žmonijai.“
Pajamų sumą buvo nurodyta padalyti į 5 dalis ir kiekvieną jų kaip premiją kasmet skirti geriausiems fizikos, chemijos, medicinos mokslininkams, literatams ir iškiliausiems taikdariams.
Notarui paskelbus Alfredo Nobelio (1833 m. spalio 21 d. – 1896 m. gruodžio10 d.) testamentą, giminaičiai neteko amo, ir tik vienas netikras Alfredo brolis ištarė „tai negirdėta“ ir išėjo iš salės, paskui jį išėjo ir kiti.
Didžiuliai turtai. 1895 m. (po mokesčių) Nobelio turtas buvo įvertintas 31 225 000 švediškų kronų (2012 m. jis siekė 3,1 bilijoną švediškų kronų – tai būtų 472 mln. dolerių arba 337 mln. eurų). Tačiau Alfredo nuosavybė buvo išmėtyta po visą pasaulį. Namas Paryžiuje, vila Nicoje, dirbtuvės, fabrikai, laboratorijos Rusijoje, Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kt. – testamento vykdytojams buvo sunku įvykdyti velionio valią, nes kiekviena valstybė žiūrėjo savo interesų.
Nesibaigiantys teismai ir įžeidinėjimai. Savo interesų žiūrėjo ne tik valstybės, po kurias išsibarstęs Nobelio turtas. Po testamento paskelbimo kilo didžiulis skandalas: paveldėtojai protestavo, Nobelis viešai buvo apkaltintas patriotizmo neturėjimu, neva spjovė į savo valstybės ir šeimos interesus vardan taikos. Švedų karalius Oskaras viešai pareiškė, kad geriau garsios gamyklos būtų atitekusios švedų vyriausybei, o ne fanatiškai idėjai realizuoti. Stokholme, Londone, Berlyne teismai dėl velionio valios tęsėsi, rodos, be pabaigos, paveldėtojai nuolat ginčijo mirusiojo valią. Prie jų prisidėjo ir mokslininkai: garsus Vienos matematikas viešai jį niekino, nes Nobelis į premijos sąrašą neįtraukė matematikos ir reikalavo pakeisti testamentą taip, kad ir jo kolegos negalėtų gauti premijų.
Meilė ir matematika. Galbūt matematikos į savo testamentą jis neįtraukė dėl savų, asmeninių priežasčių. Ana, danų pramonininko duktė, su kuria Alfredas keletą mėnesių bendravo ir jau svajojo apie šeimyninę laimę, iškeitė jį į matematiką Francą Lemaržą. Lemaržas pobūvyje išsityčiojo iš Alfredo pasiūlydamas šiam išspręsti kažkokią formulę, nes juk kiekvienas vyras turi išmanyti tiksliuosius mokslus. Alfredui nepavyko, Lemaržas įkando, kad jis ruošiasi studijuoti matematiką universitete, o Alfredas gali būti puikus literatas. Nobelių šeima buvo pakviesta į Anos ir Lemaržo vestuves, bet Alfredas susirgo, grįžę tėvai rado jį kliedintį, šalia lovos mėtėsi lapai su ką tik parašyta meilės poema. Tėvui nepatiko sūnaus domėjimasis literatūra, jis norėjo, kad sūnus dirbtų pas jį įmonėje inžinieriumi.
Kaip Nobeliai tapo turtingais. Nobelio tėvui priklausė pirmasis Švedijoje kaučiuko fabrikas, tačiau, sudegus jų namams, kuriuose buvo šeimos pinigai, obligacijos ir patentai, Imanuelis Nobelis (inžinierius ir išradėjas) su žmona ir trimis sūnumis liko gatvėje.
Išpardavus likusį turtą, Nobelis išvyko į Rusiją, kaip ir dauguma neturtingų švedų šeimų. Žmona, prisiskolinusi pinigų, atidarė krautuvėlę, sūnūs Liudvigas ir Rudolfas prekiavo gatvėje, Alfredui tebuvo dveji metai. Imanuelis Rusijoje užsiėmė jūrinių torpedų projektavimu ir gamyba Rusijos laivynui. Jam gerai sekėsi. Po keleto metų jis atsiskaitė su kreditoriais, įsigijo namą Peterburge, ten atvyko ir šeima. Čia jo sūnūs mokėsi pas geriausius mokytojus ir gavo geriausią išsilavinimą. 1859 m. geri laikai baigėsi, Imanuelis bankrutavo ir turėjo išvykti. Sūnūs pasiliko ir išbandė visko.
Liudvigas Peterburge tęsė veiklą tėvo gamykloje. Alfredas studijavo, išrado dinamitą ir jį patentavo. Robertui sekėsi nekaip, tačiau Baku iš šeimos pinigų jis nusipirko naftos gręžinių ir visai netrukus, pasaulyje išaugus naftos gavybai, ėmė turtėti. Emilis, gimęs šeimai gyvenant Peterburge, žuvo būdamas 21 m. Dinamito ir kitų sprogmenų gamyba sykiu su didelėmis pajamomis iš Baku naftos telkinių broliams atnešė milžiniškus turtus. Alfredas Nobelis iš viso įsteigė apie 90 gamyklų ir laboratorijų daugiau kaip 20-yje pasaulio šalių.
Tapti pačiu geriausiu. Tačiau grįžkime kiek atgal, prie Alfredo. Po Anos vestuvių Alfredas nusprendė „tapti išradėju – pačiu geriausiu“. Taip sakė tėvui. „Tada ji gailėsis, bet bus vėlu“. Tėvas samdė geriausius mokytojus – fizikos ir chemijos, išsiuntė jį mokytis į užsienį. Būdamas 18 m., Alfredas išvyko studijuoti į Paryžių chemijos. Po metų, 4 metams studijuoti į JAV. Sūnus mokėsi stropiai ir tapo puikiu chemiku. Jis aplankė Švediją, Vokietiją, Prancūziją ir JAV. Tėvui kilo idėja, kad reiktų išrasti parako pakaitalą, tai gali atnešti milijonus, reiktų tobulinti nitrogliceriną. Ir Alfredui tai pavyko. Nitroglicerino fabrikai ėmė dygti visame pasaulyje.
Brolio žūtis ir dinamitas. Deja, apie saugumą dirbant su nitroglicerinu dar nebuvo net minčių. Ir 1864 m. brolių Nobelių fabrike Stokholme sprogo 100 kg nitroglicerino, pastatas virto griuvėsiais, užvertė darbininkus, ten žuvo ir jauniausias brolis Emilis, kuris buvo grįžęs atostogų pas artimuosius. Kai tėvui buvo pranešta apie nelaimę, šį ištiko paralyžius. Po dar keleto nelaimingų atsitikimų, daugelis šalių uždraudė nitroglicerino gamybą. Alfredui teko pasinerti į darbą laboratorijose ir po kurio laiko, 1867 m. jis išrado dinamitą – reikalai ėmė gerėti. Daugiausiai pelno jam atnešė 1875 m. išrastas gelignitas.
Antroji meilė? Ponas nepatenkinta veido išraiška ir keistais juokeliais nesulaukdavo damų dėmesio, turėjo ekstravagantiško keistuolio reputaciją. Jį persekiojo košmarai, kad bus palaidotas gyvas po to, kai dėdė papasakojo istoriją apie Gogolį, kurį ir ištiko toks baisus likimas. Nobelių gydytojas Alfredui išrašė stiprių raminamųjų, patarė susirasti meilužę. Po kelių dienų laikraštyje pasirodė skelbimas: „Vidutinio amžiaus ponas, turtingas ir išsilavinęs, ieško kompanionės, kuri kalba angliškai ir prancūziškai ir galėtų pasitarnauti kaip sekretorė“.
Atsiliepė 33 m. grafienė Berta Kinski. Berta jam paiko ir jis jai patiko. Dovanojo jai didžiules orchidėjų puokštes, rašė gražius laiškus. Grįžęs po vienos kelionės paklausė: ar laisva jos širdis? Ji atsakė neigiamai, papasakojo savo nelaimingos meilės istoriją apie septyniolikmetį ir patyrusią moterį. Nobelis neprarado vilties. Prieš eilinę savo kelionę nusiuntė jai naujo namo eskizus, kur jai buvo skirti trys prabangūs kambariai, tačiau, grįžęs Bertos nerado…
Pasinėrė į darbą, fondo kūrimą ir… Po šios ir vėl nevykusios meilės jis įniko į darbą. Sukūrė dviračio su kaučiukinėmis padangomis modelį, užpatentavo kovinių raketų konstrukciją, dirbtinio šilko gamybos receptą, iš viso – 355 patentus per visą gyvenimą. Ėmė vis dažniau susimąstyti kam gi atiteks jo palikimas? Broliai – turtingi, o giminaičiai nenusipelnė. Jo testamentas po ilgų apmąstymų buvo baigtas.
…ir štai sutinka Sofi – paskutiniąją meilę, parduotuvėlėje, kur kas rytą pirkdavo orchidėjas. Nobelis jai išnuomojo namuką prie Vienos, tikėjosi, kad ji bus jo svajonių moteris. Vėliau – butas Paryžiuje, vila Bad Išle. Ji ima save vadinti „madam Nobel“. Broliai ima nerimauti, klausinėja Alfredą, tas atsako, kad tik padeda vargšei mergaitei. Staiga Sofi pastoja nuo kapitono fon Kapivaro, prašo palaiminti jų santuoką ir neatimti pinigų. Romanas baigiasi, Alfredas ją išveja, nustoja valgyti, vėl – bemiegės naktys, stiprūs migdomieji. Vieną dieną liepia tarnui nunešti dokumentą notarui ir po dviejų dienų miršta. Beje, testamente vienas iš punktų – po mirties perpjauti venas. Jis bijojo būti palaidotas gyvas.
Premija – mirties dieną. Nuo 1901 m. Nobelio premija teikiama kasmet gruodžio 10-ąją, Nobelio mirties dieną. Premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir pinigų suma – apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kurios nors srities premija skiriama keliems žmonėms, pinigai padalinami po lygiai.
Lietuvių kilmės laureatai:
1980 m. apdovanotas Česlovas Milošas.
1982 m. už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aronas Kliugas.
1991 m. Nobelio literatūros premiją gavo Nadine Gordimer už Apartheido skaldymą plunksnos jėga.
1996 m. lietuvių emigrantų anūkas Deividas Li gavo 1/3 Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus.
1998 m. Gertrūda Elion gavo apdovanojimą fiziologijos ir medicinos srityje.
2002 m. už fiziologijos ir medicinos tyrimus trečdalis premijos buvo skirta S. Brėneriui.
1888 m., mirus jo broliui Liudvikui, kuris gydėsi Prancūzijoje, vienas Prancūzijos dienraštis klaidingai paskelbė, jog „mirties pardavėjas mirė“ ir pridūrė: „Dr. Alfredas Nobelis, kuris praturtėjo iš to, kad rado būdą kaip nužudyti daugiau žmonių, nei kad bet kada anksčiau, mirė vakar.“ Nobelis buvo pravardžiuojamas mirties pirkliu, nes savo sėkmę pasiekė išradinėdamas sprogmenis, kurie buvo naudojami ir kare.
Manoma, kad jo buvusi meilė, su kuria jis susirašinėjo iki pat savo mirties, Berta Kinski, Austrijos rašytoja ir pacifistinio judėjimo dalyvė, ir įtikino Alfredą įsteigti Taikos premiją. Berta buvo antroji moteris, gavusi Nobelio premiją po Marijos Kiuri, bet pirmoji – Nobelio Taikos premiją 1905 m.